Sustabdytas tranzitas

Neseniai Norvegijos pareigūnai neleido Rusijos bendrovei „Arktikugol“ į Špicbergeno saloje esantį Barencburgą gabenti 20 t prekių.

Norvegija nėra ES narė, tačiau priklauso Europos ekonominei erdvei, tad prisijungė prie visų Ukrainą užpuolusiai Rusijai paskelbtų sankcijų. Prekių į Barencburgą kelias driekiasi per Norvegijos sausumos dalį: nuo Sturskugo pasienio punkto iki Trumsės, kur krovinys perkraunamas į laivą ir pristatomas į Barencburgo uostą.

Prašydama padaryti išimtį „Arktikugol“ ir Rusijos ambasada kreipėsi į Norvegijos užsienio reikalų ministeriją.

Panašiai kaip ir ties Lietuva įstrigusio ES sankcionuotų prekių tranzito į Kaliningradą atveju, Barencburgo vietos rusų valdžios retorika buvo truputį mažiau dramatiška nei centrinės. Rusijos generalinis konsulas Sergejus Guščinas aiškino, kad kol kas jaučiamas tik vaistų ir techninių prekių deficitas. Vaisių, daržovių, miltų ir pieno produktų asortimentas mažėja, tačiau padėtis saloje išlieka normali – produktų pakaksią iki pat rugpjūčio. Juolab kad „Arktikugol“ galėtų pristatyti krovinius į salą kitais būdais, aplenkdama Norvegijos žemyninę dalį.

Iš Maskvos pasipylė grasinimų, Oslas įspėtas, kad už tokius nedraugiškus veiksmus būsią „atitinkamai atsakyta“. Rusijos Federacijos Tarybos vicepirmininkas Konstantinas Kosačiovas savo „Telegram“ kanale apkaltino Norvegiją pažeidžiant Paryžiaus sutarties dėl Arkties teritorijos teisinio statuso nuostatas ir bandant palikti Špicbergene gyvenančius rusų šachtininkus be maisto produktų.

Visų žemė

Žemių aplink Karaliaučiaus miestą, iš kurių Potsdamo konferencijos sutarimu buvo suformuota Kaliningrado sritis ir kurias pavesta Sovietų Sąjungai pusšimtį metų administruoti, tačiau galiausiai net pasibaigus terminui liko kaip Maskvai itin brangus karinis forpostas, statusas aiškus. Teisine prasme Kaliningrado srities klausimą reikėtų peržiūrėti, tačiau tam nė viena Potsdamo konferencijos dalyvė, pirmiausiai Vokietija, nerodo politinės valios. Tačiau koja, kurią Maskva įkėlusi į Špicbergeną, didžiausią Norvegijai priklausančio Svalbardo salyno salą, – gerokai labiau akis badantis istorinis rudimentas.

Svalbardo salyną kontroliuoja Norvegija, tačiau ekonominę veiklą čia gali vykdyti visos 1920 m. vadinamąją Svalbardo sutartį pasirašiusios šalys: Rusija, JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Vengrija ir t.t. – iš viso pusšimtis valstybių.

Salose galioja bevizis režimas, tad šių šalių piliečiai joje gali gyventi, dirbti ir laisvai eksploatuoti vietos ir teritorinių vandenų gamtinius išteklius. Norvegija sutiko nesteigti ar neleisti steigti karinių bazių ir apskritai nenaudoti salyno kariniais tikslais.

1947 m. vasario 15 d. Norvegijos Stortingo priimta rezoliucija teigia, kad Sovietų Sąjunga kartu su Norvegija yra valstybė, turinti ypatingų ekonominių interesų Špicbergene.

Tik turint ypatingų interesų apskritai galima gyventi Svalbarde. Didžiąją metų dalį čia šalta. Nuo birželio, kai kiek labiau šildo saulė ir jaučiama didesnė Golfo srovės įtaka, temperatūra dažniau pakyla virš nulio. Liepa šilčiausias mėnuo – vidutinė paros temperatūra – 6,5 °C šilumos. 1999 m. užfiksuotas šilumos rekordas – 22 °C. Geriausia čia baltiesiems lokiams, kurių, sakoma, esama daugiau nei 3 tūkst. – tiek salyne gyvena žmonių.

Laiko kryžkelė

Špicbergenas – tik didžiausia, bet ne vienintelė sala Svalbardo salyne. Barencburgas – ne vienintelis ir ne didžiausias Špicbergeno miestas. Jame yra dar kelios gyvenvietės, kurių didžiausia – norvegiškas Longjyrbienas.

Barencburgas oficialiai priklauso Norvegijai, tačiau Rusijos valstybinė bendrovė „Arktikugol“ jame valdo anglių kasyklas, keturis sklypus, kurių bendras plotas 251 kv. km, o Maskva – gyvenimą, vykstantį aplink juos.

Panašių keistų kompromisinių susitarimų, kai teritorijų nepasidalijusios šalys vietoj taškų dėjo daugtaškius, politiniame žemėlapyje prisėjo aklavų ir eksklavų, XX a. būta ne vieno. Net jei Špicbergenas ir nėra daugiausia aistrų kurstęs žemės lopinėlis, jis – tarsi kokia portalo kabina, į kurią patekus galima keliauti laiku.

Dauguma minėtos sutarties dalyvių čia žvelgia į ateitį: atlieka mokslinius tyrimus, kurių rezultatai ypač svarbūs, kalbant apie klimato atšilimą. Norvegai čia užsiima jūros biologiniais tyrimais, prancūzai – ledynais, italai – atmosfera ir t.t. Savo mokslininkų čia turi net už tūkstančių kilometrų esančios Indija, Japonija, Pietų Korėja ir Kinija. Rusams atstovauja Poliarinio geofizikos instituto tyrėjai.

Norvegija, be kelių mokslinių tyrimų stočių, Longjyrbiene yra įrengusi ir Nojaus laivu vadinamą Svalbardo pasaulinę sėklų saugyklą. Po žeme įrengtame tunelyje pasaulio šalys gali saugoti jiems svarbių augalų sėklų mėginius, kad jų išliktų valstybėse įvykus gamtos katastrofoms ar kitokiems kataklizmams.

Iš Špicbergeno galima nukeliauti ir į praeitį. Rusiškoje Piramidės gyvenvietėje laikas sustojo tūkstantmečio pradžioje, kai iš čia pasitraukė paskutinis „Arktikugol“ darbuotojas. Viešas baseinas be lašo vandens, muzikos mokyklos klasės su apdulkėjusiais instrumentais, rakandai, baldai apleistuose namuose, paminklas Leninui – visa tai šiandien rūpi nebent turistams.

Apšiurę, nors ir gyvenami, mediniai namai, maisto prekių parduotuvė, viešbutis, vaikų darželis, pašto skyrius ir dar vienas Lenino biustas aikštėje – tokie praeities ženklai pasitinka ir Barencburge. Visi šie sovietmečiu dvelkiantys objektai – anglių kasybos įmonės „Arktikugol“ nuosavybė.

Cenzūra – kaip Rusijoje

Šiek tiek kitokio teisinio statuso Norvegijos žemė, šiek tiek kitokia nei žemyninėje teritorijoje čia ir Rusija. Šiek tiek kitoks ir pagrindinis diplomatas: Rusijos generalinis konsulas Barencburge Sergejus Gušinas nepanašus į po pasaulį pabirusius Maskvos valstybinio tarptautinių santykių universiteto auklėtinius. Barzdotas, ilgus plaukus į uodegą susirišęs penkiasdešimtmetis veikiau panašus į mokslininką nei Maskvos pasiuntinį.

Tik tvarka čia – tokia pat kaip Rusijoje. Administraciniame salyno centre, Longjyrbiene, sutiktas Timofejus Rogožinas, buvęs Barencburgo turizmo departamento vadovas, sako: „Barencburgas tapo totalitariniu miestu. Ten neleidžiama mąstyti kitaip. Jei nepritariate Rusijos valdžiai, negalite ten gyventi. Arba galite pasilikti, bet laikyti burną užčiauptą.“

Iš Murmansko kilęs 46 metų vyras, su užsienio žurnalistais bendravęs jau po naujausios Rusijos invazijos į Ukrainą, liejo apmaudą: „Mano šalis virto fašistine valstybe.“

2014 m. pradėjęs dirbti Barencburge jis rūpinosi vietos viešbučio renovacija, atidarė jaunimo nakvynės namus, išjudino turistų srautą. Tačiau galiausiai buvo atleistas.

T.Rogožinas kritikavo prezidentą Vladimirą Putiną, demonstracijų prieš valdžią malšinimą, tad netrukus sulaukė ultimatumo. Jei norįs toliau dirbti valstybinėje įmonėje, sakė jam "Arktikugol" vadovas, turįs pakeisti savo požiūrį.

32-ejų Natalija taip pat sako norinti kalbėti tai, ką mąsto. Barencburge gide, registratūros darbuotoja ir bibliotekininke dirbusi moteris šiandien sako tarsi patekusi į dvigubus spąstus. Jos rusiška banko kortelė Norvegijos teritorijoje nebeveikia. Be palydos ji negali vaikščioti net tomis keliomis Barencburgo gatvėmis: neturi nei šautuvo, nei leidimo ginklui, nes Špicbergeno salyne pagal įstatymus abu šie dokumentai yra privalomi: tik taip galima apsiginti nuo baltųjų lokių išpuolių.

Be užblokuotų kreditinių kortelių, čia dirbantys žmonės, tarp kurių – ir Baltarusijos, Moldovos, Uzbekistano, Tadžikistano piliečiai, kenčia ir nuo kitų karo padarinių. Dauguma Longjyrbieno turizmo agentūrų, kurios anksčiau organizuodavo vienadienes keliones, – apie 110 km laivu ar sniego motociklu pirmyn ir atgal – parengė naujų maršrutų ir rekomenduoja turistams per tas kelias valandas, kurias jie praleidžia Rusijos bastione, neleisti pinigų – bent taip nepildyti kariaujančios šalies biudžeto.

Sustojo ne tik turizmas. Kiekvieną savaitę „Arktikugol“ dirba nuostolingai. Iš 120 tūkst. t kasmet itin sudėtingomis sąlygomis iškasamų anglių daugiau kaip 25 proc. čia sudeginama elektros energijai gaminti ir daugiabučiams namams, kuriuose šiuo metu gyvena tik apie 300 žmonių, šildyti. Dalis „Arktikugol“ produkcijos parduodama, tačiau rugpjūtį taip pat įsigalios ES įvestas embargas rusiškoms akmens anglims.

Nuolatinė trintis

Kadangi Sovietų Sąjunga, o vėliau ir Rusijos Federacija buvo vienintelės šalys, be pačios Norvegijos, turėjusios daug gyventojų šiame regione, santykiai tarp abiejų šalių visada buvo įtempti, ypač Norvegijai įstojus į NATO.

Maskva nuolat skundžiasi dėl esą ribojamų jos galimybių: Norvegija vis plečia gamtos draustinių plotus – šiandien tokį statusą turi daugiau kaip 70 proc. salų teritorijos.

Kai buvo uždarytos kelios rusų gyvenvietės, įtampa atslūgo, tačiau ilgainiui vėl sustiprėjo. 2011 m. Rusijos vyriausybė patvirtino Norvegijoje nepalankiai priimtą naują Rusijos buvimo Špicbergene plėtros strategiją, pagal kurią numatyta pastatyti keletą objektų Barencburgo mieste.

2015 m. balandį tuometis Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas apsilankė Špicbergene. Vizitas išprovokavo Norvegijos diplomatinį protestą, nes po pirmosios Rusijos invazijos į Ukrainą D.Rogozinas buvo įtrauktas į asmenų, kuriems taikomos Norvegijos ir ES sankcijos, sąrašą.

Anglys Barencburge kasamos ypač sudėtingomis sąlygomis, yra nuostolingos ir turi būti subsidijuojamos, tačiau pasitraukti iš savojo forposto Maskva neketina. Barencburgo, esančio pusiaukelėje tarp Norvegijos žemyninės dalies ir Šiaurės Ašigalio bei tarp Grenlandijos ir Rusijos, svarba Rusijai seniai nebeturi nieko bendra su anglių kasyklomis.

Tikrasis vaidmuo

„Špicbergenas Kremliui jau dešimt metų yra labai svarbi teritorija“, – sako Andreasas Østhagenas, Wilsono centro Vašingtone ir Norvegijos Fridtjofo Nansenso instituto darbuotojas. Vis sparčiau tirpstant ledui regione atsiveria ekonominių galimybių: naujų laivybos kelių, daugiau žuvų žvejybos plotuose, galimybė išgauti daugiau naftos ir dujų.

Jis pasigenda aktyvesnio ES dalyvavimo sprendžiant Arkties ateities klausimus. Prasidėjusi Rusijos invazijos į Ukrainą aktyvioji fazė, jo nuomone, privers Europą, pirmiausia ES, permąstyti savo politiką.

Ekspertas kritiškai vertina tai, kad iki šiol ES politika Arktyje buvo grindžiama geografija, t.y. akcentuojama tik su regionu besiribojančių šalių narių ir Europos ekonominei erdvei priklausančių Islandijos ir Norvegija veikla. Tačiau šis ryšys niekada nebuvo panaudotas siekiant apibrėžti aiškią ES geopolitinę Arkties strategiją, pagrįstą šių šalių saugumo problemomis.

Anot A.Østhageno, iki šiol Šiaurės šalys vengė skatinti ES stiprinti savąjį saugumo vaidmenį Šiaurėje. Vasarį Rusijai įsiveržus į Ukrainą, situacija pasikeitė: Šiaurės šalys (kartu ir ES) susidurs ne tik su didėjančia Rusijos militarizacija, bet ir su didėjančiu Kinijos susidomėjimu regionu.

„Jeigu Rusija kada nors įsitrauktų į karinį konfliktą su NATO, pirmiausia ji norėtų sukurti tam tikrą apsaugos zoną Šiaurės laivyno branduoliniams povandeniniams laivams, – „Die Welt“ sakė A.Østhagenas. – Ir Špicbergenas atliktų svarbų vaidmenį.“