Aukso amžiaus pradžia 2008-ųjų tikrai nepavadinsi. Lieka džiaugtis, jog jie bent jau paliko vilties, kad ateitis nebus tokia jau niūri.

"Rusiška" demokratija

Politinėje pasaulio padangėje šiais metais dominavo rinkimų tema. Maratoną pradėjo naujojo Rusijos vadovo rinkimai kovo 2-ąją. Į premjero vietą pasitraukusio Vladimiro Putino įpėdiniu pasirinktas Dmitrijus Medvedevas užsitikrino beveik visuotinį šalies rinkėjų palaikymą. Per kovo pradžioje vykusį balsavimą jis surinko daugiau nei 70 proc. balsų ir laimėjo pirmajame ture.

Rimto konkurento jam nebuvo ir negalėjo būti – su visais tikrais opozicijos lyderiais V.Putinas susidorojo dar per savo pirmąją prezidento kadenciją. Likusi "kišeninė" opozicija labiau reikalinga parodyti pasauliui, jog ir Rusijoje esą yra demokratija, kad žmonės turi pasirinkimą, už ką balsuoti, bet savo noru balsuoja už tą, ką reikia.

Užleisti prezidento kėdę V.Putinas nutarė tik po to, kai visiškai įsitikino pasirinkto kandidato lojalumu ir asmenine ištikimybe. Tačiau jis nepamiršo sukurti ir pajungti apsaugos mechanizmų. V.Putinas iš anksto susitarė, kad taps naujojo ministrų kabineto pirmininku ir valdančiosios partijos, kuri kiek anksčiau pradėjo dominuoti Rusijos parlamente, lyderiu. Taip jis išsaugojo ne tik galimybę grįžti į Kremlių, bet įpėdinio kontrolę.

Dėl balsavimo sąžiningumo nekilo jokių abejonių. Tiesa, tam tikri regionai, kaip visuomet, persistengė įrodinėdami lojalumą Maskvai, bet tai tik smulkmena. Rusai iš tikrųjų balsavo už V.Putino kurso tąsą. Tokiu pat rezultatu būtų laimėjęs bet koks dabar jau šešėlinio Kremliaus vadovo pasirinktas kandidatas.

Pasitikėjimo kreditas

Rinkimų būta ir kitose šalyse. Neabejotiną įtaką visam pasauliui turės supervalstybėje įvykę politiniai pokyčiai. Lapkričio 4-osios prezidento rinkimai JAV išsiskyrė gerokai didesne intriga negu Rusijoje. Po įnirtingos kovos likęs juodaodis kandidatas Barackas Obama įtikinamai nugalėjo priešininką iš Respublikonų stovyklos Johną McCainą. Tai išties didelių vilčių įkvėptas balsavimas. Rinkėjai balsavo už permainas, kurias žadėjo su Johnu F.Kennedy lyginamas kandidatas. J.McCainui, kietosios linijos šalininkui, nors jis ir stengėsi atsiriboti nuo populiarumą praradusio George'o W.Busho, koją pakišo jau prasidėjusi ekonomikos krizė.

Svarbiausia žinia, kurią gavo po šių rinkimų pasaulis, – yra tikėjimas. B.Obamai suteiktas milžiniškas pasitikėjimo kreditas ir jeigu pavyks atkurti bent dešimtąją dalį pagarbos, kurią jautė visas pasaulis demokratijos lopšiu vadinamoms JAV prieš G.W.Busho eros pradžią, galima bus sakyti, kad jam labai pasisekė. Galimybių tai padaryti išrinktasis JAV vadovas turi, mat dar vykstant rinkimų kampanijai pasaulyje jį jau sutikdavo kaip galingiausios valstybės vadovą. Tai, beje, taip pat turėjo svarbų vaidmenį balsuojant.

Balsuodami už B.Obamą amerikiečiai pademonstravo pasauliui, jog jie tikrai gali didžiuotis savo išpuoselėtomis demokratijos tradicijomis. Šalis atsikratė rasizmo, nors vos prieš kelis dešimtmečius JAV didmiesčių gatvėmis važinėjo autobusai, kuriuose buvo atskirtos juodųjų ir baltųjų vietos.

Didžiausias B.Obamos galvosūkis

Nors prognozuoti, kad B.Obama įvykdys visus pažadus ar smarkiai pakeis JAV užsienio politiką, niekas nesiryžta, pakaktų ir to, jei jam pavyktų pagerinti pačių amerikiečių gyvenimą. Tikimasi, kad naujų darbo vietų atsiradimas, skolinimasis už beveik nulinį procentą, kaip ir vyriausybės bankams bei pramonei mestas 700 mlrd. JAV dolerių (1,722 trln. litų) gelbėjimosi ratas, išjudins sustingusį ūkį. O vėl įsibėgėjęs pasaulio ekonomikos lokomotyvas nesunkiai ištrauks į finansinę prarają krintančias ir kitas valstybes.

Šiek tiek koreguoti užsienio politiką, ne tik dėl finansų krizės, B.Obamai vis dėlto gali tekti. Tai nebus kardinalios permainos. Jungtinės Valstijos dešimtmečiais nekeičia diplomatijos krypties ir tai visai nepriklauso nuo to, kas tampa Baltųjų rūmų šeimininku: demokratas ar respublikonas. Nėra reikalo daryti radikalių pokyčių ir B.Obamai, bet jam truks plyš teks išspręsti galvosūkį dėl Rusijos ir Vakarų šalių santykių. Konformistinis požiūris į santykius su agresyvią politiką vykdančia Maskva ir žvilgsnis į Kremliaus vadovo sielą nebegali tenkinti Vašingtono. Juolab kad į D.Medvedevą žiūrėk nežiūrėjęs – viską vis vien lems V.Putino žodis.

Kad B.Obama naujoje administracijoje paliko dalį dar G.W.Busho komandoje dirbusių "vanagų", rodo, jog optimistinės prognozės, kad "jauni prezidentai susitars", gali neišsipildyti. Kita vertus, išrinktasis JAV vadovas žada peržiūrėti brangiai kainuojančią priešraketinio gynybos skydo programą. Daugiau savarankiškumo žadėta ir Irakui. O Palestinoje sužibo viltis dėl taikos. Pokyčių gali būti ir kitose Artimųjų Rytų šalyse. Visa tai, anot analitikų, yra ženklai, rodantys norą turėti normalius santykius su buvusia Šaltojo karo laikų priešininke ir raminti sukilimo nuotaikas karštuosiuose pasaulio taškuose, dar kartais vadinamuose terorizmo lopšiais. Deja, ne viskas priklauso vien nuo gerų vieno žmogaus ketinimų.

Tarp senbuvių ir naujokių

B.Obamai bus tikrai nelengva išlaviruoti tarp ištikimybės demokratijos vertybėms ir noro kurti geresnį pasaulį. Mat jis negali užsimerkti prieš tai, kad Rusija rugpjūčio 8 d., prasidėjus olimpinėms žaidynėms, pradėjo karą Gruzijoje, nors nuo senų senovės per šią sporto šventę visur įsivyraudavo taika.

Saugumo balansą Europoje pakeitęs karas neabejotinai lems JAV santykius ne tik su Rusija. Atitinkamai gali keistis Vašingtono požiūris į ES. Nors šis penkių dienų karas akivaizdžiai suskaldė 27 šalių bendriją, Vašingtonas vėl gali sugrįžti prie dvišalės bendradarbiavimo su ES strategijos, kurios jau buvo bepradedąs atsisakyti.

Patarti išrinktajam JAV prezidentui sugrįžti prie dvišalių santykių gali ekspertai, kurie tvirtina, jog Kremliaus veiksmai Kaukaze pademonstravo bent du dalykus. Pirma, Rusija nenori ir neketina atsisakyti imperinių ambicijų. Akivaizdu, jog didžiausia geopolitinė katastrofa V.Putino pavadintas SSRS subyrėjimas tebėra skaudi psichologinė trauma šios šalies politikams – jie ne tik svajoja apie ankstesnių laikų grįžimą, bet ir daro viską, kad tai būtų įgyvendinta.

Antra, karas parodė, kad kalbėti apie ES vienybę dar per anksti, o tai reiškia, jog yra galimybė dar labiau kiršinti Europos šalis. Tuo neabejotinai pasinaudos Rusija, kuri puikiai naudoja skaldyk ir valdyk principą. Pagrindinis jos instrumentas – energetinis spaudimas. Tai jau pajuto mažosios ES valstybės, kurios bandė priversti Briuselį atsižvelgti į nevykdomus Maskvos įsipareigojimus. Rusijos pajėgos tebėra Gruzijoje, bet didžiosios ES valstybės pritarė, kad būtų atnaujintos derybos dėl strateginės partnerystės sutarties.

Paskutinis šiaudas

Demokratiniam pasauliui nereikėjo įrodinėti, kas buvo auka, o kas agresorius per Gruzijos karą, tačiau taškus sudėliojo energetinė priklausomybė nuo Rusijos ir Nicolas Sarkozy ambicijos. Prancūzijos lyderis tiesiog degė noru nuveikti kuo daugiau sėkmingų darbų pirmininkaudamas ES. Juk tai ateityje gali turėti įtakos šiame prestižiniame šalių klube, kuris, optimistinėmis prognozėmis, turėtų tapti ekonominiu milžinu.

Pusmetį ES pirmininkavusio N.Sarkozy nuveiktų darbų sąrašas išties įspūdingas. Jis suteikė vilties, kad bus atgaivinta ES konstitucijos įpėdine vadinama Lisabonos sutartis. Po ilgų derybų airiai sutiko vėl balsuoti dėl šio dokumento. N.Sarkozy sugebėjo įtikinti D.Medvedevą sustabdyti į Tbilisį žygiuojančius rusų karius. Pasirašęs šešių punktų susitarimą, kad būtų nutraukta ugnis, jis vėliau pasiekė, jog būtų atnaujintos derybos dėl strateginės sutarties su Maskva. Pamindamas ES ištikimybę žmogaus teisių principui, Prancūzijos lyderis užtikrino nepertraukiamą energijos išteklių tiekimą iš Rusijos.

N.Sarkozy aktyvumas buvo įvertintas. Žurnalas "Newsweek" jį išrinko trečiu įtakingiausiu žmogumi pasaulyje. Tačiau nei Prancūzija, nei ES, nei jokia kita valstybė šiuo metu negalėtų pretenduoti atlikti pasaulio gelbėtojos vaidmens. Atsakomybė už tai tenka JAV ir išrinktajam prezidentui B.Obamai. Jis tapo paskutiniu šiaudu, už kurio kabinasi skolose skęstanti Amerika ir ekonominį nuosmukį pradedantis justi pasaulis.