Jam tik 34 metai, o tai politikoje – ne tiek jau daug, tačiau jis jau vadinamas kylančia Prancūzijos politikos žvaigžde. Floriano Philippoto pavardę neabejotinai žino kiekvienas, bent šiek tiek besidomintis Prancūzijos politikos virtuve.

Dešinioji ranka

Jaunas ir ambicingas – taip trumpai būtų galima apibūdinti jaunąjį Marine Le Pen sąjungininką Prancūzijos Nacionaliniame Fronte (PNF).

Partiją neseniai sukrėtė Jeanas Marie Le Penas, pats ją ir įkūręs. Patriarchas rėžė, kad išsižada dukters Marine, kai ši pabandė jam pasakyti, jog už radikalius jo pasisakymus, kurie paprastai sukasi apie tą patį – žydus, holokaustą, imigrantus ir homoseksualus, neturėtų kentėti kiekvienas PNF narys.

Ypač tuomet, kai Prancūzijoje artėja šalies prezidento rinkimai, o M.Le Pen jau tituluojama viena iš pretendenčių rimtai suremti ietis juose, galbūt net antrajame ture.

Kas yra F.Philippotas? Kas jį sieja su M.Le Pen? Ir kodėl J.M. Le Penas jo nekenčia?

Šis politikas – antras pagal populiarumą partijoje, žinoma, po PNF lyderės M.Le Pen. Jos autoritetas partijoje bent kol kas neginčijamas.

Nenuostabu, nes M.Le Pen pavertė PNF gana patrauklia politine jėga prancūzams, ypač nusivylusiems didžiosiomis tradicinėmis Socialistų ir dabar jau Respublikonų partijomis. Ir jeigu palygintume PNF, valdant Marine tėvui J.M.Le Penui, kai partija geriausiu atveju vadinta kraštutinių dešiniųjų, o blogiausiu – antisemitine, homofobų ar net nacistine, pokytis yra daugiau nei akivaizdus. PNF šiuo metu skina pergales Prancūzijoje.

F.Philippotas įtikinamai žengia politikos karjeros laipteliais aukštyn. Jis pernai triumfavo ne tik Prancūzijos savivaldos, bet ir Europos Parlamento bei departamentų rinkimuose.

Be to, jis – matomiausias PNF veidas, ypač prieš žiniasklaidos kameras. Ir net kai žurnalistams kyla itin smulkus klausimas, galbūt nereikalaujantis aukšto politiko komentaro, F.Philippotas nedvejodamas į jį atsako.

Ko gero, komunikabilumas šiam politikos naujokui ir atnešė sėkmę. Jis nėra kabineto žiurkė, jam netrūksta charizmos bendrauti su žiniasklaida, kuri Prancūzijoje PNF atžvilgiu dar tebėra gan neigiamai nusistačiusi.

Kita vertus, F.Philippotas – dešinioji M.Le Pen ranka partijoje. Ir, akivaizdu, šis įtakingas postas jam atiteko ne tik dėl to, kad jis yra PNF atstovas spaudai. Kita vertus, būdamas taip arti Marine, jis yra ir karštakošio jos tėvo J.M.Le Peno taikiklyje. Sakoma, kad santykiai tarp jo ir PNF patriarcho – įtempti. Kita vertus, J.M.Le Penas garsėja karštu būdu. Politikoje tai dažniau trukdo, nei padeda.

Didvyris – Ch.de Gaulle'is

F.Philippotas šiuo metu yra PNF viceprezidentas, drauge jis – ir Prancūzijos parlamento narys. Ir, kaip spėjama, jeigu Marine sugebėtų laimėti prezidento rinkimus, tikėtina, kad būtent F.Philippotui būtų pasiūlytas šalies ministro pirmininko postas.

Jis mandagus, tvarkingas, protingas ir, svarbiausia, nekalba to, dėl ko PNF vėliau sulauktų negatyvių vertinimų. Kita vertus, drauge jis sugeba aiškiai pasakyti prancūzams tai, ko jie tikisi iš Fronto.

"Pamenu, mano pirmas ryškus politinis prisiminimas – Mastrichto sutartis 1992 m. Man tuomet buvo vienuolika metų. Šeimoje visi garsiai kvatojo, kai pasakiau, kad nenoriu, jog Prancūzijos nacionalinę valiutą pakeistų kokia nors kita", – kalbėjo viename interviu politikas.

Iš pažiūros jis nieko blogo nepasakė apie eurą, tačiau drauge leido suprasti, kad PNF – Prancūzijos nacionalistiniams įsitikinimams atstovaujanti partija, kuri neketina ramiai žvelgti į tai, kad kas nors gali šaliai primesti savo valią.

Ir ši F.Philippoto žinutė – puikus jaukas prancūzams, kurie vis garsiau piktinasi kitų šalių, ypač Vokietijos, dominavimu Europoje bei ilgisi laikų, kai žymusis Charles'as de Gaulle‘is nebijojo net amerikiečiams Šaltojo karo metais parodyti jų vietą.

Bet F.Philippotas kategoriškai priešinasi populiariam pasakymui, esą PNF – kraštutinė dešinioji partija.

"Tai netiesa, – nukirto jis. – Mes nepasisakome nei prieš demokratiją, nei prieš parlamentarizmą, juolab už rasinę hierarchiją: šioms idėjoms PNF neatstovauja. Senoji dešinės ir kairės takoskyra išnyko drauge su Šaltuoju karu. Dabar pagrindinis skirtumas tarp patriotų, tokių kaip mes, ir kitų, kurie, nesvarbu, ar dešinieji, ar kairieji, netiki stipria nacionaline valstybe, jos idėja. Aš esu patriotas. Esu Ch.de Gaulle'io tradicijos šalininkas."

Būtent F.Philippotas išpopuliarino PNF generolo Ch.de Gaulle'io idėjas. Žinoma, de Gaulle‘io kultas – ne vienintelė naujovė, kurią jis išpopuliarino partijoje.

Vis dėlto įdomu tai, kad PNF ilgus metus buvo kategoriškai nusistatęs prieš Ch.de Gaulle'į, nes jo valdymo metais Prancūzija pripažino Alžyro ir kitų Prancūzijos kolonijų Afrikoje ir Azijoje suverenitetą, o tai PNF senesniems lyderiams buvo nepriimtina. Tačiau būtent F.Philippotas pernai oficialiai aplankė generolo kapą. Maža to, politiko kabinete puikuojasi buvusio Prancūzijos prezidento portretas.

"Mano šeimoje Ch.de Gaulle'is visuomet buvo itin gerbiama asmenybė, – pripažino F.Philippotas. – Ko gero, ir dėl to, kad mes gyvenome netoli Lilio miesto, kur jis gimė."

Suprato vienas kitą

F.Philippotas gimė mokytojų šeimoje, priklausančiai vidurinei visuomenės klasei.

"Mano tėvai nebuvo turtingi, bet nebuvo ir vargšai", – atviravo politikas. Būtent tuo metu į Prancūziją atkeliavo daug imigrantų, todėl politiko tėvas užsidirbdavo duonai mokydamas atvykėlius prancūzų kalbos vienoje Lilio vakarinėje mokykloje.

Daugelis vaikų mokykloje, kurią lankė F.Philippotas, buvo musulmonai imigrantai.

"Sykį paklausiau tėvo, ar ir jo metais egzistavo kiaulienos valgyklose problema. Jis man atsakė, kad tokių problemų tada nebuvo. Kiauliena buvo patiekiama ir niekas dėl to nekėlė jokių skandalų. Akivaizdu, kad tam tikros prancūzų kultūros nuostatos tuomet buvo gerokai tvirtesnės nei šiuo metu", – tvirtino politikas.

F.Philippotas baigė mokslus dviejuose elitiniuose Prancūzijos verslo ir valstybės administravimo universitetuose.

Ir tai, anot jo, jį tarsi atitolino nuo vidurinės klasės, kurioje jis užaugo, o drauge priartino prie elito.

Iš pradžių jis nemąstė tapti politiku, tačiau vėliau jo susidomėjimas išaugo. Pirmiausia jis dalyvavo agitacinėje dešiniųjų judėjimo narių Charles'o Pasqua ir Philippe'o Seguino kampanijose 1999 m. rinkimų į Europos parlamentą metu. Vėliau persimetė į kairiųjų nacionalistų stovyklą.

Ir vis dėlto pripažino, kad PNF jis niekuomet nelaikė savo interesų objektu.

"Neturiu nieko prieš J.M. Le Peną, tačiau jis niekuomet nebuvo atsidūręs, sakykime, mano radarų lauke. Nelaikiau PNF rimta politine jėga. Man veikiau atrodė, kad tai partija, kuri visai netrokšta būti valdžioje", – pripažino politikas.

Viskas pasikeitė, kad PNF ėmė vadovautis Marine. Jiedu susitiko 2009 m.

"Net nežinau, buvo toks lyg automatiškas abipusis supratimas. Tiek asmeninis, tiek politinis, tiek intelektualinis. Abu suvokėme, ką reikėtų padaryti", – pasakojo apie susitikimą su M.Le Pen F.Philippotas.

Geras duetas

Iš tiesų užsimezgęs dialogas tarp M.Le Pen ir jos leitenantu vadinamo F.Philippoto buvo vaisingas. M.Le Pen – ambicinga, atkakli, be to, ką reiškia vien jos pavardė partijoje.  F.Philippotas – kalbantis argumentuotai, patikimas ir ištikimas.

"Aiškiai suvokėme, kad jeigu norime prikelti partiją, privalome kalbėti apie gerokai daugiau dalykų nei tik apie imigraciją ar saugumą. Turėjome turėti globalią viziją. Tai šiuo metu ir darome – kuriame viziją, kaip Prancūzija susigrąžins suverenitetą ir savikontrolę, – dėstė politikas ir pridūrė: – Kalbant apie ekonomiką, tai reiškia suderintą euro atsisakymą, be to, protekcionistinę politiką. Reikia skatinti darbo vietų kūrimą Prancūzijoje, taip pat remti mūsų verslą. Kaip galime konkuruoti globalioje rinkoje, jeigu mūsų varžovai absoliučiai kontroliuoja savo biudžetus ir monetarinę politiką, o mes – ne? Kalbant apie imigraciją, manau, turime stengtis, kad imigrantų, atvykstančių į Prancūziją, sumažėtų iki nulio. Galiausiai turime susigrąžinti mūsų sienų kontrolę, vadinasi, išstoti iš Šengeno zonos."

F.Philippotas pripažino, kad dabartinį Prancūzijos prezidentą Francois Hollande‘ą regi kaip ultraliberalą. Ir dėl to, pasak jo, jis būtų pats geriausias varžovas M.Le Pen 2017 m. prezidento rinkimuose.

"Logika paprasta – jis nėra populiarus, be to, atstovauja senosioms tradicinėms politinėms jėgoms, taigi daugelis centro kairiųjų pažiūrų prancūzų neabejotinai rinktųsi Marine stovyklą, – dėstė politikas ir čia pat pridūrė: – Iš tiesų mes pernelyg nežiūrime į būsimus konkurentus. Valsas, Hollande'as, Sarkozy, Jupe – visi jie tokie patys. Federalistai, pasisakantys už imigraciją ir ultraliberalūs."

J.M. Le Peno pyktis

PNF prieš tris mėnesius sudrebinus jos lyderės M.Le Pen ir jos tėvo Jeano Marie konfliktui, F.Philippotas neabejotinai palaikė Marine.

Jos tėvas galiausiai buvo pašalintas iš PNF garbės pirmininko posto, be to, jam buvo kategoriškai pasakyta nekalbėti provokuojamai partijos vardu.

Daugelis spėja, kad Marine pozicija tėvo atžvilgiu gali būti nulemta F.Philippoto, kuris neslėpdamas teigia, kad Jeanas Marie kenkia partijai. Nenuostabu, kad F.Philippotas – vienas iš labiausiai nekenčiamų J.M.Le Peno partijos narių.

Viename interviu patriarchas net užsipuolė savo jaunąjį varžovą: "Vien dėl to, kad esi jaunas, idiote, nereiškia, kad tu visuomet teisus."

Vėliau jis ne sykį paniekinamai kalbėjo apie F.Philippotą. J.M.Le Penas jį net pavadino "dar vienu gėjumi" PNF. Būtent tada viename bulvariniame Prancūzijos leidinyje pasirodė slapta darytos fotografijos, kuriose, kaip spėjama, F.Philippotas buvo užfiksuotas su savo draugu.

Jaunasis PNF talentas pažymėjo, kad jam pernelyg nerūpi Jeano Marie išsišokimai.

"Man kartais net juokinga, nes visi jo pasisakymai – lyg jo paties karikatūra. Žinoma, tai, ką jis pasakė man, ką pasakė Marine,  žeidžia. Vis dėlto tuo jis greičiau žemina save, ne mus, – ramiai kalbėjo F.Philippotas. – Galų gale Marine visas tas epizodas tik išlaisvino. Jos tėvas nuolat kurdavo pykčio atmosferą. Ir nuolat griaudavo viską, ką ji pastatydavo. Ir tai ją veikė psichologiškai. Dabar ji – laisva."

F.Philippotas – trumpa biografija

• Gimė spalio 24 d. 1981 m. Šiaurės Prancūzijoje, mokytojų šeimoje.

• Baigė elitinę Prancūzijos verslo mokyklą, mokėsi Nacionalinėje administracijos mokykloje ("Ecole Nationale d'Administration"), kurią baigė ne vienas žymus Prancūzijos valstybininkas.

• Jis yra vienas iš penkių PNF viceprezidentų ir vienas iš svarbiausių partijos lyderės M.Le Pen patarėjų.

• Teisėsi su vienu Prancūzijos bulvariniu leidiniu, kuris publikavo fotografijas, kuriose jis matomas su savo draugu.

• Didžiausias jo didvyris – buvęs Prancūzijos prezidentas Ch.de G