Neseniai dabar jau buvusio Ukrainos užsienio reikalų ministro Dmytro Kulebos išsakyti žodžiai apie tai, kad Lenkija taip pat turi atgailauti už ukrainiečių žudymą, sukėlė Lenkijoje įtūžio audrą. Iš aukštų politinių tribūnų pasigirdo grasinimai, kad Varšuva blokuos Kyjivo narystę Europos Sąjungoje (ES), jei ukrainiečiai neatsiprašys ir neužtikrins tinkamos aukų palaikų paieškos ir perlaidojimo.
Maža to, viešas konfliktas kilo visai netrukus po to, kai Kyjivas ir Varšuva apsikeitė gana kandžiomis pastabomis: Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad Lenkija turėtų duoti daugiau ginkluotės, o Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda atsakė, kad Lenkija ir taip atidavė daugiau nei bet kas kitas. Prisiminus taip pat neseniai stebėtus nesutarimus dėl ukrainietiškų grūdų eksporto, kyla nerimas, kad santykiai tarp šalių rimtai pašlytų – apie tokią dovaną Maskva tik ir svajoja.
Lenkijos politikos apžvalgininkas Rajmundas Klonowskis portalui kauno.diena.lt teigė, kad santykių blogėjimo rizika egzistuoja, nes istorinių nuoskaudų klausimą savanaudiškais tikslais naudoja politikai ir visuomenininkai ir Lenkijoje, ir Ukrainoje. Deja, toks merkantiliškas požiūris kenkia abiem valstybėm ir yra naudingas tik Rusijai:
– Voluinės klausimas visada temdė Kyjivo ir Varšuvos santykius ir iškilo net dabar – vykstant karui. Kokios šio konflikto ištakos?
– Voluinės genocido tema nuolat iškyla, nes niekada taip ir nebuvo išspręsta. Ilgą laiką kartota „palikime istoriją istorikams“, tačiau tai visada buvo politikos dalimi ir permesti to istorikams nepavyks niekada.
Lenkų – ukrainiečių santykiai buvo sudėtingi ir tarpukariu, kai labai gausi ukrainiečių mažuma išsikėlė tikslą sukurti savo valstybę, kas savaime nieko blogo, bet bėda ta, kad įskaitant ir su Lenkijai priešiškų užsienio valstybių parama, iškilo jėgos, norėjusios, kad nepriklausoma Ukraina bet kokia kaina būtų etniškai homogeniška valstybė. Visiškai nesislepiant buvo raginama išvyti arba išžudyti kitataučius. Ukrainiečių integraliesiems nacionalistams buvo kalama į galvą, kad joks nusikaltimas nėra pernelyg baisus, jei tik pasitarnauja Ukrainai.
Lenkijoje buvo ir yra masė žmonių, kurių artimieji ir giminaičiai buvo išžudyti Voluinėje.
Su nacionalistų judėjimu OUN-B susiję kai kurie Ukrainiečių sukilėlių armijos (UPA) daliniai ėmė šią ideologiją įgyvendinti karo metais, konkrečiai, Voluinės vaivadijoje, kur iki karo lenkai sudarė apie 15 proc. gyventojų. Jie ir tapo taikiniu.
Būtina pabrėžti, kad tik dalis UPA karių skatino ir vykdė žudynes, bet faktas, kad genocidas vyko. Įvairiais vertinimais, jie nužudė 120 – 200 tūkst. Lenkų civilių. Beje, žudė ne tik lenkus, bet ir žydus, armėnus, kitų tautų atstovus ir net žudynėms nepritarusius ukrainiečius. Reikia pripažinti, kad lenkai atsakė tuo pačiu, tik ne tokiais mastais ir neturėdami genocidinių tikslų.
O pokario metais sovietai ypatingai aktyviai kurstė antiukranietiškas nuotaikas Lenkijoje. Saugumo tarnyboje net veikė specialiai tam skirtas padalinys. Beje, dar vienas panašus padalinys užsiėmė antisemitizmo kurstymu.
Taipogi, reikia suprasti, kad Lenkijoje buvo ir yra masė žmonių, kurių artimieji ir giminaičiai buvo išžudyti Voluinėje.
Rajmundas Klonowskis/Asmeninio arch. nuotr.
– Nuoskaudos tokios senos, kad šiuo klausimu lyg ir neįmanoma pasakyti kažko naujo. Kodėl D. Kuleba taip supykdė lenkus?
– Viešame renginyje D. Kulebos buvo paklausta, kada Ukraina leis vėl vykdyti masinių kapaviečių ir aukų identifikavimo tyrimus. Žinoma, dabar tokie tyrimai neįmanomi dėl vykstančio Rusijos sukelto karo, bet šis klausimas lenkams vis tiek labai rūpi. D. Kuleba viešai prilygino lenkų žudynes atsakomiesiems lenkų veiksmams ir dar prie viso šito prikergė sovietų vykdytas masines deportacijas per operaciją „Vysla“, kurią Lenkija oficialiai yra pasmerkusi. Tai būtų panašiai, kaip gudai apkaltintų lietuvius baltarusiško Vilniaus krašto gudų trėmimais 1941 metų birželį. Suprantama, Lenkijoje šie žodžiai buvo įvertinti kaip įžeidimas. Tiesa, dauguma ekspertų sutaria, kad D. Kuleba nenorėjo nieko įžeisti ir galbūt taip nutiko net todėl, kad jis kalbėjo angliškai, o ne ukrainietiškai ir nesugebėjo tinkamai išsireikšti.
– Sunku įsivaizduoti blogesnį laiką tokiems konfliktams. Įsivaizduokime, kad dar taip pat susibara lenkai ir lietuviai – visi vieni kitiems rodysime špygas, o Rusija tuo metu žygiuos toliau į Vakarus?
– Be abejonės Rusija šioje situacijoje yra vienintelė naudos gavėja. Istorinės nuoskaudos yra mėgstama Kremliaus tema. Tiek, kad sakyčiau, jog Maskva šias istorines temas išstudijavo ir išmano geriau, nei mes patys ir kiekviena pasitaikiusia proga naudoja prieš mus.
Sutinku, kad metas visiškai netinkamas, tačiau tokioms emociškai jautrioms temoms niekada ir nebūna tinkamo laiko. Dabar ar ne dabar – mes privalome sudėlioti visus šiuos klausimus, išspręsti juos tarpusavyje, nes kitaip tai bus amžinas Maskvos ginklas prieš visas mūsų tautas. Maža to, Maskva krapštys senas žaizdas kaip tik mums nepalankiausiu metu.
Sutinku, kad metas visiškai netinkamas, tačiau tokioms emociškai jautrioms temoms niekada ir nebūna tinkamo laiko.
– Visai neseniai girdėjome apsižodžiavimus ir kitomis temomis – abi pusės apsikeitė priekaištais dėl karinės paramos Ukrainai. Tai kelia nerimą, kad dabartinių nesutarimų priežastis yra ne vien istorinės nuoskaudos, o tai reiškia, kad kyla grėsmė rimtesniam santykių pablogėjimui.
– Lenkijos valdantieji visada susiduria su dilema, kiek karinės paramos Lenkija gali sau leisti. Praeita Lenkijos vyriausybė atidavė Ukrainai milžinišką kiekį ginkluotės, įskaitant lėktuvus ir tankus. Tiek daug, kad dabartiniai valdantieji kaltina buvusiuosius, kad šie nusikalstamai pavojingai sumažino Lenkijos gynybinius pajėgumus. Kalbama net apie galimas baudžiamąsias bylas, nors abejoju, ar bus pasiryžta nueiti taip toli.
Šiame kontekste svarbūs ir geopolitiniai veiksniai. Tuo metu, kai Lenkija tęsia paramą, Vokietija įšaldė kitų metų karinės paramos Ukrainai projektus. Regioniniuose Vokietijos rinkimuose pergalę šventė prorusiškos jėgos. Tačiau Ukrainos politiniai sluoksniai vis tiek deklaruoja, kad ne Lenkija, o Vokietija yra svarbiausia partnerė. Spėju, gali nutikti taip, kad Ukrainos ir bendrai Vakarų viešojoje erdvėje bus sudaromas vaizdas, neva paramai trukdo lenkai, blokuojantys kelią į ES. Santykių su Varšuva tai aišku nepagerins, o dar ir leis geriau atrodyti Olafui Scholzui ir Viktorui Orbanui.
Klausiate, ar šie apsižodžiavimai gali sugadinti santykius tiek, kad Ukraina ir Lenkija nusisuktų viena nuo kitos ir gal net tiktai pradėtų kaišioti pagalius į ratus? Tegaliu pasakyti, kad labai nenorėčiau, kad taip nutiktų ir labai tikiuosi, kad nenutiks.
Ukrainiečių, kaip neretai ir lenkų, politikams aiškiai trūksta idėjų, politinės valios ir net noro, kaip istorinę problemą „sugromuliuoti“ ir paversti ją normalia politinio dialogo dalimi.
– Kodėl tokių draugiškų šalių politikai nesugeba susitarti? Kas galėtų padėti? Galbūt įtraukti trečiąją pusę, tarkime, Lietuvą? Trišaliai mūsų dialogai visada labai teigiami.
– Pirmiausiai reikia suprasti, kad kiekviena valstybė turi savo platų politinį sluoksnį ir biurokratinę administraciją, kurioje kaip bebūtų gaila nuolat atsiranda veiklių kvailių, tegu net darančių kvailystes dėl pačių geriausių norų ir tikslų. Ne tik politikai, bet ir skaitlingi visuomenininkai dažnai prisidengia patriotizmu ir pridaro daug žalos. Pavyzdžiui, Lenkijoje yra jėgų, eskaluojančių Voluinės temą ir prieštaraujančių Ukrainos rėmimui. Jos gali turėti įvairių paskatų, bet rezultate daro du dalykus – skatiną primityvų buitinį antiukrainietiškumą ir žaidžia Maskvos naudai.
Apsižodžiavimas nėra pasaulio pabaiga, kai politikai tai daro bendraudami tarpusavyje. Deja, šį kartą viskas daroma viešai, o tai jau kelia problemas ir kursto destruktyvių jėgų veiksmus.
Galbūt trečios pusės pagalba praverstų, bet tikrai nebūtų panacėja. Lenkijai ir Ukrainai reikia atsakingiau ir geranoriškiau bendrauti. Bendrauti politikams tiesiogiai ir dažniau už uždarų durų, o ne svaidytis pareiškimais viešumoje, kaip kad yra dabar, – naudos jokios, o žala tikrai yra.
Esmė yra tame, kad ukrainiečių, kaip neretai ir lenkų, politikams aiškiai trūksta idėjų, politinės valios ir net noro, kaip istorinę problemą „sugromuliuoti“ ir paversti ją normalia politinio dialogo dalimi. Todėl esame situacijoje, kai ukrainiečių ir lenkų politikai bendrauja sustoję „minų lauke“ ir periodiškai ant tų „minų“ užlipa.
Nereikia matuotis, kieno nuoskaudos yra didesnės ar kas turi daugiau kartų atsiprašyti. Mes nesame atsakingi už tai, kas įvyko beveik prieš šimtmetį, bet esame atsakingi prieš mūsų ir ateities kartas, todėl privalome prisiimti atsakomybę ir susitaikyti, priimdami tiesą ir pagerbdami praeities aukas.