Mareko Bogackio nuomone, gyvenimas Lenkijoje, prieš 26 metus išsivadavusioje iš komunistinio režimo, vargu ar kada nors buvo geresnis.

Dailius marškinius vilkintis 35 metų investicijų direktorius, valgydamas priešpiečius vienoje prancūzų kepyklėlėje Varšuvoje, vardijo vietas, kuriose yra atostogavęs – nuo Niujorko iki Tailando ir Paryžiaus, sakydamas, kad dėl klestėjimo ir laisvės, kurių jo šalis sulaukė įstojusi į Europos Sąjungą, dabar yra „patys geriausi laikai per Lenkijos istoriją“.

Tačiau už dviejų valandų kelio į pietus esančiame Pionkų miestelyje Michalas Nowocienis (Michalas Novocienis) gyvena visiškai kitokiomis sąlygomis.

Šis 22 metų suvirintojas uždirba tik 260 JAV dolerių (237 eurus) per mėnesį pagal laikiną darbo sutartį ir gyvena su savo tėvais bei kitais tos šeimos vaikais mažyčiame bute, kuris yra socialinis būstas. Jo motina dirba šiukšlių rūšiuotoja ir gauna 265 dolerius (242 eurus) per mėnesį, o tėvas statybininkas – 530 dolerių (484 eurus). Nei vienam iš jų netaikomos jokios lengvatos.

„Nuo problemų mane apsaugojo sportas“, – sakė M.Nowocienis, žvalgydamasis po savo rajoną, kuriame daugelis gyventojų yra tapę alkoholikais arba narkomanais.

Praėjus ketvirčiui šimtmečio po to, kai Lenkija visiškai perėjo prie laisvosios rinkos kapitalizmo, atskirtis tarp turtingųjų ir skurdžių dabar yra taip pagilėjusi, kad šalies žmonės kai kada kalba apie „dvi Lenkijas“, iš kurių vieną sudaro daug uždirbantys piliečiai, daugiausiai miestų gyventojai, o kitą – nekvalifikuoti darbininkai, sunkiai suduriantys galą su galu dėl mažų atlyginimų ir neužtikrintų darbo vietų, dažniausiai kaimuose ir mažuose miesteliuose.

Daug metų vyriausybė gyrėsi sparčiu šalies ekonomikos plėtros tempu. Prognozuojama, kad šiais metais šalies ekonomika auga 3,5 proc., o nuo 2004-ųjų, kai Lenkija įstojo į ES, nedarbas sumažėjo apie 20 procentinių punktų iki dabartinių 10,3 procento.

Tačiau sociologas Janas Sowa (Janas Sova) sako, kad bendrojo vidaus produkto (BVP) rodikliai neatskleidžia, kaip iš tikrųjų gyvena daugelis lenkų. Atlyginimai yra maži, vidutiniškai 865 eurai per mėnesį, o daugelis žmonių uždirba daug mažiau. Atlyginimų fondas sudaro tik apie 37 proc. šalies BVP, nors ES vidurkis yra apie 50 procentų.

„Šis skaičius rodo, kiek iš tikrųjų sukuriamos vertės pasiekia žmonių kišenes, – ir jis iš tiesų nedidelis“, – sakė J.Sowa.

Tų, kas jaučiasi esantys atriboti nuo Lenkijos ekonomikos stebuklo, nusivylimas staiga tampa politinės darbotvarkės dalimi ir yra laikomas svarbia priežastimi, kodėl Andrzejus Duda (Andžejus Duda), euroskeptiškosios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) kandidatas, gegužę netikėtai laimėjo prezidento rinkimus, smarkiai aplenkęs favoritu laikytą dabartinį šalies vadovą Bronislawą Komorowskį (Bronislavą Komorovskį), kurį palaiko valdančioji liberali Pilietinės platformos (PO) partija.

Lenkijos prezidento vaidmuo daugiausiai reprezentacinis, bet spalį šalyje vyks parlamento rinkimai, o apklausos rodo, kad PO, kuri vadovavo aštuonerius metus, gresia dar vienas skaudus pralaimėjimas. PiS populiarumas išaug, žadant padėti neturtingiesiems didesnėmis valstybės intervencijomis ekonomikoje.

Antroji PiS pergalė žymėtų reikšmingą politikos pokyti Lenkijoje, kuri yra ES šeštoji didžiausia ekonomika. Ši partija žada padidinti mokesčius bankams, kurių dauguma yra valdomi užsienio kapitalo, ir didiesiems mažmeninės prekybos tinklams.

Pagrindiniu kampanijos akcentu tampa debatai dėl sąlygų darbo rinkoje, kai daugelis jaunų žmonių gyvena nuo algos iki algos. Ypač didelį pasipiktinimą kelia populiarėjančios laikinosios darbo sutartys, suteikiančios darbuotojams menkas socialines garantijas, o kritikai jas vadina „šiukšliniais kontraktais“.

Lenkijos vyriausybės statistika rodo, kad apie 1,4 mln. šalies žmonių dirba pagal laikinąsias darbo sutartis, kurių prieš penkerius metus buvo tik apie pusė milijono. Atskira ES statistika rodo, kad Lenkijoje dirbančiųjų pagal laikinas sutartis daugiau negu bet kurioje kitoje iš 28 Bendrijos šalių, o 2014 metais jie sudarė 28 proc. visų turinčių darbą.

Planuota, kad „šiukšliniai kontraktai“ suteiks daugiau lankstumo menininkams ir kitų profesijų darbuotojams, dirbantiems ne vienoje darbovietėje.

Pagal tokias sutartis dirbantiems žmonėms netaikoma daugelis garantijų, priklausančių pagal įprastas darbo sutartis, – pavyzdžiui, teisė į apmokamas atostogas, darbdavių įmokos į valstybinius sveikatos draudimo ir pensijų fondus, taip ilgesnis informavimo apie planuojamą atleidimą laikotarpis.

„Aš dirbu pagal tokią, ir man tai labai patinka“, – sakė konsultantas Radekas Ciszewskis (Radekas Ciševskis), kuriam yra patogu laikinųjų darbo sutarčių suteikiamas lankstumas.

Tačiau kritikai sako, kad darbdaviai šia galimybe piktnaudžiauja. Dažnai jau seniai dirbantys žmonės, kuriems tas darbas yra vienintelis, yra verčiami kas mėnesį pasirašyti naują darbo sutartį. Pasak M.Nowocienio, jis dirbo pagal tokį kontraktą šokolado fabrike, kol gavo dabartinį laikiną suvirintojo darbą.

Pagal kas mėnesį pratęsiamas arba laikinas sutartis dirbantys žmonės retai gauna paskolas būstui, o nesaugumas daugelį atgraso nuo šeimų kūrimo. Tokia padėtis gali dar labiau pagilinti Lenkijos demografinę krizę, o gimstamumas šalyje tesiekia 1,3 kūdikio vienai moteriai – vienas žemiausių Europoje.

Nuo ateinančių metų įsigaliosiančios įstatymų pataisos apribos tokių sutarčių naudojimą, bet premjerė Ewa Kopacz (Eva Kopač) žadėjo dar labiau jas suvaržyti, kovodama dėl politinio išlikimo.

Netgi šalies pagrindinis dienraštis „Gazeta Wyborcza“, atlikęs svarbų vaidmenį perėjime prie laisvosios rinkos ekonomikos, sako, kad „šiukšliniai kontraktai“ yra iškreiptos formos kapitalizmas, kuris pažengė jau per toli. Laikraštis liepos 20 dieną pradėjo kampaniją prieš tolias darbo sutartis, kurios „pradėjo griauti mūsų darbo rinką“.

„Vykstant transformacijai šis lankstumas mums padėjo pritraukti investuotojų ir kovoti su dideliu nedarbu, – rašo „Gazeta Wyborcza“. – Tuo pačiu metu jis atnešė siaubingų socialinių pasekmių.“