Tenka pripažinti, kad aplankyti didžiausią Vakarų Ukrainos miestą Lvovą labiausiai paskatino Rusijos žiniasklaidos pasakojimai apie diskriminuojamus rusakalbius, ginkluotus žmones gatvėse, karinės chuntos siautėjimus.
Karaliauja ramybė?
"Gal dar tikite, kad mes valgome rusų kūdikius pusryčiams?" – nusijuokė atsitiktinis pašnekovas mieste.
Lvovietis, beje, paklaustas rusiškai, į klausimus atsako ta pačia kalba ir linksmai priima repliką, kai šiek tiek suvaidinęs nuostabą mestelėju: "Tai vis dėlto Vakarų Ukrainoje kalbama ir rusiškai?" Prieš porą savaičių Ukrainos rusakalbis žurnalistas Arkadijus Babčenka viešame laiške, kurį adresavo Rusijos Federacijos prezidentui Vladimirui Putinui, rašė: "Pasakykite jam, kad Lvovo Rinkos aikštėje skamba rusų kalba. Netgi – rusiški "mat" (t.y. keiksmažodžiai)."
Ankstyvą rytą iš autobuso atžingsniavęs į pagrindinę Lvovo miesto aikštę pirmiausia išgirstu rusų kalbą ir, žinoma, "mat": dvi vietinės, matyt, linksmai praleidusios vakarą, garsiai dalijasi įspūdžiais, paaštrindamos istorijas vienu kitu sodriu keiksmažodžiu. Apsidairęs suprantu, kad esu kone vienintelis praeivis, atkreipęs į jas dėmesį. Toje pačioje aikštėje, kitapus miesto rotušės, įrengta čiuožykla. Groja lengva muzika, jauni žmonės linksmai čiuožinėja, griuvinėja, juokauja, filmuojasi.
Šalis kariauja, tačiau čia nėra jokios karo įtampos, – toks mano pirmas įspūdis patekus į Lvovą.
Bevaikščiojant po jo centrą niekur nepamatysi ginkluotų karių ar pareigūnų. Senamiesčio aikštėmis ir gatvėmis slampinėja kažkokie peliukais Mikiais, kazokais ir kitais personažais persirengę žmonės. Vieni apmokestina visus norinčiuosius su jais nusifotografuoti, kiti, matyt, turi savo misiją.
Tiesa, gana greitai pavyksta sutikti ir vieną automatu apsiginklavusį žmogų. Pamatęs į jį atsuktą fotoobjektyvą, vyras pirštu pagrasina – rodos, jo fotografuoti negalima. Matyt, pagalvojęs, kad gali būti ne taip suprastas, "automatininkas" paaiškina, kad jo ginklas viso labo butaforija. Tiesa, ginkluotasis – visai ne banderininkas, pagal užrašą ant galvos apdangalo jį galima pavadinti nebent alkaponininku. Savo sceninį įvaizdį vaikinas naudoja picerijos reklamai.
Gausu nacionalinių simbolių
Kad esi Ukrainoje, Lvove, o ne kurioje nors kitoje Europos vietoje, pirmiausia išduoda gausybė nacionalinių simbolių.
Plevėsuoja mėlynos ir geltonos spalvų Ukrainos, taip pat raudonos ir juodos spalvų Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) vėliavos. Jas galima pamatyti kone kiekvienoje šio miesto vietoje: jomis papuošti automobiliai, balkonai, langai, stulpai, parduotuvių vitrinos. Vėliavos, kartu su kita atributika, kabo bene prie kiekvienos suvenyrų parduotuvėlės įeigos. Sunku net suskaičiuoti, kiek čia, turistų pamėgtame Lvove, tų krautuvėlių yra. Kitas būtinas jų atributas – margais tautiniais raštais siuvinėtos palaidinės ir kiti audiniai, ukrainietiškai vadinami vyšyvankomis. Jų raštais papuošta net ir Rusijos mobiliojo ryšio bendrovės, parėmusios čiuožyklos Rinkos a. išliejimą, reklama.
Lvove gausu ir Europos atributikos: nuo dažnai sutinkamos ES simbolikos iki senos, monumentalios, tokios kaip sparnuotojo Venecijos liūto bareljefas. Šis čia neatsitiktinai – Lvovo senamiestį formavo įvairių tautų architektūros meistrai – italai, graikai, vokiečiai, lenkai ir kiti.
Nacionalinės vėliavos spalvomis nudažyti pakelės stulpai, tvoros, statiniai, įvažiavimo kelių į miestus ar miestelius ženklai. Tautinės vėliavos iškabintos ne tik ant daugelio gyvenamųjų ar viešosios paskirties pastatų. Jas gali pamatyti ir daugelyje automobilių, prie paminklų, parkuose. Netgi prie šventyklų ar kapinėse kabo Ukrainos dvispalvės.
Lietuvoje pernai keletą mėnesių savanoriavusi lvovietė Iryna Dzvinnyk aiškino, kad tautinės simbolikos gerokai padaugėjo per Maidano protestus, o paskui ir prasidėjus karui Rytuose. "Vėliavos ant pastatų ne per šventes, vėliavėlės vos ne kiekviename automobilyje... To anksčiau nebuvo", – tvirtino mergina.
Lvovo senamiestyje esančiame sendaikčių turgelyje tarp prekių daugiau ne senų rakandų, o suvenyrų su trimis dominuojančiais akcentais: nacionaline simbolika, tautiniais raštais ir politiniu humoru.
Pasišaipo iš V.Putino
Politinis humoras smulkiuosiuose suvenyruose dažniausiai nutaikytas į Rusijos prezidentą V.Putiną, o neretai – ir į nuverstąjį Ukrainos vadovą Viktorą Janukovyčių. Kliūva ir kitiems politikams. Populiariausias suvenyras su minėtųjų odiozinių personažų atvaizdais – tualetinio popieriaus ritinėliai. Nepagailėjęs 4 eurų, galėsi prie durų pasitiesti kilimėlį su Rusijos prezidento atvaizdu.
Visiems Ukrainos gyventojams tapę žinomi tokie trumpiniai kaip "PTN PNCh!" ir "PTN – ChLO". "PTN" juose reiškia V.Putiną, o kitos raidės paslepia visiškai nešvankius paaiškinimus, "kur jam eiti", arba "kas jis toks". Propagandos karo produktas – "Pravyj sektor" lyderio Dmytro Jarošo vizitinė kortelė, kurią galima įsigyti vos ne kiekvienoje Lvovo suvenyrų pardavimo vietoje. "Jarošo vizitkę" nenoromis išreklamavo Rusijos televizijos reporteriai, neapdairiai žinių siužete parodę, kad sudegusiame banderininkų visureigyje rado tokių kortelių. Juokingiausia, kad jos buvo visiškai neapdegusios.
Lvovas yra maždaug už 1200 km nuo vadinamosios konflikto zonos. Vadinasi, gerokai arčiau Lietuvos, nei karo dūmais springstančio Donbaso.
"Kai vasarą grįžau iš Lietuvos atostogų namo, čia iš žmonių nuotaikų vis dėlto jautėsi, kad mūsų šalyje vyksta karas. Tai sunkiai paaiškinama, tačiau nesudėtingai pastebima. Kita vertus, kai grįžau tėvynėn rudenį, atrodė, jog Lvove žmonės susigyveno su karu", – pasakojo I.Dzvinnyk.
Apie tai, kad šalyje realiai vyksta karas, galima suprasti iš gausybės paramos kariuomenei rinkimo taškų arba perskaityti ant Lvovo pastatų sienų. O ant miesto rotušės sienos įrengtas laikinas Maidano didvyrių memorialas. Čia nuo 2014 m. žiemos kabo "Dangiškosios šimtinės" portretai, išėjusiesiems skirtos žvakutės ir gėlės. Karių paramos centro būstinės lange skelbiamas Ukrainos kariškių, žuvusių per karinį konfliktą Donbase, sąrašas. Vienu momentu jis net nustotas pildyti – mirčių buvo pernelyg daug.
Lvovietei Irynai kraupu, kad sąrašas lange sustojo ne dėl taikos, o todėl, kad nespėjama įrašyti visų aukų, daug jų nėra žinoma.
Baisu ir tai, kad televizijai kasdien perduodant žinias, kiek vėl karių žuvo šalies Rytuose, daugeliui žmonių tokia informacija pamažu ėmė virsti nors ir labai nemalonia, bet statistika.
Ir Lietuvos pėdsakas
Besidomintieji architektūra Lvove visuomet turi į ką paganyti akis. Aukso amžius Galicijos provincijos centre buvo tada, kai regionas priklausė Austrijos ir Vengrijos imperijai. Likęs čia ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo pėdsakas. Užvertę galvą aukštyn, XVII a. statytos Bernardinų šv.Andriejaus bažnyčios frontone pamatysite ir LDK Vytį.
Lengviau Abiejų Tautų Respublikos herbas pastebimas ant XX a. pradžioje atidengto paminklo poetui Adomui Mickevičiui postamento.
Tiesa, ukrainiečiams kur kas aktualesnis gyvasis ryšys su mūsų šalimi. Prasitaręs, iš kur esąs, atvykėlis iš Lietuvos dažniausiai sulauks padėkos žodžių už paramą. Teigiama, kad Lvovą įkūrė karalius Danyla savo sūnaus Levo (Liūto) garbei, tad miesto istoriniuose pavadinimuose figūruoja žodis "liūtas", o pačiame Lvove visur gausu akmeninių ar metalinių žvėrių karaliaus atvaizdų.
Remia valdžią Kijeve
Tiesa, miestas turi ir pravardę. Lvovas paprastai vadinamas Ukrainos nacionalistų, o Rytų Ukrainoje – fašistų sostine. Čia ilgą laiką veikė žinomiausias Ukrainos nacionalistas Stepanas Bandera ir jo bendraminčiai.
Banderštadtu, kas, išvertus iš vokiečių kalbos reiškia Banderos miestas, pravardžiuojamame mieste sunku sutikti žmogų, kuris nepalaikytų kariuomenės, netikėtų pergale vykstančiame konflikte ar pasisakytų prieš Maidano revoliuciją.
Lvove kone visur renkama parama Ukrainos kariams ir nukentėjusiesiems per karinį konfliktą. Pagrindinė vieta, kur buriasi paramos organizatoriai, – aikštė Laisvės pr. pabaigoje, šalia paminklo Ukrainos literatūros ir tautiškumo patriarchui Tarasui Ševčenkai. T.Ševčenkos paminklo papėdėje – marios sudegusių žvakučių. Tarp žvakučių – žmonių rašteliai, dar nenuvytusios gėlės. Žvakutes lvoviečiai čia pradėjo nešti po tragiškų įvykių Maidane. Tada jų čia buvo minios.
Tiesa, prieš dvi savaites Ukrainos prezidento patarėjas ir gynybos ministro padėjėjas Jurijus Biriukovas paviešino informaciją, kad nuo tarnybos kariuomenėje masiškiausiai išsisukinėjama būtent Vakarų Ukrainoje.
Vis dėlto pagalba Lvove renkama taip intensyviai, kad gali pasirodyti, jog toli nuo karo esančio miesto gyventojai, tarsi jausdamiesi nejaukiai, susimoka savotišką indulgenciją. O ir lvoviečių nuoširdumu abejoti netenka. Be materialios paramos, jie randa laiko ir dvasinei.
Didžiausios Vakarų Ukrainos religinės bendruomenės – Graikų apeigų katalikų (unitų) bažnyčios – Vyskupų Sinodas ragina kasdien melstis už sunkų laikotarpį išgyvenančią tėvynę. Tikintieji kas vakarą tuo pačiu metu kviečiami kartu pasimelsti. Prie kai kurių šventyklų vis dar stovi prakartėlės. Jose vietos atsiranda ne tik religiniams simboliams. Vienos tokios kalėdinės instaliacijos fonas – Ukrainos žemėlapis su užrašu "Ukraina vieninga", o greta jo – neformalus ukrainiečių karių ženklas su krapo atvaizdu ir užrašu "Ukrop" (dėl atitinkamo raidžių derinio krapais ukrainiečių kariškius praminė Rusijos spauda, tačiau pravardžiuojamoji pusė į tai pažvelgė su humoru ir panaudojo tai sau).
Du vaikinai Romanas ir Tarasas paaiškino, kad jie su draugais tris savaites rinks knygas Mykolajivkos miestelio (Donecko sritites, Slovjansko rajonas) mokykloms.
"Mūsų paprašė viena visuomeninė organizacija. Nedvejodami sutikome. Turime jau porą maišų knygų. Žmonės vis neša", – pasakojo Romanas.
Šie aktyvistai išskirtiniai, nes dauguma kitų renka praktiškesnę paramą kariams arba nukentėjusiųjų kare šeimoms.
"Rašykite rusiškai, niekas nesupyks, juk mūsų šalis didelė ir daugiatautė", – padrąsino pasirašyti ant vienos iš daugelio į Donbasą kariškiams iškeliausiančių tautinių vėliavų dniepropetrovskietis Aleksandras Gostiščevas. Maskuojančiais drabužiais ir civiline striuke vilkintis jaunas vyras paaiškina, kad vėliavų paprašė patys Ukrainos kariai. Žmonių palinkėjimai ant jų – didžiulė moralinė parama vaikinams, kurių kasdienybė – karas.
Daugiau nei 200 vėliavų su palinkėjimais bus perduotos Ukrainos kariškiams, kontrolės ir atramos postuose Artemivsko ir Debalcevės apylinkėse Donecko srityje.
Pats A.Gostiščevas batalione "Dnipro-1" vadovavo kuopai. Jo padalinys vasaros pabaigoje pateko į apsuptį netoli Ilovaisko. Aleksandras džiaugiasi, kad jo kariams tada pavyko prasibrauti iš apsupties su visa ginkluote. Vis dėlto karo metu keli šio jauno vyro draugai žuvo, keli vis dar gydomi ligoninėse. Dabar jis užsiima savanoriška veikla – renka paramą kariškiams, atstovauja savo kovų draugo, buvusio to paties bataliono kitos kuopos vado, dabartinio Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputato Vladimiro Parasiuko paramos kariams centrui.
To paties V.Parasiuko – iš Lvovo kilusio Savigynos šimtininko, po kurio emocingos kalbos Maidano scenoje 2014 m. vasarį iš Kijevo spruko buvęs prezidentas V.Janukovyčius.
Šio paramos centro aktyvistai skirtingose Ukrainos vietose renka lėšas, bendradarbiauja su užsienio šalių organizacijomis. "Jūsų šalies žmonės nemažai padeda Ukrainai. Būtų gerai ir mūsų centrui rasti partnerių Lietuvoje", – sakė Aleksandras.
Pasak jo, į Donbasą iškeliaus ir visureigis, ant kurio variklio dangčio žmonės pasirašinėja vėliavas. Jau kelis tokius automobilius aktyvistai perdavė kariuomenei.
Aikštėje – nuo revoliucijos pradžios
Seniausiai šioje aikštėje kariškoje palapinėje įsikūrę pilietinės organizacijos "Varta 1" aktyvistai. Du vyrai pjūklu supjauna nedidelius rąstus į malkas, protarpiais dingsta palapinėje, bet didžiąją šviesaus paros laiko dalį leidžia lauke bendraudami su praeiviais.
"Mes čia seniausiai. Susirinkome 2013 m. pabaigoje, iš čia žmonės važiavo į Maidaną, o dabar ilgiau nei pusmetį čia renkame paramą kariams", – skubiai paaiškino "Varta 1" aktyvistas Vasylis.
"Kai daugiau nei prieš metus, lapkričio pabaigoje, žmonės sostinėje ėmė rinktis į Maidaną, mes susirinkome čia – šios aikštės viduryje. Iš čia važiavome į Kijevą. Aš ten prabuvau apie porą mėnesių, vėliau su kai kuriais bendražygiais grįžome į Lvovą. Atsirado reikalų čia", – savo ir organizacijos "Varta 1" istorijos pradžią pasakojo Vasylio kolega, koviniu slapyvardžiu Komančas.
Prieš metus grįžę į Lvovą Maidano aktyvistai blokavo milicijos specialiosios paskirties padalinio "Berkut" bazę.
"Užbarikadavome juos ir pažadėjome padegti bazę, jai bandys veržtis lauk. Tenka prisipažinti, kad mūsiškiai berkutininkai pernelyg ir nesistengė ištrūkti iš apsupties. Kai pasakėme, kad galime juos išleisti, vienas iš karininkų pašnibždėjo: "Net nebandykit." Galop, kai reikalai Kijevo Maidane pakeitė kryptį, susirinko mūsų "Berkut" karių mamos, nuginklavo vaikinus ir išsivedė namo. Paskui prasidėjo bėdos Kryme, konfliktas Donbase, nuo tada čia nuolat renkame paramą kariams", – entuziastingai dėliojo svarbiausius vienų metų istorijos akcentus "Varta 1" aktyvistas.
Anot jo, kariai, grįžę iš Donbaso rotacijai, kartais tiesiai ateina į "Varta 1" palapinę, užeina į ją nusidėvėjusiais drabužiais, išeina perrengti naujais.
Rusijos žiniasklaida perdeda
Ekskursijų grupės Lvove dažnai surenkamos tiesiog gatvėse. Turistai apie jas sužino iš dalijamų skrajučių. Gidai kalba keliomis kalbomis. Susikalbėti su jaunesnės kartos lvoviečiais nesunku angliškai. Tačiau, net jei jūsų pagrindinė užsienio kalba – rusų, galite drąsiai važiuoti į Lvovą. Paklausite ko nors rusiškai – blogiausiu atveju atsakys ukrainietiškai. Paaiškinsite, kad esate iš Lietuvos, – greičiausiai vietinis pašnekovas nesunkiai persijungs į rusų kalbą.
Lvovas – bene geriausia vieta įsitikinti, kiek iš tikrųjų tiesos apie Ukrainą sako Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida.
Antai, užsukus į Banderštadto širdyje esančią kavinę "Pravyj sektor" – grupuotės, kaltinamos riaušių organizavimu Kijeve pernai, neatsakius į padavėjos pasisveikinimą "Slava Ukraine!" ("Šlovė Ukrainai!"), jūsų iš ten neišmes. Tiesa, į legendinę "Kryjivką" jums durų niekas neatidarys, jeigu, paklaustas slaptažodžio, deramai nepašlovinsite Ukrainos. Tik pro durų langelį išgirdęs "Šlovė Ukrainai!", užeigos sargybinis atsako "Didvyriams šlovė", ir durys į partizanų žeminės stiliumi įrengtą erdvę atsidaro.
Nesvarbu, kokių nuotykių patirsite Ukrainos turizmo, festivalių ir kavos sostine tituluojamame Lvove, tačiau šiame mieste turėtumėte įsitikinti bent jau tuo, kad vietos kavinėse banderininkai rytais geria ne rusakalbių kūdikių kraują, o aromatingą kokybišką kavą.
