Kai vienas Ihorio Romanenkos draugas prieš metus pasiūlė jam eiti į mitingą Kijevo Nepriklausomybės aikštėje, vyras nenumanė, kad taps judėjimo, visiems laikams pakeitusio jo šalį, gimimo liudininku.
Šviesiaplaukis kino kūrėjas buvo supykęs ir nusivylęs dėl tuomečio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus pareiškimo, jog jis nusigręžia istorinės sutarties su Europos Sąjunga mainais į glaudesnius ryšius su Rusija.
Kaip ir keli šimtai kitų žmonių, 2013-ųjų lapkričio 21-osios vakarą susitikusių Maidanu vadinamoje aikštėje dulkiant lietui, I.Romanenka prisiminė dešimtmečiu anksčiau įvykusią Oranžinę revoliuciją ir tikėjosi, kad vyriausybė dar gali pakeisti poziciją dėl asociacijos su ES sutarties. Tačiau jis nesitikėjo to, kad įvyko vėliau.
„Jeigu man kas nors būtų pasakęs, kad maždaug po keturių mėnesių Janukovyčiaus nebebus šalyje, nebūčiau tuo patikėjęs“, – I.Romanenka sakė naujienų agentūrai AFP.
Per metus nuo to mitingo Maidane, Ukraina išgyveno į grandininę reakciją panašių istorinių sukrėtimų virtinę: revoliuciją, užsienio pajėgų invaziją ir tebesitęsiantį karą šalies rytuose, nusinešusį jau per 4,1 tūkst. žmonių gyvybių.
Priešakyje laukia tolesnės permainos, o Maidano protestuotojai tvirtina, kad jų kova prieš išsikerojusia korupcija dar tik prasideda.
„Eičiau ir vėl“
Po pirmosios nakties Maidane protestuotojų skaičius greitai išaugo iki dešimčių tūkstančių.
Milicijos pastangos išvaikyti demonstrantus šiurkščia jėga, naudojant gumines lazdas ir ašarines dujas, davė priešingų rezultatų – minios tik dar padidėjo. Žmonės pradėjo statyti palapines.
Greitai protestuotojai pradėjo reikalauti fundamentalių pokyčių, ir atrodė, kad jie pasiekė savo tikslus, kai V.Janukovyčius vasarį pabėgo į Rusiją – tuojau po didelio saugumo pajėgų puolimo prieš protestuotojus, per kurį žuvo per 100 žmonių, tačiau taip ir neužgniaužusio demonstracijų.
Tačiau tie įvykiai toli gražu nebuvo pabaiga: greitai paaiškėjo, kad Ukrainos laukia dar didesni sukrėtimai.
Netrukus Rusijos kariai, vilkintys uniformas be atpažinimo ženklų, užėmė Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį, kurį Maskva aneksavo kovą. Balandį Kijevas pradėjo karines operacijas prieš Kremliaus palaikomus prorusiškus sukilėlius, užėmusius virtinę miestų ir miestelių šalies rytuose, o tas konfliktas virto kruvinu karu, suskaldžiusiu šalį.
Dabar Rusija ir Vakarų šalys įsitraukusios į įnirtingą priešpriešą dėl šios krizės, kuri, kaip daugelis perspėja, gali virsti nauju Šaltuoju karu ir įšaldyti santykius daugeliui metų.
Kad ir kokia būtų kilusi sumaištis, pirmosios demonstracijos Maidane dalyviai sakė visiškai nesigailintys dėl tų įvykių, sakydami, kad chaosą sukėlė ne tie protestai, o Maskvos reakcija į juos.
„Žinoma, eičiau ir vėl, – sakė I.Romanenka. – Panašiai kaip sakyti, jog (Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinio) Pranciškaus Ferdinando nužudymas sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, būtų neteisinga sakyti, Maidanas yra šio karo priežastis. Jis buvo panaudotas Rusijos kaip dingstis imtis veiksmų.“
Visas gyvenimas ar tik akimirka?
Paskutinės palapinės Nepriklausomybės aikštėje dingo vasarą. Jų vietoje stovi stendai su plakatais, raginančiais palaikyti Ukrainos armiją, kovojančią su prorusiškais sukilėliais rytuose, ir žuvusių per protestus nuotraukomis.
Žvelgdama į tuščią aikštę, Liza Tatarinova purtė galvą, prisimindama viską, kas nutiko nuo tada, kai ji čia stovėjo gurkšnodama arbatą ir šnekėdamasi su draugais per pirmąją demonstraciją, įvykusią prieš metus.
„Viena vertus, atrodo, kad praėjo ištisas gyvenimas, tačiau gyvenimas dabar toks įtemptas, kad sunku įsivaizduoti, jog praėjo jau metai“, – sakė ši televizijos prodiuserė.
„Po visų tų įvykių, po viso sielvarto ir džiaugsmo – atrodo, kad visa tai įvyko per akimirksnį“, – pridūrė ji.
34 metų L.Tatarinova sakė, kad jų nuversta sistema buvo supuvusi. Pasak jos, nors šalies ekonominė padėtis pablogėjo, protestų judėjimas visiems laikams pakeitė Ukrainą.
„Suprantame, kad ekonomikos padėtis bloga ir kad gyvename blogiau negu anksčiau, bet jeigu kalbame apie visą šalį, apie valstybę ir jos tapatybę, tuomet ji ne vien pagerėjo – ji buvo sukurta“, – pabrėžė L.Tatarinova.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka šį mėnesį paskelbė lapkričio 21-ąją Orumo ir laisvės diena, o penktadienį planuojama surengti įvairių atminimo ceremonijų.
Nors naujieji provakarietiški Ukrainos lyderiai galiausiai pasirašė sutartį su ES, aktyvistais sako, kad pastangos radikaliai pertvarkyti sistemą ir išrauti korupciją įstrigo dėl karo.
„Tai ne šventė man arba žmonėms, kurie ateis“, – pirmąjį mitingą padėjęs organizuoti opozicijos žurnalistas Mustafa Nayemas (Mustafa Najemas), dabar tapęs įstatymų leidėju, neseniai sakė reporteriams.
„Maidanas dar nesibaigė – mes toliau tęsiame šią istoriją“, – pabrėžė jis.
