Pusę amžiaus nacių nusikaltėlius medžiojęs Simonas Wiesenthalis beveik tapo šventuoju. Jis buvo keturis kartus nominuotas Nobelio taikos premijai, gavo gausybę valstybinių ir kitokių apdovanojimų. Tačiau jo įspūdingoje biografijoje yra daugybė melo, tvirtina knygos "Blogio medžioklė" autorius Guy Waltersas.

Jokio diplomo negavo

Autorius tvirtina, kad S.Wiesenthalis iš tikrųjų sugavo gerokai mažiau nacių nusikaltėlių, nei pats teigia. Be to, jis esą sufabrikavo kai kuriuos savo biografijos faktus. G.Waltersas teigia pastebėjęs, kad trijose garsiojo nacių nusikaltėlių medžiotojo parašytose memuarų knygose daug neatitikimų, o kai kurie jose išdėstyti faktai prieštarauja istoriniams dokumentams.

S.Wiesenthalis gimė Bučačo mieste, dabartinėje Ukrainoje, mokėsi Prahos universiteto Architektūros fakultete, bet, skirtingai nei pats sako, diplomo negavo, tikina G.Waltersas.

Pasak S.Wiesenthalio, 1941 m. liepos 6 d. jis su bičiuliu pavarde Grossas buvo suimti nacių okupuotame Lvove. "Tai viena iš daugelio prieštaringų datų jo biografijoje, – rašo G.Waltersas. – Dažniausiai jis meluodavo pasakodamas tokias tikslias detales."

Pritempė arešto datą

Suimtieji atsidūrė tarp 40-ies kitų kalinių, kuriuos naciams talkinę ukrainiečiai ėmė žudyti šaudydami į kaklą. S.Wiesenthalį ir jo bičiulį išgelbėjo varpo dūžiai. Egzekutoriai suskubo į cerkvę vakarinių maldų.

S.Wiesenthalis grįžo atgal į kamerą ir griuvo miegoti. Vėliau vienas geraširdis ukrainietis pasiūlė jam apsimesti sovietų šnipu, kad išsaugotų gyvybę. S.Wiesenthalis buvo apklaustas, sumuštas, neteko dviejų dantų. Paskui jam ir Grossui liepė išvalyti komendanto namą ir paleido.

"Ši istorija visiškai sufabrikuota", – tvirtina G.Waltersas. Po karo S.Wiesenthalis amerikiečių tyrėjams pasakojo, kad buvo suimtas liepos 13 d. ir paspruko davęs kyšį. Pakeisdamas datą į liepos 6-ąją, S.Wiesenthalis pritempė savo areštą prie nacių vykdytų pogromų Lvove, tikina G.Waltersas.

Paslaptingas vokietis gelbėtojas

1941 m. pabaigoje S.Wiesenthalis atsidūrė Janovsko koncentracijos stovykloje netoli Lvovo, kur susibičiuliavo su vokiečiu Adolfu Kohlrautzu, slaptu nacių priešininku. Šis ne kartą gelbėjo draugo žydo gyvybę, o 1943 m. spalį surengė pabėgimą.

"Deja, mes tai žinome tik iš paties S.Wiesenthalio žodžių", – rašo G.Waltersas ir atkreipia dėmesį į labai prieštaringą informaciją apie A.Kohlrautzo mirties vietą ir laiką. Be to, duodamas parodymus po karo S.Wiesenthalis nenurodė, kad A.Kohlrautzas jį išgelbėjo.

170 mylių – sužalota koja

1944 m. S.Wiesenthalis pateko į Gros Rozeno koncentracijos stovyklą netoli Vroclavo. Savo biografei Hellai Pick jis pasakojo, kad vėl apgavo mirtį per laimingą atsitiktinumą – šįkart per kažkokią inspekciją, galbūt Raudonąjį Kryžių. Kalinys smarkiai susižeidė kojos pirštą, jį teko amputuoti, bet vėliau prasidėjo gangrena.

G.Waltersas tikina, kad ir apie tai nacių medžiotojas meluoja. Kituose jo memuaruose ir liudijimuose nėra istorijos, kad atvykus inspekcijai egzekucijos buvo sustabdytos. Be to, tuomet Raudonasis Kryžius nebuvo įleidžiamas į koncentracijos stovyklas.

Istorija apie pirštą ir gangreną taip pat kelia įtarimų. Jeigu tikėtume S.Wiesenthalio žodžiais, netrukus po šio nutikimo jis pėsčias nuėjo 170 mylių iki kito lagerio.

Pasveiko stebuklingai greitai

Kai bėglys atvyko į Austrijos Mauthauzeno koncentracijos stovyklą, gangrena esą išplitusi iki kelio. Tačiau išlaisvinus stovyklą, S.Wiesenthalis sugebėjo atsikelti ir savarankiškai išeiti iš barako pasveikinti atriedėjusių tankų.

Išgydyti koją nedarant amputacijos buvo įmanoma tik naudojant antibiotikus. G.Waltersas tikina, jog mažai tikėtina, kad naciai būtų eikvoję vaistus gydyti žydų kaliniams.

S.Wiesenthalis pasveiko neįtikimai greitai. Praėjus vos dvidešimčiai dienų, kai stovykla buvo išlaisvinta, jis parašė laišką JAV armijos vadovybei ir pasisiūlė padėti tirti nacių nusikaltimus. Tvirtindamas, kad pabuvojo trylikoje koncentracijos stovyklų, nors iš tikrųjų buvo kalinamas daugiausia šešiose, jis pateikė nacių nusikaltėlių sąrašą, kuriame buvo 91 pavardė.

Bendradarbiavo ar ne?

Vėliau S.Wiesenthalis rašė, kad su amerikiečiais pagavo daug nacių nusikaltėlių. Bet jo biografijoje, sudarytoje pasibaigus karui, nieko nerašoma apie bendradarbiavimą su amerikiečiais.

Dokumente teigiama, kad S.Wiesenthalis JAV okupacinėje zonoje Austrijoje buvo Centrinio žydų komiteto vicepirmininkas. 1947 m. jis įsteigė Žydų dokumentacijos centrą Lince. Pasak paties S.Wiesenthalio, kartą iš amerikiečio karininko jis išgirdo antisemitinį pareiškimą ir suprato, kad sąjungininkų koalicija niekuomet nesiims rimtai medžioti nacių nusikaltėlių.

S.Wiesenthalio komanda surinko 3289 buvusių kalinių parodymus – gerokai daugiau nei amerikiečių ir britų tyrėjai.

Melavo dėl kilnaus tikslo

"Giliai širdyje S.Wiesenthalis buvo šoumenas, ir supratęs, kad gali puikiai atlikti nacių nusikaltėlių medžiotojo vaidmenį, puikiai tai įgyvendino.", – rašo G.Waltersas, nurodydamas kad šio asmens prasimanymai tarnavo geram tikslui.

"Visai tikėtina, kad S.Wiesenthalis griebėsi melo vedamas gerų paskatų", – pripažįsta autorius. Politikai nedemonstravo didelio noro medžioti nacių nusikaltėlius, o valstybės tam neskirdavo pinigų. S.Wiesenthalio pastangų dėka holokaustas nenuėjo užmarštin ir buvo kruopščiai ištirtas.

Garsiausias nacių nusikaltėlių medžiotojas mirė 2005 m., sulaukęs 96-erių, jis buvo palaidotas Izraelyje.