Angela Merkel, dalykiška pastoriaus duktė, užaugusi už Geležinės uždangos, atliko precedento neturinčią kelionę, kol tapo Vokietijos vyriausybės vadove ir įtakingiausia pasaulyje moterimi.

Kanclerė, kuri sekmadienį mini dešimtmetį prie valdžios vairo, buvo pašiepiama kaip „griežto taupymo žynė“ per euro zonos krizę, šlovinama kaip „mama Merkel“ į desperatišką padėtį patekusių pabėgėlių, o žurnalas „The Economist“ ją praminė „nepakeičiama europiete“.

61 metų A.Merkel – dukart ištekėjusios ir vaikų neturinčios protestantės, kuri užaugo komunistinėje Rytų Vokietijoje, svaiginama karjera peržengia politinius stereotipus, tačiau ji valdžioje išsilaikė ilgiau negu ištisa pasaulio lyderių karta.

A.Merkel iš tiesų vengia valdžios simbolių, vilki nuobodžius kelnių kostiumus, brangius laisvus savaitgalius leidžia savo spartietiškame užmiesčio namelyje į šiaurę nuo Berlyno ir pati apsiperka nuolaidas taikančiame prekybos centre netoli savo namų miesto centre, o per atostogas mėgsta leistis į turistinius maršrutus Alpėse.

Tuo tarpu jos vyras, chemijos profesorius Joachimas Saueris (Joachimas Zaueris), už kurio ji ištekėjo 1998-aisiais, taip vengia viešumo, kad juokais net buvo pramintas „Operos vaiduokliu“.

Jos kalbos dažnai būna monotoniškos; jai būna nepatogu prieš kameras – kanclerė dažnai nežino, kur dėti rankas ir suglaudžia abiejų rankų nykščius bei smilius rombo pavidalu. A.Merkel partija šį judesį pavertė savo rinkimų kampanijos simboliu.

Būtent dėl šio paprastumo įvaizdžio A.Merkel atrodo labai priimtina vokiečių rinkėjams, kurie vertina savo „Mutti“ („Mamytės“) santūrų pragmatizmą ir kompetenciją, o kanclerės blankumas atrodo mielesnis negu kai kurių jos pirmtakų vyrų charizma.

Vis dėlto lemiamais momentais ji elgdavosi ryžtingai: pavyzdžiui, kanclerė nusprendė atsisakyti atominės energetikos po 2011 metais Japoniją ištikusios Fukušimos branduolinės katastrofos, o vėliau priėmė drąsių sprendimų per besitęsiančią Europos pabėgėlių krizę, plačiai atverdama Vokietijos duris ieškantiems prieglobsčio nuo karų ir persekiojimo.

„MERGAITĖ“ TAMPA „MAMYTE“

Angelą Dorotheą Kasner (Angelą Dorotėją Kazner) 1954 metais, kelios savaitės po jos gimimo, tėvai iš Hamburgo tuometinėje Vakarų Vokietijoje išsivežė į Rytų Vokietiją, nes tėvas, protestantų pastorius, nusprendė rūpintis tikinčiaisiais ten.

Tenykščiai gyventojai prisimena Angelos aštrų protą ir krikščionės totalitarinėje valstybėje diskretiškumą.

Biografai sako, kad gyvenimas policinėje valstybėje išmokė A.Merkel slėpti savo tikrąsias mintis ir ketinimus po nepermanomu pokerio lošėjos veidu.

Ji buvo pažangi studentė ir gerai išmoko rusų kalbą, ir šias žinias panaudojo gesindama konfliktą Ukrainoje, kai vedė derybas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris buvo Sovietų Sąjungos KGB karininkas Rytų Vokietijoje, kai 1989 metais griuvo Berlyno siena.

Ji apsigynė fizikos daktaro disertaciją, buvo ištekėjusi už drauge studijavusio Ulricho Merkelio, su kuriuo vėliau išsiskyrė, ir neužsiėmė politika iki pat Berlyno sienos griuvimo 1989-aisiais.

1990-aisiais ji įstojo į Krikščionių demokratų sąjungą (CDU) ir pirmą kartą laimėjo vietą parlamente.

Tuometinis kancleris Helmutas Kohlis (Helmutas Kolis) paskyrė ją moterų reikalų ministre, o vėliau – aplinkosaugos ministre, ir davė jai meilią, bet globėjišką pravardę „Maedchen“ („Mergaitė“).

Tačiau A.Merkel mentorius buvo ne paskutinis politikas, nepakankamai ją įvertinęs ir vėliau brangiai už tai sumokėjęs.

2000 metais ši senamadiška naujokė tapo CDU lydere, nes vienintelė turėjo drąsos pasakyti H.Kohliui pasitraukti iš partijos pirmininko posto dėl „tepimo“ pinigų skandalo.

2005 metų lapkritį ji nuvertė septynerius metus valdžiusį socialdemokratų (SPD) kanclerį Gerhardą Schroederį (Gerhardą Šrėderį) ir tapo pirmąja Vokietijos kanclere moterimi – be to, dar ir jauniausiu žmogumi šiame poste.

Ji taip pat yra vienintelė moteris, vadovaujanti svarbiai Europos galybei po britų ministrės pirmininkės Margaret Thatcher (Margaret Tečer).

PALANKUMAS PABĖGĖLIAMS

Per euro zonos krizę, kai nerimo apimtame žemyne žvilgsniai nukrypo į Berlyną, A.Merkel palaikė griežtą biudžeto drausmę, tvirtai laikydama šalies finansų vairą, ramindama taupius gyventojus, susirūpinusius dėl savo pensijų.

A.Merkel gynė savo griežtas, bet būtinas priemones, sakydama, kad jos „neturi alternatyvos“. Vėliau tas pareiškimas buvo pašaipiai pramintas retorikos vėzdu ir išrinktas labiausiai įžeidžiama 2010 metų fraze.

Savo sparčiai senstančioje, bet vis dar turtingoje šalyje A.Merkel ilgai buvo laikoma patikimu stabilumo garantu.

Rinkėjai jai suteikė tris pergales, o apklausos daugelį metų rodė, kad A.Merkel yra populiariausia iš Vokietijos politikų.

Tačiau paprastai atsargi ir pedantiška lyderė įgijo kitą pravardę – „Mamos Merkel“ – kai ji praėjusią vasarą atlapojo Vokietijos duris prieglobsčio ieškotojams.

Pradėjusi rizikingiausią lošimą per 10 savo valdymo metų, ji prisiėmė atsakomybę sprendžiant problemą, kuri turėtų apibrėžti A.Merkel politinį palikimą.

Moteris, kurią dėl savo griežtos retorikos prasiskolinusios Graikijos karikatūrininkai dar visai neseniai vaizdavo kaip nacę, šįkart paprašė savo piliečių būti humaniškais, o partnerių Europos Sąjungoje – pademonstruoti solidarumą.

Savaitraštis „Der Spiegel“ praminė ją „Motina Angela“ ir pavaizdavo dėvinčią vienuolės abitą, panašų į motinos Teresos.

Atsakydama į savo oponentų kritiką dėl migrantų antplūdžio Vokietijoje, ji pareiškė: „Jeigu dabar turime pradėti atsiprašinėti dėl to, kad parodėme draugišką veidą reaguodami į kritines situacijas, tuomet tai nėra mano šalis.“

Savaitraščio „Die Zeit“ nuomone, A.Merkel sprendimas laikytis atvirų durų politikos „galbūt buvo įspūdingiausias ir toliausiai siekiantis per kanclerės kadenciją“.