Buvęs Lenkijos premjeras Tadeuszas Mazowieckis (Tadeušas Mazoveckis), vadovavęs pirmajai nekomunistinei vyriausybei Rytų Europoje, pirmadienį mirė Varšuvoje būdamas 86 metų, pranešė naujienų agentūra KAI.

T.Mazowieckis, kuris taip pat buvo vienas iš svarbiausių demokratinio judėjimo „Solidarumas“ patarėjų, o praeito amžiaus 10-ame dešimtmetyje dirbo Jungtinių Tautų (JT) pasiuntiniu žmogaus teisių reikalams karo apimtoje Bosnijoje, buvo „vienas iš Lenkijos laisvės ir nepriklausomybės tėvų“, užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis (Radoslavas Sikorskis) sakė Lenkijos radijui.

T.Mazowieckio asmeninis sekretorius Michalas Prochwiczius (Michalas Prochvičius) sakė naujienų agentūrai AP, kad ekspremjeras mirė ligoninėje pirmadienį po 6 val vietos (7 val. Lietuvos) laiku. Jis pridūrė, kad smarkiai karščiuojantis T.Mazowieckis buvo išvežtas į ligoninę trečiadienį.

Teisininko išsilavinimą turėjęs T.Mazowieckis, tapęs rašytoju ir mąstytoju, buvo prastai pasiruošęs atlikti Lenkijos komunistinio režimo griovėjo ir demokratijos šauklio vaidmenį. Būdamas premjeru, jis ragino nubrėžti „riebią liniją“, atskiriant komunistinę Lenkiją nuo naujosios valstybės.

Ši pozicija buvo daugelio kritikuojama ir iš dalies lėmė jo nuvertimą po metus trukusio darbo vyriausybės vadovo poste.

1980 metų rugpjūtį T.Mazowieckis priėmė lemtingą sprendimą prisidėti prie tūkstančių darbininkų, paskelbusių streiką Gdansko laivų statykloje, reikalaujant grąžinti į darbą jų atleistą bendradarbę Anną Walentynowicz (Aną Valentynovič), padidinti atlyginimus ir leisti pastatyti paminklą darbininkams, žuvusiems per protestus 1970 metais.

Per kelias dienas ši akcija išplito ir virto didžiule streikų banga, davusia pradžią „Solidarumui“ – pirmajai nepriklausomai profsąjungai komunistiniame Rytų Europos bloke ir šalies masto demokratiniam judėjimui, vadovaujamam charizmatiško Gdansko laivų statyklos elektriko Lecho Walesos (Lecho Valensos), kurio vardas greitai tapo žinomas visame pasaulyje.

L.Walesa vėliau sakė, kad „visi labai džiaugėsi, jog intelektualai palaiko darbininkus. Tai buvo labai svarbus signalas valdžiai“.

Nuo to streiko dienų iki pat demokratinės vyriausybės suformavimo 10-ame dešimtmetyje T.Mazowieckis buvo vienas iš artimiausių L.Walesos patarėjų. Jis patarinėjo L.Walesai per įtemptas, tačiau sėkmingas derybas su komunistais, kurie padarė kai kurių nuolaidų 1980 metais.

Jis taip pat dalijosi likimu su L.Walesa niūriomis dienomis, kai generolas Wojciechas Jaruzelskis (Vojcechas Jeruzelskis) paskelbė Lenkijoje karo padėtį 1981-ųjų gruodžio 13 dieną, suvaržydamas piliečiams ir profsąjungoms suteiktą laisvę, kuri kėlė pasipiktinimą Maskvai.

Kariškiams ėmusis griežtų veiksmų, „Solidarumas“ buvo uždraustas, ekonomiką apėmė stagnacija, o L.Walesa, jo patarėjai ir šimtai aktyvistų buvo daugeliui mėnesių pasiųsti už grotų.

T.Mazowieckis arešte praleido vienerius metus. Kai buvo paleistas, jis vėl prisidėjo prie L.Walesos, taip pat rašė analitines apžvalgas apie gilią stagnaciją visuomenės gyvenime ir ekonomikoje, valdant kariškiams.

Sunkumai, prekių stygius ir niūrios ateities perspektyvos paskatino naują streikų bangą 1988 metais.

T.Mazowieckis ėjo susikibęs rankomis su L.Walesa įtūžusių darbininkų eitynių Gdanske priekyje. Tie protestai privertė komunistus sėsti prie derybų stalo ir tartis dėl demokratinių reformų sąlygų su L.Walesa, T.Mazowieckiu ir kitais „Solidarumo“ lyderiais. Daugelis tų sąlygų buvo pasiūlytos paties T.Mazowieckio.

Šių derybų rezultatas buvo pirmieji iš dalies laisvi parlamento rinkimai Rytų Europoje. Per 1989 metų birželio 4-ąją vykusį balsavimą „Solidarumo“ atstovai gavo vietų parlamente, kas tuo metu atrodė neįsivaizduojama. Tai atvėrė kelią sukurti pirmąją demokratinę vyriausybę skeldėjančiame komunistiniame bloke.

1989-ųjų rugsėjį T.Mazowieckis tapo pirmuoju demokratiškai paskirtu premjeru šiame regione.

Įsimintina nuotrauka, kurioje jis matomas rodantis pirštais pergalės ženklą Seime, tapo Lenkijos triumfo prieš represinį komunistinį režimą simboliu.

T.Mazowieckis karjerą pradėjo kaip katalikiškų žurnalų žurnalistas ir redaktorius 5-ojo dešimtmečio pabaigoje. Būdamas uolus katalikas, jis ėmėsi iš pažiūros neįmanomo užmojo – sukurti nišą etikai ir religinėms pažiūroms politikoje, valdant prieš Bažnyčią nusistačiusiai komunistinei santvarkai, kuri Lenkijai buvo primesta po Antrojo pasaulinio karo.

1961–1972 metais jis dirbo Lenkijos Seime kaip katalikiškos partijos „Znak“ deputatas, tačiau dėl T.Mazowieckio protestų dėl jėgos naudojimo prieš studentų protestus 1968 metais bei reikalavimų paaiškinti dešimčių Gdansko laivų statyklos darbininkų žūtį per 1970-ųjų streiką, išprovokuotą kainų didinimo, paskatino komunistinį režimą pašalinti iš parlamento.

8-ame dešimtmetyje T.Mazowieckis vis labiau įsitraukė į nepriklausomų, dažnai pogrindyje veikiančių švietimo centrų veiklą, kurie lenkams nešė demokratijos ir pilietinių teisių idėjas. T.Mazowieckis palaikė darbininkų protestus ir patarinėjo jų organizatoriams, nors tas judėjimas vis dar buvo negausus ir neviešinamas komunistų.

Taiki Lenkijos revoliucija paspartino demokratinius pokyčius kitose šio regiono šalyse. Tų įvykių kulminacija tapo Berlyno sienos griūtis 1989-ųjų lapkritį.

T.Mazowieckis, kuris paprastai būdavo rimtas ir mąslus, kartą leido sau pajuokauti, sakydamas Seime istorinę politinę kalbą, kai staiga blogai pasijuto. Grįžęs į tribūną po ilgokos pertraukos, jis sulaukė audringų plojimų, kai pareiškė, jog dėl įtampos ir sunkaus darbo jo sveikatos būklė tapo panaši į pašlijusią Lenkijos ekonomiką.

Jo vyriausybė buvo paskubomis sukurpta iš „Solidarumo“ šalininkų, kurie buvo savo srities ekspertai, tačiau neturėjo patirties vadovauti šaliai. Tačiau jie vis tiek pasiekė nepaprastai svarbų kelrodį: per kelis mėnesius padėjo pamatus naujai demokratinei valstybei.

„Buvau labai tvirtai įsitikinęs, kad mums tai pavyks – kad sugebėsime pakloti naujos valstybės pamatus ant tų griuvėsių, kad mums turi tai pasisekti“, – T.Mazowieckis sakė duodamas vieną interviu 2004 metais.

Jo kabineto finansų ministras Leszekas Balcerowiczius (Lešekas Balcerovičius) pelnė visuotinę pagarbą dėl precedento neturinčio plano imtis drastiškų ekonomikos reformų, kurios sustabdė įsibėgėjusią infliaciją, pavertė zlotą konvertuojama valiuta, apribojo centrinės vyriausybės galias ir atvėrė kelią privačiam verslui bei rinkos ekonomikai.

Skausminga šių pokyčių pasekmė buvo staigus nedarbo šuolis, kai buvo uždarytos plieno gamyklos ir iširo kolektyviniai ūkiai. Tie padariniai iki šiol temdo L.Balcerowicziaus reputaciją Lenkijoje.

T.Mazowieckis taip pat buvo kaltinamas atlaidumu komunistams, o daugelis buvo įsitikinę, kad jo pareiškimas apie „riebią liniją“ prilygsta nusigręžimui nuo praeityje įvykdytų nusikaltimų. Tačiau vėliau apmąstydamas savo poziciją buvęs premjeras sakė tikintis, kad tas pareiškimas buvo „teisingas ir protingas“.

„Tai pasiūlė demokratiją lenkams – visiems lenkams, neskirstant jų į geresnius ir blogesnius, į (Komunistų) partijos narius ir nepartinius, – T.Mazowieckis sakė duodamas interviu iškiliai lenkų žurnalistai Teresai Toranskai. – Tas paragrafas buvo pareiškimas apie pokyčius, vykstant evoliucijai. Ne revoliucijai, kuri praeityje visuomet vesdavo į raganų medžiokles.“

T.Mazowieckio kritikai pabrėžia, jog daugelis komunistinio režimo lyderių liko praktiškai nenubausti, ypač prisidėję paskelbiant karo padėtį, per kurią buvo nužudyti apie 100 žmonių, W.Jaruzelskis buvo teisiamas dviejose bylose – dėl karo padėties įvedimo ir darbininkų žūties per 1970-ųjų protestus – tačiau jos buvo nutrauktos dėl pašlijusios generolo sveikatos, nespėjus paskelbti nutarties.

Tik nedaugelis slaptųjų saugumo agentų buvo patraukti atsakomybėn, o daugelis komunistinio režimo politikų sėkmingai pradėjo verslą ir tapo vienais iš turtingiausių žmonių šalyje.

Reformų kaina buvo didelė. T.Mazowieckio vyriausybė žlugo, kai jis 1990 metais netikėtai pralaimėjo pirmuosius laisvus prezidento rinkimus visiškai nežinomam lenkų emigrantui Stanui Tyminskiui, gyvenusiam Peru. L.Walesa laimėjo antrame tų rinkimų rate.

„Šios vyriausybės vaidmuo buvo atlikti tą skausmingą pradžią, – T.Mazowieckis sakė savo kalboje po 15 mėnesių trukusio vadovavimo pirmajai nekomunistinei pokario vyriausybei Rytų Europoje. – Nemėginome kelti lūkesčių, kurių nebūtų įmanoma įgyvendinti.“

1992 metais T.Mazowieckis buvo paskirtas pirmuoju JT pasiuntiniu karo krečiamoje Bosnijoje ir plačiai skelbė apie ten vykdytus žiaurumus. Supykęs dėl vangios tarptautinės bendruomenės reakcijos į tas žudynes, kurias jis vadino karo nusikaltimais, T.Mazowieckis atsistatydino 1995 metais, kai serbų pajėgos užėmė Srebrenicos anklavą.

Tą miestą užėmę serbai išžudė apie 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų, nors Jungtinės Tautos buvo paskelbusios Srebrenicą saugiu prieglobsčiu. Dar prieš T.Mazowieckiui atsistatydinant JT jau siekė, kad būtų pradėtas karinis atsakas, tačiau jo pasitraukimas tapo papildoma paskata, nors kai kurie jį laiko atsitraukimu.

Atsistatydinęs iš JT posto T.Mazowieckis sakė, kad tas jo žingsnis buvo „viskas, ką galėjau padaryti dėl tų žmonių – pasakyti pasauliui, Vakarams ir JT lyderiams, kad tokia padėtis nebegali tęstis“.

Vėliau jis toliau dirbo kaip Lenkijos Seimo narys ir politikas bei tapo vienu iš 1997-ųjų konstitucijos autorių. Jis taip pat dirbo dabartinio Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio (Bronislavo Komorovskio) patarėju nuo 2010 metų.

T.Mazowieckis gimė 1927 metų balandžio 18 dieną vidurio Lenkijos mieste Plocke, itin religingoje gydytojo Bronislawo Mazowieckio (Bronislavo Mazoveckio) šeimoje. Jo tėvas mirė 1938-aisais.

Duodamas interviu dienraščio „Gazeta Wyborcza“ Plocko regioniniam leidiniui, T.Mazowieckis sakė prisimenantis, kaip eidavo su tėvu į kepyklas, kur būdavo vaišinamas pyragėliais su plakta grietinėle. Jis taip pat prisiminė, jog paniškai bijojo dantų gydytojo, todėl jam tekdavo sukelti nejautrą.

Per Antrąjį pasaulinį karą, kai Lenkiją buvo okupavusi nacistinė Vokietija ir žuvo 6 mln. šalies gyventojų, paauglys T.Mazowieckis dirbo miesto ligoninės, taip pat vienos prekybos bendrovės pasiuntinuku. Jo brolį Wojciechą (Vojcechą) vokiečiai pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš kurios jis nebegrįžo.

Po karo T.Mazowieckis studijavo teisę Varšuvos universitete, tačiau studijų nebaigė, pasirinkęs darbą žurnlistikoje ir politikoje.

Jis dukart tapo našliu: T.Mazowieckio pirmoji žmona Krystyna mirė nuo tuberkuliozės, praėjus metams nuo jų vestuvių. Antroji žmona Ewa (Eva), su kuria jis susilaukė sūnų Wojciecho, Adamo ir Michalo, mirė 1970 metais.