Viešėdamas Lietuvoje jis pasakojo apie darbą smurte ir korupcijoje skendinčioje jo gimtosios Kolumbijos sostinėje. Vienas garsiausių Pietų Amerikos lietuvių įsitikinęs: ne draudimai, o kultūriniai eksperimentai ir betarpiškas žmogiškas ryšys kuria visuomenės stebuklus.

Kultūra – vietoj baudų

A.Mockus Kaune lankėsi prieš pat režisieriaus Sandro Bozzolo biografinio filmo "Nijolė" premjerą laikinojoje sostinėje. Šis filmas – apie A.Mockaus mamą, 1950-aisiais į Kolumbiją emigravusią, Lietuvoje gimusią žinomą skulptorę Nijolę Šivickas. Kolumbijoje pasižymėjusios menininkės asmenybė, auklėjimo metodai, gilus ryšys su kultūra padarė didelę įtaką filosofo tapatybei ir jo taktikai esant Bogotos meru.

Besisvečiuodamas Kaune A.Mockus džiaugėsi, kad 2022-aisiais miestas taps Europos kultūros sostine, ir prisiminimais grįžo į laikus, kai buvo Kolumbijos sostinės meru, kai ieškojo būdų, kaip iš tikrųjų pagerinti miestiečių kasdienybę, kaip sumažinti įsišaknijusį smurtą ir korupciją. Šioje kovoje geriausia talkininke A.Mockui tapo kultūra.

"Kai pradėjau valdyti Bogotą, ėmiau galvoti: čia įstatymų leidimas ir baudų taikymas pakeis labai mažai. Turiu imtis kitokių veiksmų. Kita pusė buvo kultūra. Kultūrą supratau kaip filosofo Jürgeno Habermaso vieną pagrindinių teiginių: žmonės turi turėti galimybę vieni kitus suprasti. Aš kartais padėdavau tai padaryti", – sako A.Mockus.

"Supratus, kad tik draudimais visko neišspręsi, reikia pasitelkti kultūrą. Tada daug dalykų išsispręsdavo savaime", – priduria jis.

Pravertė pedagogikos žinios

A.Mockus įsitikinęs, kad žmogus pats pasirenka savo kelią. "Dievas kūrė Žemę, atskyrė ją nuo dangaus, kūrė angelus ir visa kita, o kai priėjo prie žmogaus, pasakė: "O, Adomai, aš nežinau, koks turi būti žmogus, tu pats turi pasirinkti, koks tu nori būti." Žmogaus valia nuspręsti, koks jis bus", – biblinį pavyzdį pasitelkia filosofas.

"Su miestu yra taip pat – koks yra Kauno veidas, priklauso nuo kauniečių. Labai svarbus yra optimizmas, kad galima kai ką pakeisti", – tiki jis.

A.Mockus neslepia, kad pradžia Bogotos mero poste buvo sudėtinga. Anksčiau dirbusiems merams taip pat sunkiai sekėsi. Pirmąsias dvi darbo dienas jis pats praleido analizuodamas policijos kodeksą, įvairias ataskaitas. Policija spręsdavo tokius konfliktus, kurie kildavo, pavyzdžiui, kaimyno šuniui įkandus kito kaimyno šuniui.

"Kitos problemos buvo, pavyzdžiui, be leidimų pastatyti namai. Pagal ataskaitas, per metus buvo pastatytas tik vienas toks namas ir už tai nubaustas vienas žmogus. Tūkstančiai kitų net nebuvo matomi. Buvo labai didelė, užtušuota netvarka", – greitai suprato naujasis meras.

"Atsimenu, kai man pasiūlė eiti į politiką, būti meru, kadangi esu buvęs mokyklos direktorius, matematikos mokytojas, pradėjau galvoti, kad miestas yra kaip mokykla. Pagalvojau, kad reikia pabandyti. Ir po dviejų savaičių buvau labai laimingas", – apie nelengvą apsisprendimą pasakoja A.Mockus.

Dirbdamas mero poste laikėsi taisyklės: mokyti kitą, nes tuo pat metu išmoksti ir pats. "Pripažinimas, kad esi netobulas, padeda", – sako jis.

A.Mockus kitus mokė tik to, ką pats patyrė. Galima sakyti, tam tikra prasme jis buvo politikas pedagogas.

Vertybės – išugdomos

Lietuviu save vadinantis Kolumbijos politikas neslepia išgyvenęs daug įtampos, nes tuometis valstybės vadovas Ernesto Samper Pizano, kurį, kaip manoma, rėmė mafija, vis norėjo Bogotos merą įvelti į savo planus. "Padovanojo miestui apie 20 tūkst. policininkų. Kad tai įgyvendintų, atėmė dalį pensininkų pinigų – pensijų sistema tai leido. Jis užsakė didelių pastatų statybas – kad policininkai turėtų kur dirbti. Atsisakiau eiti į savo inauguraciją, nes policininkai buvo išlaikomi miesto lėšomis", – prisiminė politikas.

Man teko keletą kartų sakyti žmogui "šauk". Žmones ir jų vertybių sistemą galima išlavinti.

"Labai svarbu, kad kai vyksta tokios įtampos, konfliktai, žmonės įsijungtų ir suprastų, kad viskas daroma dėl jų", – pabrėžia A.Mockus. Todėl ir jis ieškojo būdų, kaip suburti bendruomenę, kaip paskatinti domėtis sostinės aktualijomis, dalytis įžvalgomis, kaip kurti kultūros miestą, atvirą žmonėms ir visapusiškam bendradarbiavimui. A.Mockus inicijavo akciją, kurios metu žmonės ant popieriukų rašė idėjas miestui, jas dėjo į balsadėžę, kad meras ir jo administracija vėliau galėtų atsižvelgti į šiuos pasiūlymus.

"Mes taip pat norėjome, kad mažiau žmonių žūtų mieste. Reikėjo atimti ginklus iš jų – mes tai ir darėme. Diskutavome, ar žmonėms geriau gintis šautuvu, ar be jo. Man teko keletą kartų sakyti žmogui "šauk". Žmones ir jų vertybių sistemą galima išlavinti", – užtikrintai sako A.Mockus.

Kitas tikslas buvo sumažinti policijos smurtą, teisėsaugos korupciją. Kai kartą pažįstamas iš Lenkijos pajuokavo, kad jo šalyje neveikiant kai kuriems dalykams paskutinis žingsnis būdavo išleisti į gatvę klounus, A.Mockus į tai pažiūrėjo kaip į rimtą pasiūlymą. "Įjungiau menininkus į miesto gyvenimą", – sako jis.

Meras žaidė miestiečių gėdos jausmu – yra viešai centrinėje Bogotos aikštėje gėdijęs šiukšlintojus. Jis nebijojo demonstruoti savo nežinojimo, nebijojo būti silpnas. "Tai yra labai subtilūs dalykai, subtili riba, kai tavo veiksmai pasiekia žmogų arba jie tampa tam tikra karikatūra. Prie viso šito reikia ir sąžiningumo", – sako A.Mockus.

"Kai kurie žmonės galvojo, kad tai, ką aš dariau Bogotoje, atspindėjo tai, ką Nijolė dažnai darydavo savo dirbtuvėse, kaip su žmonėmis bendraudavo", – apie mamą ir didelę jos įtaką formuojantis sūnaus asmenybei užsiminė A.Mockus.

Visame pasaulyje žinomas lietuvis prisipažįsta, kad visada buvo šioks toks sistemos chuliganas. "Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, mano senelis tada pasakė: "Jei tave pamatysiu einant šaligatviu, aš pereisiu į kitą gatvės pusę." Aš atrodžiau kaip hipis, buvau baisiai apsirengęs", – humoro jausmo nestokoja filosofas.

"Bogotos miesto taryboje irgi buvo žmonių, kurie sakė, kad aš per daug fundamentalistas, kartais perdedu. Aš esu žaliasis, bet visų pirma – žmogus", – pridurti skuba žaliųjų partijai priklausantis politikas.

Antanas Mockus. Scanpix nuotr.

Šaknys – šeimose

Šiandien A.Mockus – Kolumbijos parlamento narys. Jis didelis valdžios kritikas, tačiau išskiria, kad yra sritis, kurioje Kolumbija tvarkosi gerai: tai yra milžiniškos migracijos iš krizės slegiamos Venesuelos reguliavimas.

Pasak politiko, pagrindinė jo šalies problema vis dar išlieka ta pati – smurtas. "Kitas svarbus dalykas yra mokesčių surinkimas. Buvęs prezidentas žadėjo, kad per Panamą pastatys naują kanalą – kaskart pažadėdavo vis daugiau. Bet iš jo irgi daug išmokau. Jis apie korupciją sakydavo, kad tai yra tas pats, kaip skristi lėktuvu, iš kurio degalų bako čiulpiamas benzinas", – prisimena parlamentaras.

Korupcija iš dalies irgi pagrįsta labai stipriu šeiminiu jausmu. Kolumbijoje žmogus gali daug ką padaryti dėl solidarumo su savo šeima.

Pasaulį jau kelerius metus krečia naujienos iš Pietų Amerikos valstybių – apie ten vešinčią ir kaip domino efektas veikiančią korupciją, kuri vieną po kitos skina politikos viršūnėse įsitaisiusias personas. Kaip korupcijos ir smurto ratas sukasi ir kur yra jo šaknys?

"Vienas dalykas, kuris labai veikia smurto ir korupcijos pasikartojimą, yra smurtas namuose. Žmonės bando lavinti savo vaikus, bet jiems nepakankamai gerai sekasi. Vėliau prisideda organizuotas smurtas, narkotikų prekeiviai. Korupcija iš dalies irgi pagrįsta labai stipriu šeiminiu jausmu. Kolumbijoje žmogus gali daug ką padaryti dėl solidarumo su savo šeima", – sako A.Mockus.

"Korupcija yra labai stipriai susieta su nesąžininga politika, su nepasitikėjimu: tu galvoji, kad aš esu korumpuotas, o aš galvoju, kad tu esi korumpuotas. Nepasitikėjimas sutrukdo, žmonės dažnai yra geresni, negu mes galvojame. Tada labai sumažėja socialinis spaudimas, o socialinis spaudimas prieš vagystes, smurtą, korupciją galėtų būti išeitis", – priduria politikas.

Žaliųjų partijos atstovas sako, kad nors pasaulyje ir vilnija vadinamoji žalioji banga, Kolumbijoje ši politinė jėga yra pradinėje stadijoje. "Narkotikai turi didelį poveikį aplinkosaugai. Jei nebūtų narkotikų, iš dalies būtų išspręsta ekologijos problema. Dar yra nelegalūs naudingųjų iškasenų mainai", – situacija dalijasi A.Mockus.

Jis akcentuoja, kad visų problemų išeitis – apginti kolumbiečių gyvybes. "Kaprizų smurtas. Kolumbiečių gyvybių nevertinimas. Kai kolumbiečiai į gyvenimą žiūrės kaip į šventą, dalykai pasikeis, tik reikia patiems labai stipriai įsikalti tai į galvas", – sako politikas.

Kova dar nesibaigė

50 metų Kolumbijos sukilėliai, liedami kraują, kovojo su vyriausybe, tačiau prieš trejus metus buvo pasirašytas ilgai brandintas taikos susitarimas, kuris tuomečiam prezidentui Juanui Manueliui Santosui pelnė Nobelio taikos premiją. Šiandien sukilėliai neatrodo nusiteikę taip pat taikiai, kaip 2016-aisiais.

Neseniai FARC (Kolumbijos ginkluotųjų revoliucinių pajėgų) sukilėlių vadovas Ivanas Marquezas – vienas pagrindinių taikos susitarimo derybininkų – pareiškė, kad valdžia išdavė kai kuriuos pasirašyto dokumento punktus, todėl partizanai imsis tam tikrų atsakomųjų veiksmų.

"Reikalavimus sukilėliams dabar kelia dešinieji. Atlikta apklausa, ar žmonės nori taikos su partizanais, ar ne. Dauguma atsakė, kad nenori. Po to dešinieji pasijuto labai stiprūs ir pradėjo reikalauti, kad partizanams būtų sumažintos nuolaidos. Man nepatinka, kad tie, kurie nužudė daug žmonių, stipriai smurtavo, yra nenubausti. Suprantu dešiniųjų argumentus, kad jei jie nėra niekaip baudžiami, yra galimybė, kad bus daugiau smurto. Jei kultūra ir pagarba gyvybei nebus įkalta, situacija bus labai trapi", – nerimauja A.Mockus.

"Dešinieji nori nubausti partizanus, o mes, žalieji, suprantame, kad žmonės, kurie padarė didžiausius nusikaltimus, turi būti nubausti, bet bausmė gali būti ir šiek tiek mažesnė – iki aštuonerių metų nelaisvės tiems, kurie prisipažįsta padarę nusikaltimus. Tai, kas vyksta, turėtų dominti visą pasaulį. Tokia diskusija turėjo vykti po Antrojo pasaulinio karo. Tokios diskusijos, kurios vyksta dabar, gali turėti įtakos kitiems kraštams, pavyzdžiui, Venesuelai", – neabejoja jis.

Jis vėl žvelgia į Lietuvą, prisimindamas vieną tyrimą. "Jis parodo, kad Lietuva ir Kolumbija yra priešinguose poliuose. Lietuviai – komformistai. Lietuva yra tokia, kokią ekonomistas Maxas Weberis aprašo kaip modernią bendruomenę. O Kolumbija – labai religinga ir tikras paradoksas, kad šiais laikais galima moksliškai įrodyti, jog religingos bendruomenės turi didesnį potraukį smurtui", – pastebi filosofas.