Tarptautinė bendrija nebuvo pasirengusi tam, kad Europos žemėlapyje vėl atsiras trys Baltijos valstybės. Tačiau mažas tautas išgelbėjo solidarumas.

Vieno žmogaus žygdarbis

Buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras Jónas Baldvinas Hannibalssonas iki šiol gerai prisimena Vytauto Landsbergio skambutį naktį prieš Sausio 13-ąją.

"Jeigu jūsų žodžiai iš tikrųjų ką nors reiškia, pademonstruokite tai, atvažiuokite pas mus. Mums labai reikia, kad čia būtų NATO valstybės užsienio reikalų ministras", – tarė Sąjūdžio lyderis.

Kol JAV ir Vakarų Europa tylėjo, o Maskva ekonomiškai ir politiškai spaudė Lietuvą grįžti į "tautų šeimą", J.B.Hannibalssonas vienintelis iš Vakarų valstybių lyderių nepabūgo atvykti į Vilnių iškart po 1991 m. sausio įvykių pareikšti solidarumo. Po kelių savaičių, 1991 m. vasario 11 d., jo šalis pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.

Bando padalyti nuopelnus

Drąsus Islandijos žingsnis buvo svarbus, bet tik simbolinis įvykis, kuris neturėjo realaus poveikio, pripažino istorikas Česlovas Laurinavičius. Lietuvai reikėjo svaraus didžiųjų Vakarų valstybių žodžio, bet jo teko laukti ilgai.

"Mūsų kelias į laisvę judino vis dar galingą sovietinę imperiją, kuri turėjo grėsmingą branduolinį vėzdą. Tai turbūt buvo svarbiausias veiksnys, kuris komplikavo tarptautinį Lietuvos pripažinimą, – paaiškino istorikas Č.Laurinavičius. – Jeigu JAV būtų pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę, tai būtų reiškę štai ką: arba Rusija būtų nedelsdama išvedusi savo kariuomenę, arba būtų prasidėjęs pasaulinis karas."

Nors JAV dabar bando šiek tiek pakreipti istoriją savo naudai ir tikina, kad Islandijos žingsnis buvo Vakarų žvalgybinis triukas, siekiant pamatyti Maskvos reakciją ir pasekmes, J.B.Hannibalssonas iš šios versijos tik pasišaipo: "Man turbūt pamiršo apie tai pasakyti. Jeigu taip iš tikrųjų buvo, tai vyko man už nugaros."

M.Gorbačiovas pakerėjo Vakarus

"JAV prezidentas George'as Bushas vyresnysis vienas paskutinių pripažino Lietuvos nepriklausomybę, ir mums, užsienio lietuviams, tai buvo didelis šokas", – artėjant Kovo 11-osios jubiliejui prisiminimais dalijosi kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

Vašingtonas ir visas Vakarų pasaulis delsė, ir tam buvo daug priežasčių. SSRS Komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas Vakaruose tapo kultine figūra. Dėl "glasnost" (viešumas – rus.) ir perestroikos reformų jis buvo laikomas demokratinio judėjimo Sovietų Sąjungoje lyderiu. 1990 m. pabaigoje jam buvo skirta Nobelio taikos premija.

"Tai žmogus, su kuriuo galima turėti reikalų", – anuomet savo garsiąją frazę ištarė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher. Todėl Vakarai stengėsi nekišti M.Gorbačiovui pagalių į ratus, nes kitu atveju į jo vietą būtų grįžę griežtos linijos šalininkai ir pasukę valstybės vairą sena kryptimi.

Tuometis JAV prezidentas G.Bushas 1990 m. pradžioje jau ruošėsi Persijos įlankos konfliktui ir siekė, kad SSRS tam pritartų arba bent jau nesikištų. Vakarų Vokietijos vadovai dešimtmečių sandūroje galvojo vien apie taikų šalies suvienijimą, kuris vėlgi priklausė nuo M.Gorbačiovo geros valios.

Taigi Vakarų lyderiai tuo metu suprato, kad ant kortos pastatyta labai daug. Todėl jie prašė nepriklausomybės siekiančių Baltijos šalių nedrumsti taikos ir ieškoti kompromiso su savo šeimininkais.

Rizikavo savo kailiu

"Tuomet aš padariau tokią išvadą: kai pasaulio galingųjų praktiniai sumetimai ir abipusiai interesai ima viršų prieš pamatinius tarptautinio teisingumo principus, mažos valstybės turi pademonstruoti solidarumą", – sakė J.B.Hannibalssonas.

Kai kas aiškina, kad Islandijai buvo lengva erzinti Kremlių, nes ji buvo toli ir neturėjo ką prarasti. Bet iš tikrųjų ši maža valstybė Šaltojo karo metais pati tapo gerokai priklausoma nuo Maskvos.

Šeštajame–aštuntajame dešimtmetyje tarp Islandijos ir Didžiosios Britanijos vykdavo vadinamieji menkių karai – konfliktai dėl teisės žvejoti Atlanto vandenyno šiaurinėje dalyje. Šioje kovoje svarbi mažos salos sąjungininkė buvo Maskva. Kai Didžioji Britanija nustojo pirkti Islandijos produkciją, Sovietų Sąjunga pasiūlė jai savo rinką. Be to, komunistinė valstybė tiekė salai naftą, techniką ir kitą produkciją.

Glaudūs prekybiniai ryšiai plėtojosi ilgus dešimtmečius, ir pripažindama Lietuvos nepriklausomybę Islandija labai rizikavo. Maskva nedelsdama atšaukė savo ambasadorių ir pagrasino nutraukti prekybos sutartis.

Tačiau mažos tautos ryžtas nebuvo aklas. Islandai gerai žinojo, kad nutrūkus prekybiniams ryšiams su Sovietų Sąjunga jų aukštos kokybės jūros produktai lengvai pateks į kitų Europos šalių rinkas. Be to, šalies vadovai slapta užsitikrino galimybę importuoti naftą ir kurą iš kitų šaltinių.

Štai kodėl Islandija į Maskvos protestus galėjo drąsiai atkirsti, kad Molotovo–Ribbentropo aktas ir Baltijos šalių okupacija buvo neteisėti, ir priminti Maskvos įsipareigojimus pagal Helsinkio susitarimus. Kaip paaiškėjo vėliau, šis žingsnis buvo teisingas ir labai reikalingas.

Bendros istorijos pamokos

Kodėl tolima Islandija stojo ginti Baltijos šalių nepriklausomybės, nelaukdama didžiųjų valstybių sprendimo? J.B.Hannibalssonas teigia, kad imtis ryžtingų veiksmų privertė skaudžios istorijos pamokos.

Molotovo–Ribbentropo paktas, padalijęs Vidurio ir Rytų Europą į dviejų diktatūrų įtakos sferas, taip pat turėjo įtakos Šiaurės Europos valstybėms, kartu ir Islandijai. Kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Suomiją, tapo aišku, kad penkių Šiaurės Europos valstybių paskelbtas neutralitetas neturėjo jokios reikšmės. Hitlerinė Vokietija puolė ir užėmė Daniją bei Norvegiją. Islandijai grėsė toks pat likimas, tačiau šalį nuo jo išgelbėjo Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Valstijos, įsteigusios saloje savo oro ir jūros pajėgų bazes.

"Antrojo pasaulinio karo pradžioje mes, Šiaurės Europos valstybės, ir jūs, Baltijos šalys, patyrėme panašių išgyvenimų. Buvome mažos tautos, norėjome išlaikyti neutralitetą, bet faktiškai buvome priverstos pasiduoti karinių diktatūrų valiai", – sakė J.B.Hannibalssonas.

Šiaurės Europos šalys po Antro pasaulinio karo gavo galimybę atkurti nepriklausomybę, o Baltijos valstybės buvo ištrintos iš geografinio žemėlapio pusei amžiaus. Šio laiko pakako, kad dalis Europos politikų išvis pamirštų, kad Lietuva kadaise buvo nepriklausoma.

"Tuo metu supratau, kad demokratiškų šalių politinių lyderių atmintis dažnai yra trumpa, – apie asmenines diplomatines pastangas padėti Baltijos šalims atkurti nepriklausomybę pasakojo J.B.Hannibalssonas. – Labai gerai prisimenu, kaip vienos Pietų Europos valstybės užsienio reikalų ministras man atsakė: "Bet juk šios tautos visą laiką priklausė Rusijai."

Išjudino sovietinį mūrą

Pripažinusi Baltijos šalių nepriklausomybę Islandija priminė visam pasauliui jų teisę egzistuoti.

"Jos pripažinimas turėjo moralinę ir teisinę reikšmę, kuri pradėjo judinti sovietinį mūrą", – pasakojo istorikas Č.Laurinavičius.

Islandijos pavyzdžiu netrukus sekė Danija, Slovėnija, o Maskvoje žlugus pučistų bandymams sugrąžinti senąją santvarką Baltijos šalių nepriklausomybę pripažino visas pasaulis.