83 metų F. Gulenas nuo 1999-ųjų gyveno Pensilvanijoje, o 2017-aisiais Turkija iš jo atėmė pilietybę. Apie dvasininko mirtį pranešė jo pamokslus skelbiantis ir Turkijoje uždraustas tinklalapis „Herkul“.

R. T. Erdogano politinį kelią analizuojantys ekspertai sako, kad į valdžią jis pakilo daugiausia dėl F. Guleno paramos. Milijonai dvasininko sekėjų – išsilavinusių ir motyvuotų turkų – padėjo užpildyti gretas Vyriausybėje, taip pat žiniasklaidos, policijos ir teismų frontuose buvusias pozicijas, taip padėdami R. T. Erdoganui valdyti šalį ir įtvirtinti savo galią.

Pirmaisiais jo darbo ministro pirmininko poste metais F. Guleno pasekėjai buvo ryškiausi Vyriausybės atstovai Turkijoje ir už jos ribų. Tačiau, praėjus dešimtmečiui, R. T. Erdoganas pradėjo piktintis F. Guleno pasiekimais, be to, atsirado nesutarimų dėl politikos.

Pirmasis lūžis įvyko 2013-aisiais, kai vadinamųjų gulenistų prokurorai pradėjo korupcijos bylas prieš R. T. Erdogano Vyriausybės ir net šeimos narius. R. T. Erdoganas apkaltino F. Guleną vadovavimu teisminiam perversmui ir nusprendė uždaryti kai kurias jo valdytas žiniasklaidos priemones, taip pat pelningus švietimo centrus, kurie specializavosi į studentų rengimą universitetų stojamiesiems egzaminams.

Turkijos Vyriausybė išdavė F. Guleno arešto orderį ir kreipėsi į JAV dėl jo ekstradicijos, tačiau Ankarai taip ir nepavyko susigrąžinti dvasininko.

Konkurencija tapo mirtina, kai 2016-ųjų liepą su F. Gulenu susieti asmenys, nes kai kurie iš jų lankė pamokslininką Jungtinėse Valstijose, bandė įvykdyti karinį perversmą. Tai privedė prie masinių suėmimų.

R. T. Erdoganas keršto ėmėsi ne tik prieš tuos, kurie tiesiogiai buvo susiję su nepavykusiu perversmu, bet ir prieš platesnius F. Guleno judėjimo sluoksnius. Dešimtys tūkstančių dvasininko pasekėjų buvo suimti, areštuotas jų turtas, verslai, o 150 tūkst. Vyriausybės darbuotojų – atleisti iš darbo.

Turkijos Vyriausybė išdavė F. Guleno arešto orderį ir kreipėsi į JAV dėl jo ekstradicijos, tačiau Ankarai taip ir nepavyko susigrąžinti dvasininko, nes Vašingtonui pritrūko jo kaltumo įrodymų. Nepaisant to, R. T. Erdoganas sutriuškino gulenistų judėjimą, įvardijo jį teroristine organizacija ir įkalino daug žinomų lyderių iki gyvos galvos be lygtinio paleidimo galimybės.

F. Gulenas prarado reikšmingą dalį paramos, nes daugybė jo sekėjų atsidūrė kalėjimuose, o tūkstančiai buvo priversti bėgti iš Turkijos, kad galėtų pabandyti atkurti savo gyvenimus kaip pabėgėliai.