Nuo tada, kai oficialiai tapo Respublikonų partijos kandidatu į JAV prezidento postą, D. Trumpas visais būdais vengia priartėti prie politinio centro ir užimti tokią poziciją, kuri užtikrintų etniškai ir kultūriškai įvairialypio elektorato paramą. Šis D. Trumpo politinio elgesio ypatumas stipriai pasireiškia jam būdingame polinkyje nukrypti nuo temos ir rūpestingai parengtas kalbas „praturtinti“ improvizuotomis tiradomis ir ne itin gerai apgalvotais juokeliais bei užuominomis apie politinius oponentus, etnines ir religines mažumas, moteris ir neįgaliuosius – praktiškai visas demografines grupes, išskyrus baltaodžius rinkėjus vyrus.

D. Trumpas: rinkimų rezultatai bus suklastoti

Kaip pastebi J. Byfordas, D. Trumpo pomėgį tikrovę grįsti sąmokslo teorijomis aiškiai liudija atsitiktiniai komentarai, nuolat jam išsprūstantys tiek pagrindinėse miestų auditorijose, tiek socialiniuose tinkluose. Pažvelgus į tai, kas slypi už tokių šūkių kaip „Padaryti Ameriką vėl didžią“ ir už pažadų užtikrinti daugiau darbo vietų ir geresnius prekybos sandorius, atsiveria neišsemiamas sąmokslų, machinacijų, korupcijos ir žudynių pasaulis, netrukus privesiantis Ameriką prie apokalipsės.

D. Trumpo tvirtinimu, artėjančių JAV prezidento rinkimų rezultatai bus suklastoti. Pagrindinės žiniasklaidos priemonės, „Google“ ir nešvarus Vašingtono politinis elitas darys viską, kad tik sutrukdytų jam išgelbėti Ameriką. Hillary Clinton, pasak jo, mėgina nuslėpti savo neurologinę būklę, kuri yra sunki ir temdo sveiką protą. Antoninas Scalia, šių metų vasarį miręs JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas, galėjo būti nužudytas. Meksika per sieną siunčia nusikaltėlius ir prievartautojus. Tarp Sirijos pabėgėlių slepiasi teroristai. Kinai „išrado“ klimato kaitą, kad pakenktų Amerikos pramonės konkurencingumui. Ir, žinoma, viena garsiausių D. Trumpo išvestų sąmokslo teorijų, nuo kurios, galima sakyti, 2008 m. prasidėjo jo politinė karjera, – tvirtinimas, kad tuometis JAV senatorius Barackas Obama yra gimęs ne Amerikos teritorijoje, todėl negali eiti JAV prezidento pareigų.

Pasak psichologo, galima tik spėlioti, ar D. Trumpas pats tiki savo teiginiais, ar tai tik jo politiniai instrumentai. Tačiau, jo teigimu, daugeliu atvejų tai net nesvarbu. Svarbu yra tai, kad dėl Amerikos prezidento posto besivaržantis asmuo savo kampaniją ramsto baime, įtarimais ir net paranoja.

Sąmokslo teorijos – išeitis, kai padėtis pernelyg sudėtinga

Savaime suprantama, ne visiems D. Trumpo rėmėjams šios jų lyderio sąmokslo teorijos yra prie širdies. Daugelis amerikiečių už D. Trumpą balsuos tik todėl, kad mato jį kaip alternatyvą įsitvirtinusių politinių partijų brėžiamai linijai ir tiki, kad jis sugebės „papurtyti“ Vašingtoną. Tačiau tai, kad jie neįvardija D. Trumpo sąmokslo teorijų – net ir tų, kurios dvelkia rasizmu, – kaip nederamų, rodo, kokia tolerantiška tokiam požiūriui yra Amerikos visuomenė. Tai aiškiai iliustruoja, kokia neapibrėžta yra riba tarp pagrįsto ir teisėto nepasitikėjimo politika ir niekuo nepagrįstų sąmokslo teorijų.

Sąmokslo teorijos Amerikos politikoje gajos jau seniai. Dar XIX a. pradžios politinių judėjimų ideologijos ašis buvo įsitikinimas, kad įvairios organizacijos ar bendruomenės – iliuminatai, laisvieji masonai, katalikai, žydai ar komunistai – yra susimokę prieš Ameriką ir siekia jai pakenkti. J. Byfordo įsitikinimu, tikslinė tokio pobūdžio sąmokslo fantazijų auditorija – nuskriaustieji, kuriems atrodo, kad kėsinamasi iš jų atimti Ameriką. Šiuo metu tai daugiausia baltaodžiai vyrai, nerimaujantys dėl Amerikos demografinių pokyčių ir po 2008 m. krizės bijantys netekti darbo bei ekonominės galios.

Specialistas teigia, kad sąmokslo teorijos yra patrauklios, nes į sunkias socialines problemas jos leidžia pažvelgti kur kas paprasčiau, tarsi į pasaką, kurioje gėris grumiasi su blogiu. Be to, sąmokslo teorijos visada pagrįstos labai patogiu ir paguodžiančiu naivaus optimizmo jausmu. Kad ir koks galingas būtų priešininkas, kad ir kokie stiprūs būtų jo valdžios gniaužtai, jis visada bus matomas kaip pažeidžiamas, desperatiškas ir pagaliau stovintis ant pralaimėjimo slenksčio. Taigi, daugelis D. Trumpo sekėjų ieško paguodos tikėjime, kad jų įsitikinimų tyrumo ir jų kandidato sėkmės rinkimuose pakaks, kad liberalioji valdžios struktūra subyrėtų ir Amerika vėl taptų didi.

Pasak J. Byfordo, nesvarbu, kokie bus rinkimų rezultatai, sąmokslo teorijų suvedžioti rinkėjai liks pralaimėję. Iliuzijomis pagrįsta politika niekada tinkamai neatsižvelgs į daugeliu atveju pagrįsto ir teisėto jų svetimumo ir atstumtumo jausmo priežastis.

D. Trumpo populistinės retorikos sukelti nepagrįsti lūkesčiai ir įtikėjimas tikslais, kurie yra nepasiekiami, gali tik atgrasyti jo šalininkus nuo dalyvavimo politikoje ir demokratiniuose procesuose, kuriuose jų interesai galėtų būti teisėtai ginami ir įgyvendinami. Tačiau svarbiausia, kad sąmokslo teorijos neturi atomazgos, jos kelia apmaudą, pyktį ir nusivylimą ir gimdo dar daugiau sąmokslo teorijų.