Rusijos specialiųjų tarnybų pagrobtas, apkaltintas terorizmu, 20 metų kalėti nuteistas žinomas kino režisierius laisvę atgavo Rusijai ir Ukrainai apsikeitus belaisviais. Vos grįžęs į gimtinę menininkas atsidūrė visuomenės dėmesio centre, tačiau vieša figūra, juolab – politiku tapti, regis, neketina. "Negaliu pasitraukti iš visuomeninio gyvenimo, nes buvau nuneštas į tą krantą. Žmonės į tave žiūri ir laukia. Kai bandė man daryti spaudimą sakydami, "tu privalai tai ir tai padaryti", aš atsakiau: "Ne, niekam nieko nesu skolingas." Aš esu dėkingas. Tai nėra tapatūs dalykai", – sakė jis interviu "Laisvės radijui", atsakydamas į laidos vedėjo ir auditorijos klausimus.

Pokalbyje menininkas atskleidė savo sulaikymo aplinkybes, kūrybą kalėjime ir sako: net nenorėdamas būti viešas asmuo, jis darys tai, ko reikia jo šaliai ir Rusijos nelaisvėje esantiems ukrainiečiams. "Jei reikės, aš paduosiu ranką Vladimirui Putinui, jei už kiekvieną rankos paspaudimą bus išlaisvintas vienas asmuo. Tačiau problema yra ne kaliniai, o tai, kad kalinių esama. Tai, kad buvome užpulti. Yra konkretus kalinių klausimas ir platesnis agresijos prieš mus klausimas. Išspręsime kalinių klausimą, ir, kaip sakė Mustafa Džemilevas (Krymo totorių lyderis – red.past.), jie pasiims tiek, kiek reikės, – ir šimtą, ir du."

– Buvote aktyvistas, Maidano savanoris, 2014 m. Kryme padėjote kariuomenei...

– Kariuomenei ir žurnalistams, komunikuoti tiems, kurie buvo už Ukrainą. Kai mane sulaikė, suprato, kad esu stambesnė žuvis. Kaltinimai man nebuvo pareikšti, jie tiesiog turėjo suburti grupę, apkaltinti ją prieš prezidento (Rusijos – red. past.) rinkimus, esą štai, Ukraina "vykdo teroristinį karą Kryme". Bylos duomenys yra viešai prieinami – juos nėra sunku perskaityti. Iš pradžių jie sulaikė Aleksejų Chirniy, kuris iš tikrųjų bėgiojo ir ieškojo, su kuo pasigaminti bombą, jis susirado draugą, kuris jį išdavė Rusijos federalinei saugumo tarnybai (FSB). Pareiškimas FSB gulėjo tris savaites, jie nebuvo labai suinteresuoti, į tai nekreipė rimto dėmesio. Paskui prasidėjo gegužė, atėjo nurodymas iš viršaus, kad reikia surasti tokią grupę, ir greitai ją surado, nutempė į rūsį. Jis prisipažino viską – ir tai, kas buvo, ir to, kas neegzistavo. Tada aš pakliuvau – o, puikus bendravimas su Kijevu – man buvo pateiktas paprastas pasiūlymas. Po to, kai per tardymus neprisipažinau, per kratas nieko nebuvo rasta, jokių draudžiamų daiktų, manęs negalėjo niekuo apkaltinti, man pareiškė: vis tiek mes tavęs neišleisime. Todėl arba nurodyk kokią pavardę Kijeve... Turėjau Vitalijaus Kličko vizitinę kortelę – atsitiktinai kažkas man padovanojo, aš asmeniškai to nežinojau. "Pasakyk Kličko pavardę, arba šiaip ko nors iš viršaus, ir viskas – septyneri metai. Jei ne, tada važiuosi "garvežiu" – 20 metų." Aš sakau "ne". "Gerai, tik nesistebėk." Praėjo metai – lygiai 20 metų. Viskas tiksliai pas juos. Tokia istorija.

– Neseniai buvo išleista apsakymų knyga "Marketingistas" (pavadinimas – tyčia iškraipytas žodis "rinkodarininkas" – red. past.), kurią parašėte kalėjime. Ankstesnė – "Istorijos" buvo apie jūsų vaikystę. Ar ši knyga taip pat autobiografinė?

– Taip. Vaikų istorijos taip pat turi pavadinimą, knygą "Gyvenimo kolekcija". "Marketingistas" yra chronologinis ir loginis tęsinys, pasakojimai apie vėlesnį gyvenimo periodą – studentavimo metus. Jie yra autobiografiniai ir biografiniai, apie kitus žmones, nes ne visos istorijos yra apie mane. Ši rinktinė parašyta kalėjime Labytnanguose prieš pusantrų metų. Šiais metais aš ją suredagavau ir išsiunčiau į laisvę.

Kantrybės skaityti mano prastą rašyseną mažai kas turėjo. Todėl galėjau išsivežti ir kalėjimo istorijas, ir bado streiko dienoraščius.

– Kaip jums tai pavyko kalėjime?

– Asmeniniai įrašai nedraudžiami. Taip, jie buvo reguliariai skaitomi, stebimi, kad aš ten ko nors neprirašyčiau.

– Tai yra, pirmieji jūsų tekstų skaitytojai buvo kalėjime?

– Jie ne skaitytojai, jie – cenzoriai. Jiems svarbiausia buvo sugaudyti, ar nerašau ko nors ekstremistinio, arba apie kalėjimą, kas jiems nepatiktų. Jie visko neskaito – niekas neskaitys penkiolikos sąsiuvinių. Jie tiesiog pasirinktinai nuskaito tekstus, bandydami suprasti, apie ką rašau. Kantrybės skaityti mano prastą rašyseną mažai kas turėjo. Todėl galėjau išsivežti ir kalėjimo istorijas, ir bado streiko dienoraščius. Tai jų darbo brokas. Kalėjime galima paslėpti labai nedaug dalykų, todėl geriausias būdas kažką paslėpti – padėti matomoje vietoje.

– Pagalvojote, kad teks sėdėti visus 20 metų?

– Neabejojau, kad jie mane išleis anksčiau. Tik buvo klausimas, kiek sėdėsime. Buvau pasirengęs sėdėti ilgai. Žinoma, kilo mintis, kad sėdėsiu ir 20 metų, bet vis tiek supratau, kad ne. Tačiau penkeri metai, patikėkite, yra daug.

– Ar neturėjote problemų su kitais kaliniais kalėjime?

– Nuolat važinėjau į naujas vietas. Daug keliavau. Iš pradžių, žinoma, jie elgėsi atsargiai, nes girdėjo: "O, teroristas iš Ukrainos, baisu ..." O paskui, kai bendraudami sužinodavo bylos smulkmenas, suprasdavo, kad viskas, kas yra apie mane sakoma, yra kažkokia nesąmonė. Neturėjau problemų su kaliniais, net ir su administracija. Jie suprato, kad geriau manęs neliesti, tačiau visus penkerius metus buvau apsuptas pasyviai negatyvios aplinkos. Nes tokia aplinka šalyje: ten jie penkerius metus sako, kad Ukrainoje naciai žudo rusus. Atitinkamas ir požiūris. Apskritai kalėjime yra galimybė užgyventi problemų, kurios neturi nieko bendra su išoriniu gyvenimu. Ten viskas yra kitaip.

– Ar diskutuodavote su kaliniais politinėmis temomis, pavyzdžiui, apie tai, kam priklauso Krymas?

– Nuolat. 80 proc. galvoja taip, kaip televizija. Jiems per penkerius metus buvo įkalti šūkiai, jie jais ir mąsto, giliau nežino, nesidomi. Yra žmonių, kurie palaiko V.Putiną, bet jų mažuma. Yra tokių, kurie nepritaria, kurie taip pat yra aktyvūs – jų yra net daugiau nei šalininkų. Tačiau Ukrainos atžvilgiu skirtumas – it vandenskyra. Nors yra nemažai adekvačių žmonių, kurie viską supranta taip, kaip yra, kurie supranta, kas yra Rusija, ir kad Ukraina daro viską gerai. Tai nesunku suprasti, nes tam reikia gyventi savo protu ir neryti to, kas brukama iš televizoriaus. Tegu dega pragare ta Rusijos televizija. Sekmadieniais įjungia Kiseliovą (vienas pagrindinių Kremliaus propagandininkų, televizijos žurnalistas Dmitrijus Kiseliovas – red. past.), ir žiūri, kaip jis eis iš proto. Tai įdomu. Visa kita man neįdomu. Na, ryte trumpai pažiūri naujienas, kad žinotum, kas ten vyksta.

– Kaip gavote informacijos apie tai, kas vyko Kryme?

– Filtruodamas tai, ką rodė federaliniai kanalai, skaitydamas "Novaja gazeta" ir laiškus. Aš visada rašiau tą patį: parašykit man, kas vyksta Kryme, man įdomu.

– Ar Rusijos kalėjimuose skirstoma į paprastus ir politinius kalinius?

– Žinoma, tai neįrašyta oficialiose taisyklėse. Neoficialiose – taip. Jie gali pasakyti per pokalbį... Bet tai nėra taip aišku, kaip, pavyzdžiui, Gulage, kai, grubiai tariant, nusikaltėliai gyveno atskirai, o politiniai liko kartu. Dabar nėra daug politinių kalinių, tokio skirtumo nėra ir tai neturi jokios įtakos.

Olegas Sencovas su dukra. Scanpix nuotr.

– Ar buvo bandymų užverbuoti jus prieš išlaisvinant?

– Po išleidimo sužinojau žodį "konservai" (specialiųjų tarnybų užverbuoti asmenys, pasyvūs agentai – red. past.). Bet tai yra, sakykim, vietinė šizofrenija. Rusijoje – sava, visi ten išprotėjo. Kartais žmonės perlenkia lazdą ir kiekvieną išlaisvintą regi kaip agentą. Bet tai pasakyti gali tik tie žmonės, kurie visiškai nesupranta, kaip veikia specialiosios tarnybos. Ten taip pat nėra kvailiai. Po tardymų kalbėjau su vienu tokiu žmogumi. Turėjome labai trumpą pokalbį – jam tiesiog buvo įdomu mane pamatyti. Po visų tokių momentų jie suprato, kad derėtis su manimi yra beviltiška. Lefortovoje, kur praleidau metus, buvo bandymų prie manęs švelniai prieiti, pažiūrėti, gal aš atvėsau, na, vyko toks zondavimas. Tačiau paskui jie supranta, su kuo galima dirbti, su kuo neįmanoma. Todėl tokių pasiūlymų nebuvo.

– Kaip vyksta jūsų adaptacija?

– Aš buvau tame pasaulyje, dabar – šiame. Nepamiršau šio pasaulio, adaptacija nereikalinga.

– Ar ketinate kurti filmus ir kokį planuojate artimiausiu metu?

– "Raganosis".

– Tai filmas, kurį norėjote sukurti prieš sulaikymą?

– Aš jį sugalvojau jau seniai. Scenarijus buvo paruoštas, jis laimėjo "Goskino" pičinge (kino projekto pristatymuose, kai ieškoma finansavimo – red. past.), kuris suteikia valstybės finansavimą. Laimėjome Odesos kino festivalio pičinge – didžiausio festivalio Ukrainoje, taip pat Sofijoje – didžiausio Rytų Europos festivalio. Taigi, projektas buvo labai laukiamas, valstybė suteikė pusę lėšų, mes suradome pusę pinigų. Metus praleidome ruošdamiesi, bet neturėjome laiko pradėti filmavimo proceso. Ir su "Raganosiu", ir su "Lošėju" (2012 m. sukurtas pirmasis O.Sencovo ilgametražis vaidybinis filmas, sulaukęs puikių užsienio kritikų vertinimų – red. past.) buvo labai sunku, aš turėjau įrodyti, kad moku kurti filmus. Visas tas įrodinėjimo procesas... Tas kelias nebuvo lengvas. Mano santykis su šiuo projektu per penkerius metus neišblėso, nieko nepakeičiau ir filmuosiu, nes tikiu juo. O tai, kuo tiki, reikia filmuoti.

– Dabar turėsite valstybės paramą?

– Jau gavau signalą, kad "mes padėsime", kad "mes prisimename tave, žinoma, laukiame, mums reikia tavęs". Ir turėtumėte suprasti, kad ši parama ne tik todėl, kad aš buvau kalėjime, bet ir atsižvelgiant į mano kūrybą.

– Matyt, penkerių metų laisvės atėmimo bausmė jūsų nepalietė. Todėl galima tikėtis, kad tęsite kovą su Rusija. Kaip matote šią kovą? Vis tiek terorizmas ar kokia kita forma?

Aš nekovoju su Rusija – kovoju su V.Putino režimu. Tai nėra tas pats dalykas, nepainiokite šių dalykų.

– Pirma, aš nekovoju su Rusija – kovoju su V.Putino režimu. Tai nėra tas pats dalykas, nepainiokite šių dalykų. Kalbant apie terorizmą, jie mane dėl to apkaltino, bet jei tai būtų tikri nusikaltimai ir tikros aukos, jei tai būtų tiesa, niekas už mane nekovotų, niekas manęs nebūtų išdavęs. Turite suprasti, kad yra oficialūs kaltinimai, kurių laikėsi Rusijos vadovybė, ir yra realus gyvenimas – tarp jų nebuvo nieko bendro. Kova aš laikau priešinimąsi V.Putino režimui, kuris vis dar nori pavergti Ukrainą. Tai karo Donbase pabaiga, mūsų kalinių grąžinimas, Krymo grąžinimas. Tai yra dalykai, už kuriuos turėtų kovoti kiekvienas ukrainietis. Ir tai nereiškia, kad turime ką nors sprogdinti – ne, ne tai.

– Odesos kino festivalyje buvo parodytas filmo, pastatyto pagal jūsų pjesę "Numeriai", anonsas, kurį nufilmavo Achtemas Seitablajevas. Ar jūs taip pat dalyvausite jį kuriant?

– Taip atsitiko, kad visą šį laiką aš per atstumą konsultavau. Parašytas mano, kaip režisieriaus, vardas, bet iš tikrųjų aš esu vienas iš režisierių. Visi suprato, kad filmuoju ne aš, bet aš padariau viską, ką galėjau. Esu dėkingas žmonėms, kurie įgyvendino šį projektą, nes visi buvo labai nuoširdūs, labai įsitraukę. Bet kitas žmogus filmavo ir dabar jis su prodiuseriu dirba toliau. Aš lieku nuošalyje, nes taip teisingiau, nes ne aš filmavau.

– Sakėte, kad laiškai jums buvo puikus palaikymas...

– Bet kuriam kaliniui laiškai – palaikymas. Man taip pat. Man daug rašė, todėl šia prasme aš nenukentėjau, o likusiesiems mažai rašė, todėl rašykite laiškus. Džiaugiuosi, kad laukė mano sugrįžimo, esu dėkingas už palaikymą, tačiau nekalbu šūkiais. Kišenėje neturiu kreipimosi rinkinio. Sakau tai, ką šiuo metu galvoju. Dėl Krymo aš visada sakiau vieną dalyką: istorija visada viską sustato į savo vietas. Dar nebuvo tokio istorinio įvykio, kuris ilgainiui nebūtų tinkamai įvertintas. Taip nebūna. Praeina penkeri, dešimt, penkiasdešimt metų, viskas tampa aišku ir suprantama. Čia viskas aišku: kaip vyko Krymo užgrobimas, kokių veiksmų Rusija ėmėsi Donbase, kas pašovė "Boeing", – visa tai užfiksuota dokumentuose. Anksčiau ar vėliau, kai šis režimas žlugs, rusai visi tai pamatys ir ataks. Linkiu kuo greičiau atakti ir pabusti.