Kiekviena moteris su ašaromis akyse prisimena savo vestuvių dieną. Tačiau Etiopijoje šios ašaros kitokios – tamsesnės ir nesiliaujančios, rašo Didžiosios Britanijos dienraštis "The Independent".

Vestuvės sulaukus aštuonerių

Nurame Abedo sėdi savo lūšnelėje ir prisimena dieną, kai tapo žmona. Ji gyvena kalnuotoje kaimo vietovėje, kur paplitęs nuotakų grobimas. 40 metų moteris niekam nepasakojo apie savo vestuves. Kai tik prasižiodavo, ją sumušdavo pagrobėjas, sakydamas, kad geros moterys niekada nekalba apie tokius dalykus. Todėl ji savo istoriją pasakoja lėtai, trūkčiojančiu balsu. Beveik po kiekvieno sakinio nusišypso arba nusijuokia.

Vieną naktį Nurame pažadino didelis triukšmas. Jos lūšnoje buvo maždaug 10 vyrų, kurie apsupo jos tėvą ir garsiai šaukė. Jie atėjo jos.

Kaime nėra elektros, viskas vyko tamsoje ir tai priminė šešėlių žaismą. Nors jai tebuvo aštuoneri, Nurame jau buvo girdėjusi, kad kai mergaitė laikoma pasirengusia vedyboms, vyras ją pagrobia, išprievartauja ir paskui ji turi tarnauti jam visą likusį gyvenimą.

"Pradėjau šaukti, bandžiau ištrūkti iš lūšnos. Pasislėpiau tarp medžių, bet vienas vyras mane rado", – prisimena Nurame. Ji buvo nuvežta į vyro namus, išprievartauta, o kitą dieną priversta pasirašyti popierius. Tai buvo jos vestuvės.

"Niekas daugiau nenorės"

Nuo pat pradžių, kai tik atsidūrė svetimuose namuose, ji norėjo pabėgti, susigrąžinti savo šeimą ir vaikystę. Po trijų dienų tokia proga pasitaikė, ir Nurame nubėgo basa daug kilometrų.

Verkdama iš džiaugsmo, ji pravėrė duris, bet laimė greitai dingo.

"Tėvas paaiškino, kadangi aš mylėjausi su tuo vyru, niekas daugiau manęs nenorės, nes esu sugadinta prekė, todėl turiu grįžti pas jį ir būti gera žmona, – pasakojo Nurame. – Motina labai nuliūdo, bet pasakė, kad tai tiesa."

Mergaitė neturėjo pasirinkimo. Melsdama Dievo pagalbos jį grįžo pas vyrą ir po kurio laiko pastojo.

Savo dukros neatiduotų

Prabėgo daug metų, ir Nurame susilaukė šešių vaikų. Dabar ji suglebusi, vaikšto šlubuodama, veidas išraižytas raukšlėmis. Pasakodama ji žiūri pro šalį į baltus debesis, plaukiančius virš plikos raudonos žemės.

"Moters gyvenimas sunkus", – sako Nurame ir nusijuokia. Moteris nepažįsta kitokio gyvenimo ir jau niekada nepažins.

"Jeigu man nebūtų to nutikę, gaučiau išsilavinimą, pradėčiau dirbti ir gyventi savo gyvenimą. Aš labai prašiau Dievo, kad taip ir būtų, – prisipažino moteris. – Galbūt tuomet būčiau laiminga. Dabar esu sena, bet irgi turiu būti laiminga, juk turiu savo vaikus ir myliu juos."

Nurame pasitaiso skarą, nuleidžia akis žemyn ir netikėtai priduria: "Mano vyras labai geras. Dabar jis manęs nemuša. Myliu jį. Jis labai geras vyras."

Nuoširdi šypsena išduoda, kad ji sako tiesą. Visos senos moterys, kurios buvo pagrobtos visam gyvenimui, pasakodamos savo istorijas pabaigoje sako tą patį. Viena jų paaiškina, kad sunku būna tik pirmus penkerius metus.

Bet išgirdusi klausimą, kaip jaustųsi, jeigu būtų pagrobta viena jos dukrų, Nurame suraukia antakius: "Aš rasčiau ją ir parsivesčiau atgal."

Šįkart jos veide nėra nei šypsenos, nei juoko, tik ryžtingas žvilgsnis.

Pagrobtų nuotakų maištas

Etiopijoje tokios istorijos nutinka kasdien. 2003 m. Nacionalinis tradicinės praktikos komitetas išsiaiškino, kad nuo pagrobimo, žaginimo ir priverstinio parašo prasideda 69 proc. santuokų. Šalyje gyvena ir protestantų, ir katalikų, ir musulmonų, bet visų religijų atstovai daro tą patį.

Šios istorijos tūkstantmečiais buvo slepiamos po skausmo ir represijų kaukėmis, bet dabar prasideda istorinis lūžis. Pastarąjį dešimtmetį Etiopijoje kilo masinis pagrobtų nuotakų maištas. Moterys jau neketina taikstytis su tuo, kad grobiamos ir pavergiamos jų dukros arba seserys. Jos jau pasiryžusios kovoti už savo teises.