„Net jei nebus paskelbtas visiškas naftos embargas, gresia Rusijos naftos atsisakymo banga, – estų laikraščiu „Postimees“ sakė Norvegijoje gyvenantis M.Krutichinas. – JAV visiškai atsisakė, Jungtinė Karalystė atsisakė. Vokietija paskelbė, kad iki metų pabaigos atsisakys. Suomija atsisakė. Atsisakymas po atsisakymo. Atrodo, kad naujoji Bulgarijos vyriausybė taip pat atsisakys. Netgi Vengrija, kuri buvo kliūtis ES šeštajam sankcijų paketui, jau derasi su Kroatija dėl naftos tiekimo jūra ir gabenimo į Vengriją toliau perdirbti.“
M.Krutichinas prognozuoja, kad per dvejus metus Europa taps nepriklausoma nuo rusiškos naftos, tačiau krizę Rusija pajus gerokai anksčiau.
Jei bus masiškai atsisakoma rusiškos naftos, jei kils transportavimo problemų, gali būti prarasta 25–28 proc. gavybos.
„Rusijos finansų ministerija teigia, kad 2022 m. naftos gamyba sumažės 17 proc. Manau, kad jei bus masiškai atsisakoma rusiškos naftos, jei kils transportavimo problemų, gali būti prarasta 25–28 proc. gavybos. Jei situacija kartosis ir kitais metais, gali būti prarasta iki pusės Rusijos naftos. Poveikis Rusijos biudžetui vėlgi sieks 20–25 proc. Vadinasi, bus prarasta iki ketvirtadalio pajamų“, – prognozuoja jis.
Kalbėdamas su „YouTube“ kanalu „Populiarnaja politika“ M.Krutichinas pastebėjo: nors naftos kainos šiuo metu yra aukštos, Rusija yra priversta parduoti naftą su tokios didelėmis nuolaidomis, apie kokias niekas anksčiau nebuvo girdėjęs – 30 proc., iki 40 JAV dolerių už barelį. Ekspertas sako, kad kuro rinkoje paklausa auga lėčiau, nei tikėtasi, o įvertinus naftos gavėjų elgesį, planus, aiškėja, kad ūmaus deficito nėra.
– Dėl nesutarimų naftos embargo klausimu ES niekaip negali susitarti dėl šeštojo sankcijų paketo. JAV Finansų ministerija pasiūlė kompromisą – įvesti muitus Rusijos naftai.
– Idėja gera, techniškai teisinga. Tačiau yra nedidelė problema: viskas liks po senovei. Įves, tarkime, iki 30 proc. papildomus tarifus. O Rusijos nafta bus tiekiama su 30 proc. nuolaida. Viena kita kompensuos ir bus viskas taip, kaip dabar.
Tačiau kad embargas bus paskelbtas, įsitikinę praktiškai visi nepriklausomi stebėtojai, taip pat ir ir priklausomi. Tvyro nerimas, su nerimu neseniai kalbėjo ir Rusijos prezidentas. Tiesa, jis tai, kam ruošiamasi Vakaruose, pavadino autodafė. Supainiojo terminus (autodafė – viešasis inkvizicijos įvykdymas – red.past.). Tačiau net jei naftos embargas bus beveik įvestas (išskyrus tris keturias šalis), kainos nepašoks tiek, kiek kad žada Rusijos provyriausybiniai analitikai.
Neseniai paskelbta Oksfordo energetikos tyrimų instituto analizė. Joje sakoma, kad iki kitų metų pabaigos, net jei bus įvestas visiškas Rusijos naftos embargas, „Brent“ markės naftos kainos pasaulinėje rinkoje nepakils daugiau nei iki 133 dolerių už barelį, o vidutinė kaina kitamet bus 109–112 dolerių, t.y. ta pati kaina kaip dabar. Pasaulis išgyvens be rusiškos naftos.
– Dar viena alternatyva kolektyviniam embargui – Vokietija planuoja iki metų pabaigos visiškai atsisakyti rusiškos naftos. Ar galima tikėtis, kad ir kitos Europos šalys paseks tokiu pavyzdžiu?
– Tai jau dabar vyksta. Suomija beveik įvedė embargą. Manau, kad kitos Europos šalys, pratusios gauti naftą tankeriais, esančios palei Atlanto vandenyną, gali visiškai apsieiti be Rusijos. Žinoma, bus sunku perorientuoti kai kurias naftos perdirbimo gamyklas, tam reikės ir pinigų. Štai Vengrija pareiškė, esą jai reikia 15 mlrd. eurų tam, kad kompensuotų rusiškos naftos atsisakymą. Žinoma, ji gerokai perlenkė lazdą.
– Minėjote, kad reikės perorientuoti naftos perdirbimo gamyklas. Galite konkrečiau papasakoti, ką reikės daryti šalims?
– Ne visoms šalims. Pirmiausia toms, kurios gauna rusišką naftą, reikės priderinti savo įrangą kitų charakteristikų naftai. Nafta, beveik visiškai atitinkanti rusiškos naftos charakteristikas (tokias kaip tankis ir sieros kiekis), – tai norvegiška nafta iš Johano Sverdrupo telkinio. Ji idealiai pakeičia rusišką naftą, naftos perdirbimo gamykloje beveik nieko nereikėtų keisti. Pastaruosius 40 metus Europoje nebuvo pastatyta nė vienos naftos perdirbimo gamyklos. Tai brangu. Tokios gamyklos dabar daugiausia statomos Artimuosiuose Rytuose, Indijoje. Konkrečiai gamyklai, kad ji pakeistų savo įrenginius (kad šie būtų tinkami jau ne rusiškai naftai – red.past.), tai gali kainuoti 1,2–1,5 mlrd. dolerių.
– Sankcijos įvestos, bet Rusija vis tiek gauna daugiau pajamų iš parduodamų žaliavų. Kodėl taip yra?
– Pirmiausia naftos eksportas kol kas dar ne tiek daug sumažėjo, kiek, tikimasi, sumažės iki metų pabaigos. Dabar jis, pagal agentūras, vertinančias tankerių pervežimus, naftotekių veiklą ir pan., sumažėjo 1 mln. barelių per parą. Iki metų pabaigos tikriausiai sumažės 3 mln. barelių per parą.
1 mln. barelių – tai, labai grubiai skaičiuojant, 50 mln. t per metus. Rusija išgauna 524 mln. t (2021 m. duomenys), iš šio skaičiaus reikia atimti 100–150 mln. barelių (kuriais sumažės eksportas iki metų pabaigos – red. past.). Vadinasi, reikės realizuoti likutį.
Kainos gana didelės, pagal jas buvo skaičiuojama pajamų statistika. Dabar naftos, dujų kainos šiek tiek nusistovėjo, o toliau nei naftos, nei dujų kainos neaugs, pajamos smuks.
– Kada to galima laukti?
– Nuo gegužės 15 d. didžiausi naftos brokeriai liovėsi vykdyti rusiškos naftos sandorius. Jie jos daugiau netiekia pasaulinei rinkai. Tankeriai, jei ir gabena, maskuoja paskirties taškus, kad išvengtų sankcijų. Rusiškos naftos sektorius patiria didžiulį spaudimą jau ne tik iš krovos kompanijų, bet ir dėl naftos perdirbimo gamyklų gamybos apimčių.
Iki šiol apie 60 proc. Rusijos naftos perdirbimo gamyklų produkcijos sudaro mazutas – ne aukštos kokybės benzinas, ne aviaciniai degalai, bet įvairių rūšių mazutas, dyzelinas, vadinamasis krosnių kuras. Visa tai, kas Vakaruose ir Rytuose būdavo perdirbama į aukštesnės kokybės benziną arba naudota kaip chemijos pramonės žaliava. Tam, kad Rusijos gamykloje iš, pvz., tarpinio produkto vakuuminio gazolio būtų galima pagaminti kažką brangesnio, reikia pastatyti įrenginius, kurie kainuoja apie 2 mlrd. dolerių. Be tokių įrenginių nėra kur dėti tos pusiau žaliavos. Kai jos niekas neperka, reikia informuoti naftos gavėjus, kad gamyklos negali visko perdirbi. Naftos kompanijos priverčiamos uždaryti naftos gręžinius. Šis procesas jau prasidėjo. Manau, iki rudens naftos gavybos apimtys žymiai sumažės.
– Neseniai Talibanas pranešė apie planus pirkti rusiškos naftos. Ar galima kalbėti apie tokias perspektyvas?
– Manau, taip pat sėkmingai galima kalbėti, kad Marso ar Mėnulio gyventojai galėtų susitarti su Rusija dėl naftos ir dujų pirkimo. Iš Rusijos į Afganistaną nėra naftotekio. Buvo senas naftotekis, kuris ėjo per Turkmėnistaną beveik iki Afganistano, iki Maro velajato (su Afganistanu besiribojanti Turkmėnistano provincija – red. past.). Dujų ir Turkmėnistane yra daugybė. Jie kad ir sunkiai, bet stumiasi su dujotekiu iš Turkmėnistano per Afganistaną, Pakistaną iki Indijos. Tačiau juo keliaus ne rusiškos dujos. Todėl tokius pareiškimus, juolab apie sandorius su organizacija, kuri Rusijoje vis dar pripažįstama teroristine, reikia vertinti su dideliu skeptiškumu. Tai tik viešieji ryšiai.
– Kaip vadinamasis TAPI – dujotekis iš Turkmėnistano per Afganistaną, Pakistaną į Indiją? Rusija nedalyvauja?
– Linksmiausia, kad kai šis projektas buvo sumanytas, buvo kelios kompanijos, viena – iš JAV. 10 proc. šio dujotekio tiesimo koncorciumo akcijų turėjo "Gazprom", tačiau vėliau pasitraukė. Projektas liko. Talibai net lankėsi Teksase, jiems buvo pademonstruoti JAV naftos sektoriaus pasiekimai. Turėjo prasidėti statybos, buvo iš dalies skirta pinigų iš Azijos plėtros banko, tačiau įvyko išpuolių prieš JAV ambasadas Kenijoje, amerikiečiai sparnuotosiomis raketomis atakavo Afganistaną, visus susitarimus su Talibanu teko pamiršti. Dabar Talibanas pareiškė, kad užfikrins trasos savo teritorijoje saugumą. Manau, netrukus pamatysime, kad turkmėniškos dujos keliaus per Afganistaną iki pat Pakistano.
– Archangelske žmonės laukia dujų trylika metų – 2009 m. buvo nutiestas dujotiekis, tačiau tik iki miesto. Dar rugsėjį Aleksejus Mileris („Gazprom“ valdybos pirmininkas – red. past.) pažadėjo, kad iki 2030 m. Rusija 100 proc. bus aprūpinta dujomis. Kiek tai realu naujomis sąlygomis?
– Tai visiškai nerealu. Per visą gyvavimo istoriją „Gazprom“ kasmet skirdavo apie 1 mlrd. dolerių dujofikacijai šalies viduje. Kur keliavo tie pinigai, neaišku. Juokingai skamba, kai kasmet giriamasi, kad po procentą padaugėja dujofikuotų gyvenviečių. Juk patikrinti neįmanoma. Žmonės net Maskvos srityje gyvena be dujų. Archangelsko, Murmansko sritis ketintama dujofikuoti iš Štokmano telkinio Barenco jūroje. Norėta prie Murmansko statyti dujų skystinimo gamyklą ir dujofikuoti ne tik Rusijos šiaurines sritis, bet ir Suomiją, užkariauti 10 proc. Amerikos dujų rinkos. Viskas žlugo.
– Ar galima tikėtis, kad, sumažėjus pajamų iš dujų, dar labiau sulėtės Rusijos dujofikacijos tempai?
– Manau, kad „Gazprom“ savo investicinę programą, kuri kasmet yra daugiau nei įspūdinga, skirs tam, ką liepė prezidentas. O prezidentas liepė paspartinti infrastruktūros dujų tiekimui Rytų kryptimi kūrimą. Tai tas pats gigantiškas projektas „Sila Sibiri 2“, kuriuo neva per Mongoliją į Kiniją būtų tiekiama po 50 mlrd. kub m dujų per metus su perspektyva šį kiekį padvigubinti. Šis projektas turi atstoti Europos rinką. Tačiau yra trys kliūtys: Kinija nesutinka dujų gauti per Mongoliją; Kinija nesiruošia padidinti perkamų rusiškų dujų kiekį – sutiko imti 10 mlrd. kub. m, ir daugiau jiems nereikia – kaip tik tame regione. Trečia kliūtis: kiek reikės laiko tokiam dujotiekiui nutiesti? Dujotekio „Sila Sibiri 1“ atveju nuo statybų pradžios iki tol, kai buvo pasiekta 38 mlrd. kub. m per metus, praėjo dešimt metų. Norint nutiesti vamzdyną per laukinę vietovę, pastatyti ten tiek daug kompresorinių stočių, atšakų, kad būtų galima pumpuoti 50 mlrd. kub. m, o ateityje ir 100 kub. m, prireiks ne dešimties, bet penkiolikos ar net 20 metų. Prezidentas pasakė „skubiai“, vadinasi, visiškai neperspektyviam projektui bus skirta daug pinigų. Biudžeto pinigai bus skirti – jie bus panaudoti. Tai „Gazprom“ puikiai moka.
– Europos Komisija (EK) leis mokėti už rusų dujas rubliais, o atsiskaitymo momentu bus laikomas atsiskaitymas eurais ar doleriais, o ne jų konvertavimas į rublius. Ar galima sakyti, kad EK rado būdą, kaip formaliai įvykdyti Maskvos sąlygą, bet kartu nepažeisti sankcijų?
– Pagal sutartis, rusiškų dujų pirkėjai turi mokėti tam tikra valiuta – doleriais ar eurais. Pagal schemą, kurią pasiūlė Rusija ir kuria jau dauguma naudojasi, pirkėjas pinigus turi pervesti į „Gazprombank“ korespondentinę sąskaitą (atidaromą užsienyje). Paskui analogišką sumą rubliais „Gazprom“ perves į „Gazpromeksport“ arba kitai kokiai nors „Gazprom“ struktūrai, šios sutarties dalyvei. Atrodytų, kaip ir viskas aišku. Tačiau ar galima tai laikyti „Gazprom“, Rusijos vadovybės pergale? Jokiu būdu. Šią valiutą, kuri atsidurs „Gazprombank“ užsienio sąskaitoje, galima užlaikyti, sankcionuoti. Ji – korespondentinėje sąskaitoje užsienio banke. Jokios pergalės nėra.
