Pastolinis ir paklodinis Sankt Peterburgas

Pastolinis ir paklodinis Sankt Peterburgas

Klaipėdos dailės mokyklos mokytojai, o drauge su jais ir kitų miesto mokyklų piešimo mokytojai surengė ekskursiją į Petro I įkurtą Sankt Peterburgą, kuris šį mėnesį pradės švęsti 300 metų jubiliejų. Su pedagogais keliavau ir aš. Ką matėme, patyrėme ir regėjome - šis rašinys. O jį pradėsiu nuo „instrukcijos“.

Instrukcija vykstant į Piterį

Jeigu ketinate vykti į Sankt Peterburgą ir lankytis muziejuose, carų vasaros rezidencijose, turėkite omenyje, kad atvykėliai iš Lietuvos čia priskiriami užsieniečiams. Pavyzdžiui, bilietas į Ermitažą Rusijos piliečiams kainuoja 15 rb, užsieniečiams - 300 rb. Atitinkamai bilietų kainos skiriasi ir lankantis bet kuriuose kituose muziejuose ar carų rezidencijose. Kadangi užsieniečiai už bilietus moka beveik trisdešimt kartų brangiau, mūsų grupės gidės gudravo taupydamos mūsų pinigus: prisistatinėjome grupe, atvykusia iš Kaliningrado. Muziejų ar carų rezidencijų vietinių gidų klausinėti ko nors dominančio tegalėjo tik tie, kurie rusiškai kalba be akcento, arba tikros rusės, gyvenančios Lietuvoje nerizikuodamos būti įtartos užsienietėmis.

Tačiau dėl kažkurių grupės narių užsimiršimo tarškant lietuviškai, Peterburgo Kunstkameroje buvome sulaikyti ir turėjome pirkti bilietus jau kaip užsieniečiai. Tai, žinoma, buvo pakankamai skausminga “procedūra”, kai kurie nusispjovė ant tos Kunstkameros ir brangiai kainuojančių bilietų. Tiesiog į ją nebėjo. Gal ir nedaug teprarado. Nes, pavyzdžiui, man čia tebuvo įdomūs tik Aliaskos, Grenlandijos tautelių autentiški apdarai ir medžioklės ar žvejybos įrankiai. Kunstkameroje pristatyta Japonija, prie kurios stendo veržiausi ypač, buvau labai nusivylusi, nes čia eksponuoti dalykai atrodė surogatiniai, pagaminti gal ir Rusijoje į japoniškus tik nusižiūrėjus. Į kokius dvigalvius ar keturrankius “marinuotus” gemalus žiūrėti nebuvo jokio noro. Nors Kunstkameros paskirtis ir yra pamatyti pasaulines retenybes.

Beje, Kunstkamerą, kaip ir patį miestą, įsteigė tas pats Petras I, kai iš Olandijos parsivežė retų dalykų kolekciją. Kunstkamerą pastatyti jis nusprendė toje vietoje, kurioje pamatė dvikamienį medį - taip pat retenybę. Pirmiesiems Kunstkameros lankytojams privilioti čia buvo duodama rūkyti tabako, parsivežto iš Europos, damos būdavo vaišinamos arbata ir pyragėliais. Todėl kamera labai greitai tapo populiari.

Bet, žinoma, ne dėl jos važiavome į Sankt Peterburgą. Labiausiai magėjo pamatyti šį didingą miestą, išsipuošusį pasitikti 300 metų jubiliejų gegužės mėnesį.

Fasadinis puošnumas

Deja, restauruotą iki galo teaptikome Spas na krovi cerkvę. Daugiau visos Peterburgo architektūrinės įžymybės - po paklodėmis ir už pastolių. Keliems Peterburgo gyventojams, su kuriais teko bendrauti, išsakiau spėlionę, jog ir iki 400 metų jubiliejaus Peterburgas gali taip ir nesušvytėti visu savo grožiu. Jie kinkavo galvomis pritardami. O ponas Sergejus, ką tik grįžęs iš, pasak jo, tviskančios Maskvos, atitarė: „Ir iki penkių šimtų metų jubiliejaus Peterburgas nebus restauruotas!“ Bet gal ir bus dar iki tų 300 metų jubiliejaus! Kaip teko įsitikinti, dirbti Peterburge suvaryti vyrukai iš netolimų Rusijos miestų.

Gatvę prie Ermitažo akmenų skalda pylė vyrai, kurie nežinojo, kad dirba prie labai Rusijoje gerbiamų Žiemos rūmų - Ermitažo. Jiems tas žodis, regis, nieko nesakė. Kaip ir nebylūs atlantai, laikantys „dangų“ - meno šventovės skliautus. „Mes iš Pskovo, ką mes čia žinome!“ Aikštę prieš Žiemos rūmus asfaltavę, tiksliau - privalantys asfaltuoti kareivukai gėrė alų ir kojomis spardė tuščius butelius bei skardines. Atrodo, irgi „pakalęs“ vienintelis buldozerininkas vaikė savo „transporto priemonę“ tarsi „bulių kautynėse“, išdarinėdamas įkvepiančius viražus. Po tokio „asfaltavimo“ kažin kiek toji aikštė tą asfaltą laikys. Gal dieną, gal dvi. Bet tai, žinoma, ne mūsų problemos ir neketinome dėl to krimstis. Ir Lietuvoje panašių „darbo“ vaizdelių gali prisižiūrėti iki soties.

Beje, mūsų akyse nuo kai kurių pastatų jau buvo nuiminėjamos paklodės ir pastoliai. Darbų kokybės, žinoma, netikrinome. Tegul ji bus gera ir džiugins peterburgiečių ir užsieniečių širdis tviskančiais kupolais ir šviesiomis spalvomis dažytomis įžymesnių pastatų sienomis.

Gidė mums porino, kad 300 metų Peterburgo jubiliejaus iškilmėms jau visi viešbučiai užsakyti. Net pačiuose brangiausiuose laisvų vietų toms dienoms nebesą!

Beje, ji patarė niekada į Peterburgą nekeliauti per baltąsias naktis. Tuomet Peterburge ir jo priemiesčiuose nesą vietų nei kur pavalgyti, nei kur nakvoti. Tos baltosios naktys yra gerai verslo žmonėms, tačiau į Peterburgą suplūdę turistai prakeikią tą dieną, kai sugalvojo tas naktis praleisti Peterburge.

Priemiesčių žavesys

Kai Peterburge negalėjome žavėtis tviskesiu, su kaupu atsigriebėme jo priemiesčiuose, buvusiose carų vasaros rezidencijose - Carskoje Selo ir Gatčinoje.

Kas yra Carskoje Selo, o tiksliau - iki šiol oficialiai pakrikštytas Puškinas, daugelis puikiai žino. Carskoje Selo - carų vasaros rezidencija - ypač suklestėjo šviesumu ir gašlumu pasižymėjusios imperatorės Jekaterinos II laikais. Tuomet čia buvo pastatyti visi pagrindiniai statiniai, įkurti parkai, kurie savo žavesio nėra praradę iki šiol. Kadangi Carskoje Selo lankiausi pirmą kartą, pribloškė aukso spindesys tiek vasaros rūmų eksterjere, tiek interjere. Bet labiausiai domino tai, kas šiuose rūmuose yra išlikę originalu. Stulbino sudėtingų raštų parketas, gamintas net iš 14 medžių rūšių. Tarp ąžuolo, buko inkrustacijų parkete yra įmontuota ir tokių egzotiškų medžių kaip sandalas gabaliukų. Carai išmanė medžių privalumus. Juk puikiai žinome, kokį malonų kvapą skleidžia sandalmedis! Carskoje Selo originalus parketas teišliko nedidelėje dalyje vien todėl, kad čia po revoliucijos buvo įrengta arklidė. Kažkas pasirūpino, kad arkliai nesubjaurotų parketo. O šiaip jis kitose menėse buvo išlupinėtas, išvogtas ar savaime sudarkytas. Tad Rusijos restauratoriai turėjo daug darbo, kol, nusižiūrint į originalųjį, buvo atkurtas panašus. Abejoju, kad iš 14 medžio rūšių. Nes įsižiūrėjusi akylai Gatčinoje, kitoje carų vasaros rezidencijoje, kiek toliau už Carskoje Selo, pastebėjau, kad panašūs raštai, kaip ir Carskoje Selo parketo, buvo tiesiog išdažyti, bet nesudėlioti iš skirtingos medienos gabaliukų.

Carskoje Selo rūmuose, beje, yra viena menė, kurios sienų apmušalai taip pat originalūs - iš XVIII amžiaus. Carų rūmų prievaizdų būta apdairių - iš Olandijos koklių krosnims jie pargabendavo ir atsargai, jei kuri sudužtų. Atsargai iš Anglijos buvo parvilkta ir daugybė rietimų sienų apmušalų, kurie turi bjaurią savybę susidėvėti arba būti aptaškyti, prarakti ir pan. Gidė istorijos, kaip tie originalūs rietimai buvo aptikti sandėliuose prabėgus keliems šimtmečiams, nepapasakojo. Gal tai tiesiog graži legenda patikliems turistams. Tačiau - ką gali žinoti! O gal ir tiesa. Fotografavau originalų parketą, originalius sienų apmušalus su povais. Šiaip ar taip ,rūmų „šikas“, originalus jis ar ne, darė įspūdį. Labai buvo gaila, kad gidei negalėjau pateikti klausimų. Tą daryti buvo uždraudusi mūsų grupės gidė, pranešusi, kad kalbu su siaubingu akcentu. Idant grupė „iš Kaliningrado“ nebūtų demaskuota, lūpas laikiau tvirtai sučiauptas, o liežuvį „prisisegiau“. Tačiau jis galėjo ir atsisegti, kai sučirškė mobilusis. Skambino bendradarbė darbo reikalais. Gerai, kad iš grupės kažkas jau buvo dėjęs į pašonę, ir aš jai atsakinėjau rusiškai. Bendradarbė buvo „apakusi“ ir įtarė, kad nuo įspūdžių man „pavažiavo stogas“. Lyg niekur nieko vėlgi rusų kalba paaiškinau, kad „tak deševle v muziejach“. Tuomet bendradarbė susigaudė ir atsakė suokalbiškai taip pat rusiškai: „Poniala!“

Taigi.

Turėjome vykti ir į kitą carų vasaros rezidenciją Peterhofe. Tačiau šis su visais savo fontanais taip pat intensyviai restauruojamas. Tad vietoje jo mums buvo pasiūlyta kelionė į Gatčiną. Tai taip pat Rusijos carų vasaros rezidencija, beje, buvusi itin populiari, kai sostas atiteko Jekaterinos II sūnui Pavelui I. Šis tragiško likimo caras, kaip, beje, ir daugelis kitų Rusijos carų, vadinamas rusiškuoju Hamletu. Mat jo motina aktyviai dalyvavo nužudant Piotrą III, kuris su išlygomis vis dėlto pripažįstamas Pavelo I tėvu. Nors istorikai dėl to ir turi abejonių. Žinoma, ir dėl Jekaterinos II aistrų ne tik caro armijos karininkams, kareiviams, bet netgi ir freilinoms. Jai nebuvo svetimos įvairios sekso rūšys. Tačiau vis dėlto Piotras III laikomas Pavelo I tėvu todėl, kad sūnus labai sunkiai išgyveno tėvo nužudymą. O apskritai -- ką mes žinome apie tų Rusijos carų gyvenimus? Viešai išpažįstu savo neišprusimą: šiek tiek težinau apie Petrą I, Jekateriną II, na, dar ir apie Pavelą I, kuris buvo savo motinos atstumtasis sūnus. Jam ir buvo pastatyti Gatčinos rūmai - bene toliausiai nuo Peterburgo nutolusi carų vasaros rezidencija. Iš akių ir iš širdies, sako rusai. O už beveik 50 varstų gyvenančiam Jekaterinos II sūnui taip trūko motinos meilės ir šilumos. Visą širdį jis vaikystėje sudėjo į alavinius kareivėlius, o subrendęs - karių pulkus. Žaidimas kareivėliais tęsėsi ir gyvenime. Tačiau ne kovos laukuose, o pačioje Gatčinoje, kur caraitis kareivėlius muštruodavo. Bet, sako, pats meilės ir šilumos iš motinos nesulaukęs, jis buvo labai doras ir supratingas ne tik rekrūtams, bet ir valstiečiams.

Na, ir dar kiek žinau apie Rusijos carą Nikolajų II bei jo šeimą. Bet apie juos žinome visi jau vien todėl, kad su šia caro šeima siejamas ir Rasputino vardas, ir Rusijos revoliucijos vadų ir eilinių žiaurumas, išžudant visą imperatoriaus šeimą, kuri, beje, taip pat gaubiama legendų.

O Rusijos carų istoriją vertėtų žinoti. Jau vien tam, kad suprastum, jog dėl valdžios ir pinigų yra „geros“ visos priemonės: išdavystės, žmogžudystės, netgi tėvų žudynės ir brolžudystės. Antra vertus, juk dorai nežinome ir Lietuvos kunigaikščių bei karaliaus kovų peripetijų. Juk kovojama buvo ne tik Žalgirio mūšyje. Žūtbūtinės kovos vyko ir tarp kunigaikštukų bei kunigaikščių, bajorų ir plikbajorių. Gal tuomet taip nesistebėtume dėl šiandieninių mūsų valdininkų vertimų ir sodinimų peripetijų. Juk nieko nauja šioje žemėje!

Truputis visai žemiškų pastebėjimų

Žinoma, kelionėje po Peterburgą ir jo apylinkes maklinėjome ne tik po muziejus. Domėjomės ir visokiais niekučiais, kuriuos nusipirkę norėjome pradžiuginti draugus Lietuvoje. „Ložki i matrioški“ vis dar tebėra turistų masalas. Matrioškas studijavome ir mes. Tarp galybės „širpotrebo“ galėjai aptikti labai meniškų arba su „paslėptu užtaisu“ matrioškyčių. Ponia Nijolė labai sielvartavo, kai savo matrioškoje su šuniuku neaptiko jo atvaizdų mažesnėse lėlytėse. Ir tik piešimo mokytoja panelė Reda sugebėjo ją įtikinti, kad nusipirko gerą daikčiuką su gera idėja: nuvožus matriošką su šuniuku, ten buvo „diedų“ atvaizdai, kurie baigėsi pačia mažiausia „fiškute“ - kaulu šuniui. Juk tai vis dėlto matrioškų menininko fantazija. Tame kaule -- matrioškos „vinis“! Tik tuomet ponia Nijolė pirkiniu pradėjo džiaugtis, o ne laikyti save apgauta. Ji juk Šuns metais gimusi!

Man asmeniškai tebuvo įdomios tikrai meniškos matrioškos. Spygavau iš džiaugsmo, aptikusi vienoje krūvoje matrioškas su Lenino, Putino, Sadamo ir Bušo atvaizdais. Kažkodėl tarp jų buvo įsimaišęs ir Haris Poteris. Mados šauksmas! Tokios matrioškos kainuoja 100-300 litų mūsų pinigais. Žinoma, brangu. Ko negalėjau nusipirkti, fotografavau. Labai patiko žalia skara. Ja tikrai galėčiau pasidabinti ir daug ką nustebinti originaliu pritaikymu. Tačiau 1200 litų už ją - ne mano kišenei. Vėlgi nusifotografavau.

Jau kelionės pabaigoje krykštėme, prisipirkusios medinių velykinių kiaušinių ir matrioškų iš žydo, kuris prekiauti į Peterburgą atvyko net iš paties Izraelio!

Taigi nereikia nei globalizacijos, nei Europos Sąjungos. Biznio reikalai griauna sienas savaime. Žydas iš Izraelio, išsiteiravęs, iš kur mes atvykome, labai apgailestavo, kad su savo prekėmis Lietuvoje pasisekimo gal ir neturėtų. O mes džiūgavome pas žydą nusipirkusios daikčiukų gal kiek pigiau nei pas tikrus rusus. Tiesiog buvo prekybos dienos pabaiga.

Keli patarimai turistams

Jeigu vis dėlto Jūsų neatgrasiau vykti į Peterburgo jubiliejų ar pajusti baltųjų naktų egzotiką, piniginėje geriau turėti ne eurų, o dolerių. Doleriai čia vis dar tebegerbiami. Tačiau geriausiai yra turėti „Visa“ „Visa elektron“, „Maestro“ ar „Master card“ kortelių. Valiutos keityklos ir bankai atsidaro pakankamai vėlai, užsidaro per anksti. Ir tų dolerių, netgi jei turi jų sočiai, neišsikeisi, kada prireikia rublių. O su kortelėmis „rubliautis“ gali bet kuriuo paros metu. Kortelės gelbėjo ir tuomet, kai Velykų rytą atsibeldėme į Rygą. Visos keityklos, žinoma, nedirbo. Nei eurais, nei doleriais neatsiskaitinėjama kavinėse, parduotuvėse, kurių kelios dirbo. O kortelėmis - prašom!

Kitas patarimas, jei vyksite į Peterburgą. Nesimalkite po Nevos prospektą. Jis, žinoma, gražus. Tačiau jame nieko nuostabaus tarsi nevyksta. Vieni pamišėliai turistai. Jeigu norėtumėte pajusti tikrąjį Peterburgą, nerkite į mažąsias gatveles -= Moiką, Fontanką ir daugelį kitų, mums negirdėtų ir neregėtų. Čia -tikrasis rusų ir ne rusų gyvenimas. Ir iš čia Jūs nebūsite „išspjautas“, nepasijusite vienišas minioje.

Trečias patarimas: apskritai „varyti“ į Peterburgo priemiesčius, buvusias carų rezidencijas. Asmeniškai man labai patiko Gatčina. Čia, manau, pigiau galima ir baltosiomis naktimis grožėtis. Tiesa, Gatčina toli gražu neprilygsta Carskoje Selo, tačiau čia gali kvėpuoti ir grožėtis laisvai. Čia dar žmoneliai nėra išlepinti didelių turistų antplūdžių. Gatčinoje dar patiko ir tai, jog rūmuose vyksta savotiškas ir edukacinis vaikų auklėjimas. Kad jiems nebūtų nuobodu, čia vaikų ekskursijas pasitinka pats „caras su cariene“. Su jais už 30 rublių gali ir nusifotografuoti. ”Carui su cariene“ - darbo vietos, o atvykėliams - atrakcija, atkurianti anų laikų atmosferą. Nesvarbu, kad „carienės“ prašmatnios suknios pakraštėliai ir apspurę! Mielai už 30 rublių „nusifotkinome“ su jais ir dykai - su Pavelo I stovyla. Užtat su pačių maskaradu - budionovka, kurią nusipirko Kristina apsisaugoti nuo Peterburgo darganos, arba studentės Akvilės prasimanytu rusišku galvos rišalu. Toji atrakcija man pasirodė ir kiek simboliška: carai, revoliucijos laikų atšvaitas, šiandienos vis dar dėvimas rusų moterų skarelių rišimo būdas. Pramogavome nesusimąstydami nei apie žmonių likimus, nei apie istorijos vingius. Kaip dažnas turistas, iš kelionės norintis pasisemti ne tik štrichinių žinių, bet ir gerai praleisti laiką su savo kelionės draugais.

Atrodo, pavyko!