Be to, pastebi jis, situacija Armėnijoje ir toliau išliks stabiliai nestabili, nes prezidentas turi labai stiprias saugumo pajėgas ir bet kokiu atveju gins savo valdžią.

– Praėjusią savaitę pranešta, kad politinė krizė Armėnijoje užbaigta, o ginkluotos grupuotės nariai sulaikyti. Bet ar iš tiesų galime kalbėti, kad politinė krizė šalyje išspręsta? Kur slypi šios krizės priežastys?

– Nemanau, kad taip galėtume sakyti. Policijos būstinės užėmimas atskleidė daugybę Armėnijos problemų. Manau, daugybė žmonių buvo šokiruoti, kad tiek daug paprastų žmonių Jerevane išėjo į gatves palaikyti šios ginkluotos grupuotės. Tai radikali grupuotė, atsakinga už dviejų policininkų nužudymą. Vis dėlto tūkstančiai žmonių palaikė juos ir buvo prieš vyriausybės veiksmus.

Tai, manau, didelio nepasitenkinimo valdžia ženklas. Ir, tiesą sakant, ne tik šia vyriausybe, bet ir kitomis prieš tai šaliai vadovavusiomis vyriausybėmis. Deja, bet Armėnijos vyriausybės nesugeba išspręsti problemų, jos labai atitrūkusios nuo piliečių. Šalyje egzistuoja didžiulės socialinės ir ekonominės problemos. O armėnai baiminasi, jog numatyti konstitucijos pakeitimai tik užtikrins, kad dabartinis režimas liktų valdžioje. Taigi ši krizė tik atskleidė didžiulę takoskyrą tarp valdžios ir gyventojų.

– Ginkluota grupuotė, kuri užėmė policijos būstinę, reikalavo paleisti opozicijos veikėją Žirairą Sefilianą. Ar Armėnijos opozicija suvaržyta, ar iš viso apie tokią galime kalbėti?

– Armėnijoje yra pusiau demokratija. Šalyje veikia opozicija, opozicinės partijos yra parlamente. Ž. Sefilianas yra radikalas, jo politinė programa nesulaukia didelio visuomenės palaikymo. Keletas politikų iš tiesų yra įkalinti dėl savo radikalių kalbų. Reikia paminėti, kad Ž. Sefilianas yra Karabacho karo veteranas, o tai – vienas svarbus šios krizės elementas. Opozicija labai dažnai pasitelkia Karabacho klausimą prieš vyriausybę.

Armėnijoje vyksta kova tarp skirtingų karo veteranų grupių. Radikali veteranų grupė, kuri užėmė policijos būstinę, nenori jokių derybų su Azerbaidžanu ar Turkija. Kita veteranų dalis – vadinamojo Karabacho grupė. Ji – valdžioje kartu su prezidentu Seržu Sargsianu. Karabacho grupe galima laikyti politikus, kurie kilę iš Karabacho ir į valdžią atėjo, kai buvo jaučiama pergalė Karabacho kare.

Viso to rezultatas – sprendžiant Kalnų Karabacho klausimą, palikta labai mažai vietos kompromisui, nes tarp skirtingų veteranų grupių vyksta kova dėl to, kas mažiau nusileis ir laikysis griežtesnės pozicijos Karabacho klausimu.

– Taigi Kalnų Karabacho klausimas opus ne tik tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, bet ir pačioje Armėnijoje?

– Taip, tai opus klausimas tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui. Deja, bet žinome, kad vienintelis kelias likviduoti konfliktą ir išvengti naujų karinių veiksmų, surasti konflikto sprendimą, yra derybos. Tačiau abiejose šalyse visuomenės nuomonė šiuo klausimu yra gana sudėtinga ir radikali. Tai nuotaika, kurią būtų galima pavadinti „jokių kompromisų“. Tai suteikia labai mažai įgaliojimų abiejų šalių prezidentams derėtis ir ieškoti kompromisų.

– Koks skaičius opozicijos žmonių dalyvavo Karabacho konflikte?

– Sunku pasakyti. Tačiau Armėnijoje daug karo veteranų. Tūkstančiai žmonių dalyvavo kariniame konflikte. Pasitaiko, kad veteranai tampa politine jėga, ypač jeigu jie yra laimėjusiųjų pusėje. Būtent taip nutiko Armėnijoje – karo veteranai daro įtaką visuomenei ir jos nuomonei tam tikrais politiniais klausimais.

Armėnijoje galima jausti savotišką pergalės Kalnų Karabacho kare palikimą. Karo veteranai iki šiandien labai įtakingi, jie įžiebia ir kontroliuoja diskusijas šalyje. Sakyčiau, kad Armėnija yra vieta, kur vyrai su uniforma vis dar išlieka labai stipri ir dominuojanti jėga. Pergale kare iki šiandien spekuliuojama, nors konfliktas nėra išspręstas, tačiau pergalės atmosfera jaučiama ir po 20 metų.

– Kokią įtaką šis Kalnų Karabacho klausimas daro Armėnijos politikos stabilumui?

– Nemanau, kad konfliktas stipriai paveikia Armėnijos politikos stabilumą, nes kiekviena išrinkta vyriausybė imasi panašių veiksmų ir taktikų situacijai suvaldyti. Armėnija yra labai maža šalis, turinti daugybę išorės problemų. Būtent dėl sudėtingos Armėnijos padėties tarptautiniame kontekste nemanau, kad pamatysime ryškią, masišką visuomenės kovą prieš valdžią.

Tačiau Armėnijoje egzistuoja smurto tradicija. Šalyje ne kartą buvo nužudyti politiniai veikėjai. Vienas garsiausių atvejų – šaudynės parlamente 1999 m. Taigi Armėnijoje galima jausti politinį nestabilumą, kuris, žinoma, neigiamai veikia politinę situaciją šalyje.

– Ar matote kokių nors galimų pokyčių Armėnijoje, ar tokia situacija gali išlikti dar ne vienerius metus?

– Manau, kad situacija ir toliau išliks stabiliai nestabili. Prezidentas S. Sargsianas turi labai stiprias saugumo pajėgas. Jis labai greitai užkirto kelią bet kokioms abejonėms jo valdžia, demonstracijos Jerevane buvo sustabdytos gana brutaliai, daugybė žmonių buvo sužeista. Taigi jis bet kokiu atveju greičiausiai gins savo valdžią.

2015 m. priimtas sprendimas pakeisti Armėnijos Konstituciją netrukus bus įgyvendintas. Naujoji Konstitucija numato didesnį premjero vaidmenį. Spėčiau, kad S. Sargsianas 2018 m. bandys įsitvirtinti ministro pirmininko poste, po to, kai baigsis jo antroji prezidento kadencija.

Taigi valdžia ir toliau bandys išlaikyti sutelktą savo galią, o opozicija, deja, per silpna, nes yra pernelyg fragmentuota ir neturi vienos ryškios opozicinės jėgos. Bet esu tikras, kad galime tikėtis išvysti spontaniškų visuomenės protestų ir demonstracijų prieš dabartinę Armėnijos valdžią.