Popiežius Pranciškus penktadienį, minėdamas Švenčiausiojo Jėzaus vardo liturginę šventę, aukojo mišias Švč.Jėzaus Vardo bažnyčioje Romoje ir iškilmingai pagerbė šv.Petrą Faberį (Pierre‘ą Favre‘ą (Pjerą Favrą)), vieną pirmųjų jėzuitų, kuris, pasak pontifiko, jį labai įkvėpė.

Gruodžio 17 dieną, per savo 77-ąjį gimtadienį, Pranciškus Petrą Faberį paskelbė šventuoju – po paspartintos procedūros, kuria buvo apeitos Vatikano tradicijos ir įprasta kanonizavimo ceremonija, be įvykusio stebuklo patvirtinimo.

Savo homilijoje pontifikas paragino jėzuitus sekti šv.Petro Faberio „troškimu pakeisti pasaulį“.

„Faberis buvo visiškai susikoncentravęs į Dievą ir dėl to galėjo keliauti – klusniai ir, dažnai, pėsčiomis – po visą Europą, su visais švelniai kalbėtis ir skelbti Evangeliją“, - sakė Pranciškus.

Petras Faberis, kuris gyveno 1506-1546 metais, buvo pirmasis jėzuitų ordino įkūrėjo šv.Ignaco Lojolos (Ignatius Loyola) bendražygis.

Vaikystėje jis buvo piemuo, o vėliau išvyko studijuoti į Paryžių, kur susipažino su Ignacu Lojola bei kitu būsimu jėzuitu, Pranciškumi Ksaveru ( Francis Xavier), kurie abu padarė didžiulę įtaką jo dvasiniam gyvenimui.

1534 metais Petras Faberis buvo įšventintas į kunigus ir dirbo visoje Europoje, nueidamas didžiulius atstumus tarp parapijų Vokietijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje.

Teigiama, kad jį sveikindavo net jo priešai, ne tik draugai.

Jo palaikai ilsisi Švč.Jėzaus Vardo bažnyčioje – pagrindinėje jėzuitų bažnyčioje Romoje, kur ir vyko penktadienio ceremonija.

Pernai interviu jėzuitų žurnalui „La Civilta Cattolica“ Pranciškus gyrė Petro Faberio sugebėjimą dalyvauti „dialoge su visais, taip pat su tolimiausiais, su priešininkais“.

Popiežius, kuris taip pat yra jėzuitas, sakė, jog žavisi Petro Faberio „paprastu pamaldumu, galbūt tam tikru naivumu, betarpišku paslaugumu, dėmesingu vidiniu įžvalgumu, tuo, kad jis buvo didelių ir stiprių sprendimų žmogus, tuo pat metu sugebantis būti tokiu švelniu ir mylinčiu”.

Popiežius Petrą Faberį į “šventųjų katalogą” įtraukė pasitelkdamas retai naudojamą „lygiareikšmės kanonizavimo“ procedūrą, kai popiežiai gali pripažinti daugelio tikinčiųjų ilgą laiką gerbiamo žmogaus teisę būti gerbiamam visoje Bažnyčioje, tarp kitų šventųjų.