Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as (Fransua Holandas) pirmadienį reagavo į žeminantį Socialistų partijos sutriuškinimą vietos valdžios rinkimuose, paskirdamas naujuoju premjeru populiarų vidaus reikalų ministrą Manuelį Vallsą (Manuelį Valsą).

51 metų M.Vallsas premjero poste pakeis Jeaną Marcą Ayrault (Žaną Marką Airo). Pertvarkytame kabinete taip pat nebebus dviejų Žaliųjų partijos ministrų.

F.Hollande'as patvirtino J.M.Ayrault atstatydinimą ir M.Vallso paskyrimą, kreipdamasi į tautą per televiziją kitą dieną po sekmadienį vykusių vietos rinkimų, kuriuose socialistai prarado daugiau nei 150 miestų kontrolę, pralaimėję dešiniesiems arba kraštutiniams dešiniesiems.

„Šiuose rinkimuose išreiškėte savo nepasitenkinimą ir nusivylimą. Išgirdau jūsų žinią – ji aiški“, – sakė F.Hollande'as, pripažinęs, jog rinkėjų kantrybė išseko dėl didelių mokesčių ir rekordinio nedarbo.

Pasak prezidento, M.Vallsui bus pavesta įgyvendinti verslui palankių reformų paketą, žinomą kaip „Atsakomybės paktas“, kurį kritikavo jo partijos kairiųjų pažiūrų nariai.

Tačiau F.Hollande'as pareiškė, jog toms reformoms atsvarą suteiks naujas „solidarumo paktas“, pagal kurį numatoma didinti išlaidas švietimui ir sveikatos apsaugai, mažinti pajamų ir darbo užmokesčio fondo mokesčius – su sąlyga, kad šiems pokyčiams bus rasta lėšų mažinant valstybės išlaidas kitose srityse.

„Kalbame apie mūsų valstybės reformavimą ... ir mūsų socialinio modelio išsaugojimą. Trumpai tariant, mes norime būti ir teisingesni, ir efektyvesni“, – sakė F.Hollande'as.

Pirmadienį ryte sumirgėjus tokioms antraštėms kaip „Sutriuškinimas“, „Antausis“ ir „Spyris į užpakalį“, F.Hollande'ui neliko nieko kita, tik įsakyti radikaliai pertvarkyti vyriausybę, kuri laikoma beviltiškai dreifuojančia, kai milijonai prancūzų šeimų išgyvena tikrai skausmingą ekonominę situaciją.

Ir kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis frontas (FN), ir pagrindinės srovės opozicija pasiekė istorinių pergalių sekmadienio rinkimuose, kurie buvo pirmasis svarbus išbandymas balsavimu nuo 2012 metų, kai F.Hollande'as buvo išrinktas prezidentu.

Pralaimėjimo mastas neturi precedento.

Marine Le Pen (Marin Le Pen) vadovaujamas FN, kurio įvaizdis buvo sumaniai perkurtas vaizduojant jį daugiau nei vien antiimigracine partija, laimėjo 11 miestų kontrolę ir daugiau kaip 1,4 tūkst. vietų miestų tarybose visoje šalyje. Tai geriausias kraštutinių dešiniųjų rezultatas Prancūzijos politikos vietos valdžios lygiu.

Tačiau dar didesnį susirūpinimą F.Hollande'ui ir jo žmonėms kelia geras pagrindinei srovei priklausančios Sąjungos už liaudies judėjimą (UMP) pasirodymas. Ši buvusio prezidento Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) partija laimėjo virtinę svarbių miestų, kurie kažkada buvo laikomi kairiųjų bastionais. Jeigu tokia sėkmė būtų pakartota per nacionalinius rinkimus, UMP 2017 metais lengvai grįžtų į valdžią.

Naujasis Prancūzijos premjeras: mėgstamiausias dešiniojo elektorato kairysis

Naujasis Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas (Manuelis Valsas) yra populiariausias socialistų politikas šalyje – ar bent jau toks yra kone visiems, išskyrus nemažą jo paties partijos dalį.

Prancūzijos socialistų vyriausybės populiarumui dvejus jos valdymo metus smunkant, gerai atrodantis vidaus reikalų ministras M.Vallsas buvo kone vienintelis, sugebėjęs pasipriešinti šiai tendencijai.

Laisvai bendraujantis su žurnalistais ir natūraliai besielgiantis prieš televizijos kameras, šis Barselonoje gimęs 51 metų politikas pelnė viso politinio spektro rinkėjų pagarbą savo dinamiška prieiga dėl „Prancūzijos vyriausiojo policininko“ darbo.

Griežtos jo kalbos dėl nusikalstamumo ir nesaugumo pavertė jį kiekvieno dešiniųjų rinkėjo mėgstamiausiu kairiuoju.

Dėl tokio stiliaus ir jo vykdomos politikos jis buvo lyginamas su buvusiu britų ministru pirmininku Tony Blairu (Toniu Bleru), bet tai toli gražu nėra komplimentas daugeliui Prancūzijos kairiųjų.

„Jis girdi tik dešine ausimi“, – pajuokavo Pierre'as Laurent'as (Pjeras Loranas), Komunistų partijos nacionalinis sekretorius, pirmadienį išgirdęs apie M.Vallso paaukštinimą.

Pernai spalį M.Vallsas sulaukė griežtos kritikos dėl 15-metės romų mergaitės ir jos šeimos deportavimo į Kosovą – po to, kai ta mergaitė buvo išvesdinta iš autobuso per mokinių ekskursiją.

Kritikai, kurie kaltino policiją pažeidus mergaitės teises, užsipuolė ministrą ir reikalavo jo atsistatydinimo.

Tačiau apklausos rodė, kad didžioji dauguma rinkėjų jį rėmė, be to, jis išsaugojo ir F.Hollande'o, su kuriuo asmeniškai artimai bendrauja, pasitikėjimą.

DYGUS CHARAKTERIS

Ir draugai, ir kolegos M.Vallsą vadina dygaus charakterio žmogumi. Žaliųjų ministrė Cecile Duflot (Sesil Duflo), kuri paskelbė, kad nedirbs jo naujojoje vyriausybėje, kaip žinia, negali jo pakęsti ir davė jam pravardę Pepė – pagal ypač užsispyrusį ispanų berniuką iš vienos istorijos apie Asteriksą.

Tačiau atrodo, kad jo asmenybė turi ir šiltesnę bei charizmatiškesnę pusę.

„Jis sako dalykus su tam tikru garbingumu, tam tikru aiškumu ir taip, kartais – su tam tikru šiurkštumu“, – sakė Alainas Baueris (Alenas Baueris), garsus prancūzų kriminologas ir M.Vallso draugas nuo studijų laikų.

„Jis turi vitališkumo, dinamizmo, energijos – ir tai sutelkia žmones aplink jį. Kai girdžiu žmones sakant, kad prezidentas turėtų nerimauti, galvoju, kad tai – kvaila. Nėra lojalesnio žmogaus už Manuelį“, – sakė jis.

Apklausos nuolat rodo, kad M.Vallsas yra populiariausias Prancūzijos politikas, nors pernai buvęs 70 proc. pritarimas jo darbui pastaruoju metu sumažėjo dėl jo griežtos pozicijos bandant uždrausti antisemitišką komiką Dieudonne M'balą M'balą (Djedonė M'balą M'balą).

Tai pakenkė jo autoritetui Dieudonne šalininkų ir įtakingų Prancūzijos žodžio laisvės gynėjų akyse, bet juo ir toliau žavisi dauguma rinkėjų, tarp jų – kai kurios moterys, kurioms daro įspūdį jo iberiška išvaizda ir nepriekaištingi kostiumai.

Žurnalo „Elle“ užsakymu pernai atlikta apklausa parodė, kad penktadaliui prancūzių patinka mintis apie „aistringą romaną“ su antrąkart vedusiu ministru. Tokie rezultatai sužavėjo žavingąją M.Vallso antrąją žmoną, profesionalią smuikininkę Anne Gravoin (An Gravuen).

„Manuelis absoliučiai to nusipelno ir, beje, daug daugiau, – tada sakė ji. – Jis – labai mielas vyras“.

Šis keturių vaikų tėvas taip pat neatitinka tipiško prancūzų politiko stereotipo kalbant apie biografiją ir išsilavinimą.

Katalonų menininko, kuris iš Ispanijos išvyko valdant diktatoriui Francisco Franco (Fransiskui Frankui), sūnus Prancūzijos pilietybę gavo tik būdamas 20-ies. Jis nestudijavo elitiniame universitete ENA, kurį baigė F.Hollande'as ir daugelis kitų Prancūzijos politinio elito narių.

Dėl savo šaknų jis puikiai kalba trimis užsienio kalbomis – katalonų, ispanų ir italų.

Studijų laikais įstojęs į Socialistų partiją, M.Vallsas pelnė modernizuotojo reputaciją ir vienu metu net siūlė iš jos pavadinimo išbraukti žodį „socialistų“.

Daugelį savo partijoje jis papiktino užsipuldamas kai kurias iš jos „šventų karvių“, tarp jų – 35 valandų darbo savaitę.

Ekonominės politikos klausimais jo pažiūras paveikė verslui palanki, lanksti naujausios skandinavų socialdemokratų kartos prieiga, labai nutolusi nuo radikalaus Socialistų partijos kairės neokeinsianizmo.

M.Vallsas dirbo virtinėje postų parlamente ir partijoje, o 2001-aisiais buvo išrinktas problemiško, daugiakultūrio Paryžiaus priemiesčio Evri meru. Po metų jis buvo išrinktas į Nacionalinę Asamblėją.

Jis liko partijos autsaideriu, kurį daugelis išjuokė kaip slaptą dešinįjį ir žmogų, su kuriuo sunku dirbti.

Tai M.Vallso neišmušė iš vėžių ir 2011 metais jis dalyvavo Socialistų partijos pirminiuose rinkimuose dėl kandidato į prezidentus, bet gavo tik 6 proc. balsų ir galiausiai parėmė F.Hollande'ą. Paskui jis vadovavo F.Hollande'o rinkimų kampanijos komunikacijai.

Kai F.Hollande'as tapo prezidentu, M.Vallsui buvo atsidėkota vidaus reikalų ministro postu. Jis iškart sukėlė bangas tęsdamas ginčijamą ankstesnės vyriausybės politiką likviduoti iš Rytų Europos atvykusių romų stovyklas.

Jis susirėmė su teisingumo ministre Christiane Taubira (Kristian Tobira) dėl baudžiamosios teisės reformų, kurias laiko per švelniomis nusikalstamumo atžvilgiu, ir sukėlė triukšmą pareiškęs, kad benamiai romų migrantai turėtų būti „nuvežti atgal prie sienos“, nes niekada nepritaps prie visuomenės.

Net kai kurie jo kolegos vyriausybėje užsiminė, kad tas komentaras buvo rasistinis, bet, paskatintas didėjančio populiarumo, M.Vallsas atsisakė atsiprašyti, o F.Hollande'as jį palaikė. Galbūt prezidentas žinojo, kad vieną dieną jam jo prireiks.