Elegantiška Prancūzijos užsienio reikalų ministrė Michele Alliot-Marie (Mišel Aljo-Mari), kuri jau kelias savaites buvo kritikuojama dėl ryšių su buvusiu Tuniso režimu, sekmadienį pranešė apie savo atsistatydinimą ir pridūrė nepadariusi nieko bloga.

"Nors nesijaučiu padariusi kažką bloga ... aš nusprendžiau pasitraukti iš užsienio reikalų ministrės darbo", - rašo M.Alliot-Marie savo atsistatydinimo laiške prezidentui Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi).

"Prašau Jus priimti mano atsistatydinimą", - rašo ji laiške, kuris prasideda ranka parašytais žodžiais "Gerbiamasis Nicolas".

"Jau kelios savaitės kaip tapau politinių išpuolių taikiniu, o žiniasklaida tuo naudojasi skleisdama įtarimus, kontrtiesas ir apibendrinimus", - rašo M.Alliot-Marie.

Eiti Prancūzijos diplomatijos vadovo pareigas ji buvo paskirta gruodžio mėnesį, tapdama pirmąja moterimi, užėmusia šį postą.

"Pastarąsias dvi savaites mano šeimos privatų gyvenimą ėmė trikdyti tam tikra žiniasklaida, (ir) aš negaliu sutikti su tuo, jog kai kurie žmonės naudojasi šiuo sąmokslo rezgimu, kad susilpnintų Prancūzijos tarptautinę politiką".

MAM, kaip ji yra visuotinai žinoma, pastarosiomis savaitėmis buvo nuolat linksniuojama dėl savo ryšių su Tunisu, kur ji praleido atostogas per sausio mėnesį įvykusį sukilimą.

Ministrės kritikai tapo dar nenuolaidesni, kai paaiškėjo, kad ji ir jos šeima bendravo su kai kuriais nuversto Zine'o El Abidine'o Ben Ali (Zino El Abidino Ben Alio) autokratiško režimo atstovais ir net siūlė jo riaušių policijai Prancūzijos pagalbą malšinant sukilėlius.

Žurnalistai išsiaiškino, kad per atostogas šioje buvusioje Prancūzijos kolonijoje ji naudojosi vieno verslininko, neva susijusio su Zine'o El Abidine'o Ben Ali režimu, privačiu lėktuvu, o jos tėvai yra įsigiję akcijų šio verslininko bendrovėje.

Atsakydama į kritiką ji atžariai pareiškė: "Kai atostogauju, aš nesu užsienio reikalų ministrė". Tai tik dar labiau pakurstė pasipiktinimą šia konservatyvaus šalies isteblišmento nare, žinoma savo elegantiškais kostiumėliais ir tiesmukumu.

Kai lapkričio mėnesį M.Alliot-Marie perėmė postą iš buvusio humanitarinės pagalbos aktyvisto Bernard'o Kouchnero (Bernaro Kušnero), ji buvo laikoma itin patyrusia politike, kuri turėtų suteikti Prancūzijos diplomatijai solidumo po kartais pernelyg emocingo kairiojo B.Kouchnero vadovavimo.

Užsienio reikalų ministrės pareigos nebuvo pirmas svarbus postas 64 metų M.Alliot-Marie karjeroje: nuo 2002 iki 2007 metų ji vadovavo Gynybos ministerijai, nuo 2007 iki 2009 metų dirbo Vidaus reikalų žinybos vadove, o nuo 2009 iki 2010 metų buvo teisingumo ministrė.

M.Alliot-Marie buvo ne tik pirmoji šalies užsienio reikalų ir gynybos ministrė moteris, bet novatorė ir dar vienoje srityje - ji kartu su gyvenimo draugu Patricku Ollier (Patriku Oljė), kuris buvo paskirtas ministru, atsakingu už ryšius su parlamentu, tapo pirmąja pora, drauge dirbančia šalies vyriausybėje.

1946 metais gimusi tradicijoms ištikimoje golistų šeimoje, ji nuo jaunumės susidūrė su politika, o su jos būsimuoju mentoriumi Jacques'u Chiracu (Žaku Širaku) ją supažindino tėvas, kuris buvo parlamento deputatas.

Vis dėlto M.Alliot-Marie reikėjo daug pastangų ir atkaklumo siekiant įveikti golistams būdingą mizoginizmą.

Kita vertus, už pomėgį prašmatniai rengtis ir nešioti dailiais šukuosenas kairioji spauda ją kritikavo kaip tipišką katalikiškos buržuazijos atstovę.

Jos feminizmas toli gražu irgi buvo nekonvencinis - M.Alliot-Marie reikalavo, kai į ją būtų kreipiamasi ne kaip į "la ministre", bet kaip į "le ministre" - žodžiu vietoj moteriškosios giminės žymimojo artikelio ji pageidavo vartoti "le" - vyriškąją giminę žymintį artikelį.