Kokia situacija Irake ir kokie iššūkiai laukia šios šalies? Apie tai pokalbis su Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Egdūnu Račiumi.

– Irakas pastaruoju metu tarsi dingo iš pasaulio akiračio. Su kuo tai susiję?

– Tiesa, dėmesys sumenko. Taip nutiko natūraliai, pirmiausia dėl to, kad JAV ir sąjungininkai fiziškai išvedė didžiąją dalį savo pajėgų ir šiuo atveju de facto okupacija pasibaigė. Kadangi tiek JAV, tiek Jungtinė Karalystė skiria mažiau dėmesio ir išteklių Irakui, natūralu, kad pasaulio žiniasklaidai, ypač Vakarų, tai nebėra tokia aktuali vieta.

Juolab kad Irakas nekelia tokių iššūkių kaip kitos vietos. Tarkime, paaštrėjęs konfliktas tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos, kuris gali turėti padarinių tiek regionui, tiek JAV. Sirijoje žmonių žūčių skaičius jau artėja prie 100 tūkst. Taigi šiuo atveju Irakas liko periferijoje, tiesa, specialistai neabejotinai seka įvykius.

– Kokia situacija dabar yra Irake?

– Kalbant apie Iraką, tie iššūkiai, kurie buvo prieš kokius penkerius ar juolab dešimt metų, liko. Pirmiausia – Irako susiskaldymas etnokonfesiniu pagrindu.

Pirmas aspektas, šiurkščiai tariant, – kurdų ir centrinės valdžios santykiai. Kurdai, kurie siekia savarankiškumo, jau daugiau nei dešimtmetį turi autonomiją Irako sudėtyje. Kurdų separatizmas nebūtinai pasireiškia ginkluotu pasipriešinimu centrinei valdžiai, bet jie siekia suverenumo, galbūt ne de jure, o de facto.

Kitaip tariant, Irako kaip valstybės, net federalinės, beveik nėra. Pavyzdžiui, Kurdistanas yra labai savarankiškas regionas, nors nepripažintas pasaulio kaip de jure atskira valstybė, realiai jis veikia kaip atskiras vienetas, iš esmės kaip ekonominis, administracinis ir net politinis subjektas.

Dėl to dažnai kyla konfliktų tarp Kurdistano ir centrinės valdžios Bagdade. Pirmiausia dėl naftos sutarčių, kurias Kurdistano valdžia paskiria verslovėms, neatsižvelgdama į Bagdado valdžios lūkesčius.

Kitas aspektas – pačiame Bagdade vyrauja susiskaldymas tarp sunitų ir šiitų. Dominuojant šiitų politinėms jėgoms sunitai tebesijaučia marginalizuoti. Ypač sunitai arabai. Šiuo atveju, jei kalbame apie visą Irako visuomenę, atrodo, kad pusiausvyra tarp sunitų ir šiitų nėra pragaištinga sunitų atžvilgiu – šių yra apie 40 proc., o šiitų – 60 proc. Tačiau sunitai sudaro didžiąją dalį Kurdistano gyventojų, taigi palikus nuošalyje kurdus arabų sunitų santykis su šiitais yra labai nepalankus sunitų atžvilgiu.

Centrinėje valdžioje dominuoja šiitai, kurie, kaip matome, yra iš dalies priklausomi nuo Irano režimo, – susiję draugiškais ryšiais, galbūt, net patrono ir kliento ryšiais. Tai kelia tiek arabų sunitų, tiek jų globėjų, pirmiausia Saudo Arabijos ir kitų sunitiškų valstybių, nepasitenkinimą.

Etnokonfesinis susipriešinimas neigiamai veikia Irako vyriausybę. Iš esmės valdžia yra paralyžiuota. Neseniai aukšti valdžios pareigūnai sunitai buvo apkaltinti terorizmu, jiems buvo liepta pasitraukti iš vyriausybės. Prasidėjo teismai, dalis sunitų pabėgo per Kurdistaną į Turkiją. Akivaizdu, kad valstybė nėra funkcionali. Be to, reikėtų pasakyti, kad nuolat girdime pranešimų apie įvairius išpuolius prieš šiitus tiek sostinėje, tiek pietinėje šalies dalyje, tiek Kurdistane.

Taigi, vertinant visą dešimties metų laikotarpį sunku būtų sakyti, kad situacija Irake stabilizavosi. Galima paminėti labai nedaug aspektų, dėl kurių būtų galima pasidžiaugti žvelgiant į Iraką tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

– Ar nekils Irake mažumų konfliktas?

– Na, sunku prognozuoti. Galima bendrai pasakyti, kad tokiose visuomenėse ar valstybėse, kuriose gyvena ganėtinai skirtingos etnokonfesinės grupės, nesugebančios susitarti tarpusavyje dėl tautos prigimties, teoriškai kalbant, visuomet konfliktas gali atsinaujinti. Tai galioja ne tik Viduriniams Rytams, musulmonų kraštams ar konkrečiai Irakui. Tai galioja ir gausybei Afrikos bei Azijos valstybių, net matėme šį procesą Europoje, jei kalbėtume apie vadinamuosius Balkanų karus.

Prognozuoti, kad Irako vyriausybė užtikrins saugumą ir stabilumą arba tos mažumos nedemokratiniu būdu bus vienaip ar kitaip marginalizuotos, arba, priešingai, labai demokratiškai įtrauktos į valdymą, būtų sunku. Daugelis, žinoma, norėtų, kad konfliktai pasaulyje spręstųsi, tačiau labai optimistiškai kalbėti nėra pagrindo. Kita vertus, sakyti, kad Irakas kaip valstybė žlugs arba panirs į pilietinį karą, tokį kaip Sirijoje, būtų astrologinis klausimas.