Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono pareiškimas apie referendumą dėl šalies narystės ES sukėlė nemenką diskusijų audrą. Apie tai – 1diena.lt pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriumi profesoriumi Ramūnu Vilpišausku.

– Didžioji Britanija, istoriškai žvelgiant, įtariai žiūrėjo į žemynines didžiąsias Europos valstybes, ypač Vokietiją. Ar neatrodo taip, kad ES tarsi „iš viršaus“ (jei taip galima sakyti) suvienijo britus su žemyno europiečiais, bet nuomonių skirtumai taip niekur ir nedingo? Galbūt tai britų noras likti „išskirtiniams“, tarsi jų tapatybės dalis?

– Nesakyčiau, kad Didžiosios Britanijos narystė lyg „iš viršaus“ suvienijo britus su žemynine Europa. Ji veikiau suteikė daugiau galimybių prekiauti, laisviau judėti ir investuoti. Visgi tai buvo pragmatinis sprendimas, kurio esmė – siekis dalyvauti bendrojoje Europos rinkoje. Juk britai Europos Bendriją dažnai ir vadindavo tiesiog bendrąją rinka. Ir jie nuo pat įstojimo nesižavėjo Bendrijos perskirstymo mechanizmu, ypač tuo, jog didžioji dalis biudžeto lėšų skiriama žemės ūkiui.

Taip pat jų nežavėjo ir kai kurių kitų valstybių narių polinkis bendrąją rinką paversti „Europos tvirtove“, kuri muitais ir netarifiniais ribojimais saugotų savo gamintojus nuo pasaulio konkurencijos. Tad aš neatskirčiau šalies interesų nuo tapatybės, šiuo atveju nematau tarp jų didelių skirtumų.

Pasikartosiu, britams Europos Bendrija buvo svarbi tik kaip bendroji rinka, kitaip sakant, siaurąja prasme – prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimo, ir viskas. Bet koks reguliavimas – darbo laiko, aplinkosaugos, socialinių normų ir pan., – viršijantis tai, kas būtina laisvam judėjimui išsaugoti, Jungtinėje Karalystėje laikomas pertekliniu ir žalingu centralizavimo ženklu.

Bėda ta, kad Europos Komisija ir kai kurios ES narės, pavyzdžiui, Prancūzija, bendrosios rinkos sąvoką supranta daug plačiau. Dar labiau skiriasi supratimas apie kitus ES integracijos projektus ir tolesnius siekius – pinigų sąjungą ir visa tai, kas vadinama fiskaline sąjunga bei politine sąjunga, t. y. naujų galių ir finansinių išteklių delegavimą ES institucijoms.

– Per krizę ES tarsi pasidalijo į tris regionus: pietines skolininkes, branduolį, arba „uždirbančias“ šalis (tai Vokietija, Prancūzija, Skandinavija, Beniliuksas), ir Rytų Europą, kurią reikia remti. Ar Didžioji Britanija šiuo aspektu neatrodo kaip dar vienas specifinis regionas ES viduje?

– Taip skirstant šalis, Didžioji Britanija, akivaizdu, patektų į „uždirbančių“ šalių kategoriją, nors per krizę britai ir susidūrė su sunkumais – jie turėjo imtis biudžeto išlaidų taupymo bei mokesčių didinimo. Visgi Londonas į ES biudžetą sumoka daugiau, nei iš jo gauna. Tiesa, šiam disbalansui ištaisyti dar prieš keletą dešimtmečių buvusi britų premjerė Margaret Thatcher išsiderėjo specialų kompensacinį mechanizmą.

Abejotina, ar Didžioji Britanija taps specifinė, nes britams nepavyks persiderėti narystės sąlygų. Iš kitos pusės, ji ir dabar yra specifinės kategorijos, nebūdama euro zonos narė. Tačiau tokioje pačioje padėtyje yra ir Danija, realiai (nors ir ne teisiškai) panašioje padėtyje yra Švedija. Kitos ne euro zonos narės – Lenkija, Lietuva ir kt. – skiriasi tuo, kad visgi ateityje planuoja stoti į euro zoną. Bet jei Didžioji Britanija rimtai bandys persiderėti narystės ES sąlygas ir rengs referendumą, tai veikiau baigsis jos išstojimu, nei visiškai naujo specifinio statuso ES užfiksavimu.

– Viename savo komentarų minėjote, kad ES, darydama tam tikrų nuolaidų Didžiajai Britanijai, sukurtų precedentą kitoms ES narėms. Ar toks precedentas nesusilpnintų Bendrijos? Juk visos narės galėtų bandyti derėtis dėl tam tikrų nuolaidų, jei joms to reikėtų?

– Iki šiol ES egzistavo praktika, kad atskiros šalys gali nuspręsti nedalyvauti naujuose integracijos projektuose, kaip Didžioji Britanija nutarė nedalyvauti Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrime. Tačiau nėra praktikos, kuri leistų grįžti prie jau anksčiau priimtų bei visiems galiojančių susitarimų ir juos naujai peržiūrėti dėl to, kad kuri nors šalis iškelia tokį reikalavimą.

ES teisės normas peržiūrimos dėl to, kad gali būti atgyvenusios ir pan., tačiau tai inicijuoja Europos Komisija. Jei kiekviena šalis pradėtų kelti reikalavimus grįžti prie ankstesnių susitarimų, tada iš tiesų kiltų didelis teisinis netikrumas.

Kita vertus, britų siekiai gali duoti ir teigiamų rezultatų, jei, tarkime, atsižvelgiant į jų norus (kurie, beje, kol kas visiškai neaiškūs ir nekonkretūs, tai paaiškės tik pabaigus dabar atliekamą narystės ES vertinimą), būtų racionalizuoti pernelyg griežti ES teisės aktai arba sudarytos sąlygos verslui būti konkurencingesniam. Bet toks scenarijus mažai tikėtinas, nes visada yra suinteresuotų, kad esama padėtis nesikeistų.

– Kalbant apie Lietuvą – kodėl Lietuvoje Didžiosios Britanijos pasitraukimas sutiktas kaip pavojaus signalas? Ar mūsų šaliai galimas britų pasitraukimas iš Bendrijos atsilieptų?

– Tiesioginis Didžiosios Britanijos pasitraukimo poveikis Lietuvai priklausytų nuo to, koks būtų Didžiosios Britanijos santykis su ES ir ar ji liktų ES bendrojoje rinkoje.

Jei taip, reikšmingesnio ekonominio poveikio nebūtų, lietuviai, gyvenantys šioje valstybėje, to pokyčio irgi labai nepajustų. Tačiau nukentėtų ES politikos procesas, nes Didžioji Britanija seniai yra viena iš labiausiai pagrįstą ir argumentuotą poziciją turinčių šalių, paprastai kruopščiai įvertinanti naujų Europos Komisijos siūlymų ekonominį poveikį. Tai labai racionalizuodavo ES teisėkūros procesą, ir šaliai pasitraukus susilpnėtų sprendimų priėmimo kokybė.

Be to, Didžioji Britanija apskritai sudarydavo sveiką atsvarą naujų integracijos projektų entuziastams. Ir kitas svarbus dalykas – Didžioji Britanija yra tarsi jungianti grandis tarp JAV ir ES. Lietuvai JAV yra itin svarbios partnerės, ypač saugumo srityje, tad Didžiosios Britanijos išstojimas ir šiuo atžvilgiu galėtų susilpninti ES ryšius su JAV. Tiesa, galimas toks scenarijus, kad JAV perkeltų savo dėmesį nuo Didžiosios Britanijos į žemyninę Europą.