Arabų pasaulyje nuvilnijus kruvinų revoliucijų bangai, viena šio regiono šalis neramumų išvengė. Kaimyninėje Libijoje tvyro tikrų tikriausias chaosas, bet Alžyras – didžiausia Afrikos valstybė – bent kol kas maišto nesibaimina.

Sergantis prezidentas

Yra du faktai, privertę kalbėti apie situaciją Alžyre. Pirma – Abdelazizas Bouteflika, Alžyro prezidentas, pernai rudenį buvo gydomas Prancūzijoje. Rodos, šiam politikos veteranui pavyko pasveikti, nors pastaruoju metu, bent jau kaip teigė Prancūzijos spauda, negalavimai atsinaujino. Maža to, daugelis rodo pirštu į naftos kainas. O Alžyras – vienas iš didžiausių pasaulio naftos eksportuotojų, praktiškai gyvenantis iš to, tad šaliai energetinių išteklių kainų mažėjimas – pavojingas.

Tiesa, apie 77 metų šalies vadovo negalavimus šalies valstybinės žiniasklaidos priemonės vengė kalbėti. Apie tai daugiau kalbėjo tarptautinė žiniasklaida, ypač Prancūzijos. Manoma, kad jam Prancūzijoje taikytos įvairios procedūros, kad šis atsigautų po insulto, patirto 2013 m.

Tiesa, A.Bouteflika 2014 m. pavasarį vėl buvo išrinktas šalies vadovu. Bet per inauguraciją šalies vadovas jau sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. Po to jis ypač retai pasirodydavo viešumoje – vis rečiau viešai kalbėjo, beveik nedalyvaudavo ministrų kabineto susitikimuose ir, kaip manoma, apsigyveno viloje netoli Alžyro sostinės Alžyro, kur leidžia ištisas dienas su vyriausybės pareigūnais kalbėdamas telefonu.

Valdys toliau?

Tiesa, Nacionalinio išsivadavimo fronto (NIF) partijos lyderis neseniai pareiškė, kad gandai, esą šalies vadovas serga ir negali valdyti šalies, – absurdas. "Jis yra visiškai pajėgus valdyti šalį", – aiškino partijos, kuriai priklauso A.Bouteflika, vadovas.

NIF buvo pagrindinė jėga, sugebėjusi perimti valdžią po XX a. paskutiniajame dešimtmetyje kilusio pilietinio konflikto, per kurį žuvo 150 tūkst. žmonių. Nuo tada NIF  dominuoja šalies politinėje viršūnėje. A.Bouteflika pilietinio karo metais buvo NIF lyderis. Nuo tada jis keturias kadencijas vadovauja Alžyrui.

Tiesa, visuomenės nuomonės – kitokios. Vienas iš žymiausių Alžyro karikatūrinkų Ali Dilemas situaciją šalies politinėje viršūnėje pavadino ironiška.

"Mes turime šalies vadovą, kuris labai, labai sunkiai serga. Kone kiekvieną savaitę galima išgirsti klausimą: "Mirė jis, ar ne?" Juokingiausia, kad šalį, kurioje 70 proc. žmonių yra jaunesni nei 30 metų, valdo beveik 80 metų sulaukęs prezidentas", – ironizavo karikatūrininkas.

A.Dilemas neretai nupiešia kokią nors politinio šalies lyderio karikatūrą. Vienoje jis pavaizdavo, kaip šalį pasidalijo politinio, karinio ir energetikos verslo elito šulai, kuriems A.Bouteflika mainais į paramą iš esmės leidžia daryti, ką šie nori. Žinoma, taip, kaip šis karikatūrininkas, manančiųjų Alžyre – ne vienas ir ne du. O tai grasina šios šalies, buvusios Prancūzijos kolonijos, stabilumui.

"Iš pažiūros atrodo, kad šalis – centralizuota, kad joje – nekvestionuojama valdžia. Taip nėra. Iš tiesų šalį valdo įtakingi veikėjai, kurių kiekvienas įsivaizduoja, kad jis – valdžia", – komentavo Ahmedas Benbitouras, 1999 – 2000 m. dirbęs A.Bouteflikos ministru pirmininku, tačiau pernai metęs iššūkį savo buvusiam patronui šalies vadovo rinkimuose.

Jis Alžyro politinę sistemą apibūdino trimis žodžiais: autokratinė, paternalistinė ir tėvoninė.

Pasipiktinimas auga

A.Boutefliką palaikantys plakatai kabo visoje šalyje – nuo geležinkelio stočių, gatvių iki oro uostų. Tačiau kritikai sako, kad politinis režimas – toli nuo tautos.

"Turime politinį lyderį, kuris yra apsuptas visokių kurtizanių, kurios tik ir bando nuolatos iš jo gauti kokių nors malonių. Ar informacijos, ar kokio šilto posto valdžioje, ar pelningo valstybinio kontrakto", – pridūrė Ah.Benbitouras.

Alžyro politinė sistema, pasak analitikų, yra patvari dėl to, kad garantuoja šalyje stabilumą ir saugumą. Ypač bijoma, kad Alžyre nepasikartotų Libijos scenarijus, kur po Muamaro al Gaddafi nuvertimo įvairūs politiniai dariniai panardino šią šalį į chaosą. Antra, režimas dosniai šelpia visus, kurie jam yra lojalūs.

Kitaip tariant, perskirsto rentas. Paprastai pinigų režimas gauna pardavęs energetinių išteklių. Jie sudaro net 98 proc. Alžyro eksporto.

Priklausomi nuo naftos

Štai čia analitikai įžvelgia Alžyro režimo silpnumą – naftos kainos pastaruoju metu yra smarkiai nukritusios.

2011 m. Tunise, Egipte ir Libijoje buvo nuversti buvę šalies diktatoriai. Reaguojant į tai, Alžyro režimas smarkiai padidino atlyginimus, pakėlė pensijas, o ginkluotųjų šalies pajėgų finansavimas nuo 2004 m. išaugo įspūdingai – 176 proc. ir perkopė 10 mlrd. dolerių. Alžyras pagal ginklavimosi išlaidas – Afrikos rekordininkas. Nors ir šioje šalyje 2011 m. kilo protestų prieš režimą banga, ją pavyko numalšinti – ir ne karinėmis, o ekonominėmis ir socialinėmis priemonėmis.

Tačiau Abderrahmane‘as Hadj Naceras, buvęs Alžyro centrinio banko gubernatorius ir garsus šalyje reformistas, pažymėjo, kad ir kiek pinigų išleistų režimas ginklams ar socialinėms reikmėms, situacija kitose arabų pasaulio šalyse parodė, kad viskas gali vos per kelias savaites virsti pragaru.

"Juk situacija Libijoje ar Sirijoje daugeliui šalies žmonių puikiai žinoma. Ir niekas negali sustabdyti tos informacijos. Kas gali paneigti, kad toks sukilimas negali nutikti Alžyre? Tiesa, Alžyro valdžia investavo didžiulius pinigus į socialinę sistemą – kiekvienas gali gauti nemokamą būstą, kreditą, jeigu jis būtinas, investuoti į verslą. Tam sudarytos palankios sąlygos. Problema, kad daugelis jaunų žmonių nepasinaudojo šiomis galimybėmis, o kreditus iššvaistė pirkdami brangius automobilius ar kitus daiktus", – aiškino buvęs centrinio banko valdytojas.

Jo teigimu, ekonomikos, kuri duotų pajamų šaliai, išskyrus energetikos verslą, nėra ir ilgainiui tai taps rimta problema.

Korupcijos vėžys

Milijardai dolerių, gauti iš naftos ir dujų eksporto, buvo skirti įvairiems viešiems projektams ir ekonomikos augimui skatinti, politinė Alžyro klasė – smarkiai korumpuota. Ir, daugelio alžyriečių akimis, vienintelis kelias kažko dar iš valdžios išprašyti – smurtas. Mat režimas ir tauta – smarkiai nutolę vienas nuo kito.

"Jeigu nori, kad tavo teisės būtų apgintos ar garantuotos, nėra jokio politinio mechanizmo tam... Nėra jokio ryšio tarp valdžios ir tautos. Vienintelis kelias – smurtas. Tik jis padeda atkreipti režimo dėmesį", – aiškino A.Hadj Naceras. Jo teigimu, tokia situacija pavojinga.

"Nedaug žinome, kas dedasi politiniuose sluoksniuose, nes politika – kiek abstraktus reikalas, – sakė 30 metų alžyrietis Saioudas Slimane‘as. Jis su draugais leido laiką sostinės centre. – Ar mūsų šalis valdoma iš užsienio, ar užsienio šalys jai turi įtakos, galų gale ar šalį valdo prezidentas, ar kas nors kitas – mes beveik nežinome. Juk mūsų prezidento praktiškai niekas seniai nėra matęs."

Opozicijos politikai ir analitikai yra įspėję, kad kuo ilgiau toks valdymo stilius šalyje gyvuos, tuo sunkiau bus taikiai pereiti prie kitokios sistemos. O šaliai kada nors pinigų pritrūks.

"Akivaizdu, kad ši politika nėra ilgalaikė, ji skirta galių pusiausvyrai šalyje palaikyti, tačiau ji palanki režimui, o ne šaliai, – komentavo Aberrazakas Makris, opozicinės nuosaikios islamistinės partijos lyderis. – Jeigu mes per artimiausius kelerius metus nesugebėsime panaudoti šalies išteklių šalies gerovei (kalbu apie ilgalaikę gerovę) kurti, o tas lėšas tik pravalgysime, Alžyras, kaip šalis, sugrius."

Alžyrui, pasak Tarptautinio valiutos fondo, reikėtų, kad naftos kainos vėl siektų maždaug 120 JAV dolerių už barelį.

Tokiu atveju šaliai pavyktų atkurti prarastas dėl energetinių išteklių kainos kritimo lėšas. Tiesa, Alžyras šiuo metu yra sukaupęs 200 mlrd. dolerių užsienio valiutų atsargų rezervą ir 50 mlrd. dolerių vertės naftos fondą. Tai stabilumo garantas. Bent taip mano režimas.

Vienoje iš retų kalbų šalies vadovas A.Bouteflika pažadėjo šalies gyventojams, kad naftos krizė šaliai nepakenks.

Bet A.Hadj Naceras, buvęs šalies centrinio banko valdytojas, optimizmu netryško. "Manau, kad 200 mlrd. dolerių santaupų pakaktų šiam režimui trejiems metams išsilaikyti. Taip, šiuo laikotarpiu problemų nebūtų. Bet kas vėliau? Problema, kad ši šalis neuždirba pinigų. O juk kada nors ateis laikas, kai šalies gyventojams reikės pasakyti, kad benzinas ar duona – šiuo metu subsidijuojamos prekės – kainuoja kiek daugiau, nei jie įpratę mokėti. Deja, nemanau, kad šis režimas pajėgus komunikuoti su žmonėmis", – sakė A.Hadj Naceras.

Alžyras: svarbiausi faktai apie šalį

• Alžyras laikomas Afrikos vartais į Europą.

• Daugiau kaip milijonas alžyriečių žuvo per nepriklausomybės karą su Prancūzija 1962 m. Po karo šalis paniro į brutalų vidinį konfliktą. Jo kulminacija tapo 1992 m. kilęs islamistų ir režimo konfliktas, nusinešęs 150 tūkst. žmonių gyvybių.

• Sacharos dykuma užima penktadalį šios didžiausios Afrikos šalies teritorijos. XX a. viduryje Alžyre imti eksploatuoti pirmieji dujų ir naftos telkiniai. Tiesa, daugelis telkinių buvo šalies centrinėje ir pietinėje dalyse, o dauguma šalies gyventojų gyvena palei Viduržemio jūrą šalies šiaurėje.

• Alžyras – vienas svarbiausių energetinių išteklių tiekėjų Europai. Išteklių eksportas – šalies ekonomikos stuburas, sudarantis net 98 proc. šios šalies eksporto.

• VII a. teritorija, kurioje įsikūręs Alžyras, buvo užkariauta arabų. Iki tol čia gyveno berberų gentys. Šiuo metu berberai sudaro apie 30 proc. Alžyro gyventojų. Jie daugiausia gyvena kalnuotose šalies vietovėse.

• Nuo XVI a. Alžyras tapo Osmanų imperijos dalimi. 1830 m. šalį nukariavo Prancūzija. Alžyrui buvo suteiktas Prancūzijos departamento statusas. Nepriklausomybės kovos šalyje prasidėjo 1954 m. ir 1962 m. pergalę kare šventė Nacionalinis išsivadavimo frontas.

• XX a. paskutiniajame dešimtmetyje šalyje kilo konfliktai tarp režimo ir islamistų. 1992 m. rinkimus laimėjo islamistinės jėgos, tačiau rinkimų rezultatai buvo anuliuoti. Tai sukėlė kruviną pilietinį konfliktą. Skaičiuojama, kad per jį žuvo apie 150 tūkst. žmonių.

• 1999 m. daugeliui islamistų sukilėlių buvo suteikta amnestija, todėl jie sudėjo ginklus.

• Po neramumų laikotarpio Alžyrui ėmė grasinti kita galinga organizacija – "Al-Qaeda".

• "Al-Qaeda" padalinys, veikiantis Šiaurės Afrikoje, grobia Alžyre dirbančius užsieniečius, vykdo išpuolius prieš energetikos versloves. Ypač neramumų pagausėjo kaimyninėje Libijoje kilus pilietiniam konfliktui.

• Manoma, kad Alžyro naftos klodai siekia apie 12 mlrd. barelių.

• Nors šalis uždirba daug pinigų iš naftos ir dujų eksporto, didžioji dalis gyventojų gyvena skurdžiai. Šalyje – didelis nedarbas, ypač tarp jaunimo. Korupcijos mastai – taip pat dideli.

• 2011 m. šalyje kilo protestų prieš politinį režimą banga. Pasipiktinimą sukėlė pakeltos maisto produktų kainos. Du žmonės žuvo. Tiesa, reaguodama į situaciją, valdžia netrukus atšaukė maisto kainų padidinimą.

Prezidentas A.Bouteflika: biografija

1937 m.: gimė Maroke, alžyriečių šeimoje.

1957 m.: prisijungė prie Alžyro nepriklausomybės nuo Prancūzijos judėjimo. Vadovavo pietiniam, vadinamajam Malio frontui.

1962 m.: po Nacionalinio išsivadavimo fronto pergalės prieš prancūzus buvo paskelbtas naujosios Alžyro vyriausybės jaunimo, sporto ir turizmo ministru.

1963 m.: sulaukęs 26 metų, buvusio Alžyro prezidento Ahmedo Ben Bellos buvo paskirtas Alžyro užsienio reikalų ministru. Tačiau būtent A.Bouteflika buvo vienas iš A.B.Bellos nuvertimo organizatorių.

1981 m.: pasitraukė iš šalies dėl politinių priežasčių. Jis buvo apkaltintas korupcija. Į Alžyrą sugrįžo 1987 m.

1999 m.: išrinktas šalies prezidentu. Likusieji šeši jo varžovai atsiėmė savo kandidatūras prieš pat rinkimus teigdami, kad rinkimai bus suklastoti. Nors su A.Bouteflika buvo siejamos reformistų ir demokratų viltys, netrukus šios išblėso.

2004 m.: nesunkiai laimėjo rinkimus ir buvo perrinktas antrajai kadencijai. Inicijavo didžiulę Alžyro atkūrimo kampaniją, daugiausia naudodamas iš naftos ir dujų eksporto gautus pinigus.

2014 m.: išrinktas Alžyro vadovu ketvirtajai kadencijai.