Rinkimai Vengrijoje: daug permainų nesitikima

Dvi stovyklos

Vengrijos nacionalinės šventės dieną, kovo 15-ąją, Budapešto gatves užtvindė šimtatūkstantinės minios. Dvi kolonos, du lyderiai, dvi vizijos. Vienoje pusėje – V. Orbánas, prikimusiu balsu šaukiantis, kad didžiausias pavojus Vengrijai yra ne korupcija, bet Ukraina ir ES. Kitoje – Péteris Magyaras, pagrindinis sistemos kritikas, žadantys suplėšyti kone du dešimtmečius austą korupcijos tinklą.

Anot politologo Péterio Tölgyesio, jaunoji vengrų karta V. Orbano sukurtą neliberalią sistemą prilygina komunistų režimui, prieš kurį jis pats ir kovojo.

Tuo metu, kai V. Orbánas kalba apie Vengrijos suverenitetą ir tradicines šeimos vertybes, jo senas bičiulis Lőrincas Mészárosas tampa turtingiausiu šalies žmogumi, stulbinamu greičiu auga premjero tėvo ir žento turtai. Tiesa, viešinti korupcijos faktus – ne pats lengviausias uždavinys. Nuo 2010 m. daugelis nepriklausomų leidinių arba buvo nupirkti V. Orbáno šalininkų, arba tiesiog nustojo egzistavę. Pvz., 2020 m. visi žurnalistai atsistatydino iš naujienų portalo „Index“, nes V. Orbáno rėmėjas įsigijo dalį šios bendrovės. 2025 m. spalį Šveicarijos žiniasklaidos kompanija „Ringier“ pardavė skaitomiausią Vengrijos bulvarinį laikraštį „Blikk“ ir kitus leidinius grupei „Indamedia“, kuri laikoma artima „Fidesz“.

Valstybė kontroliuoja visas regionines radijo ir televizijos stotis, valdantiesiems artima žiniasklaida tapo pagrindiniu kaimų gyventojų informacijos šaltiniu. Neatsitikinai P. Magyaras jau metus nuolat keliauja po šalį, rengia susitikimus labiau nutolusiuose miesteliuose, kad bendraudamas asmeniškai suteiktų atasvarą oficialiai pozicijai.

Teisiniai saugikliai

V. Orbánas, buvęs Vengrijos premjeru 1998–2002 m. ir sugrįžęs į šį postą 2010-aisiais, šalį laiko neliberaliąja demokratija. Tačiau už šalies ribų jai skiriamas kitas titulas – anot Amerikos Strateginių ir tarptautinių studijų centro, Vengrija – pirmoji ir vienintelė ES valstybė, jau kelerius metus pripažinta rinkimų autokratija. Daugiapartiniai rinkimai čia formaliai rengiami, tačiau de facto jie nėra nei visiškai laisvi, nei visiškai sąžiningi.

Balandžio 12-ąją maždaug 8 mln. Vengrijos rinkėjų turės išrinkti 199 Nacionalinės Asamblėjos narius. Balsavimas vyksta pagal mišrią rinkimų sistemą: 106 deputatai renkami vienmandatėse apygardose, dar 93 – pagal nacionalinius partijų sąrašus. Tačiau ši sistema sukonstruota taip, kad padėtų V. Orbáno „Fidesz“ likti valdžioje.

Nuo 2010 m. rinkimų įstatymai keisti daugiau nei 30 kartų. Be kita ko, parlamentarų skaičius sumažintas nuo 386 iki 199, perbraižytos rinkimų apygardų ribos: rajonai, tradiciškai palaikę „Fidesz“, buvo suskaidyti į atskiras mažesnes apygardas, kad daugiau valdžios kandidatų turėtų galimybę patekti į parlamentą. Rajonai, linkę balsuoti už opoziciją, priešingai, – buvo sujungti į didesnes apygardas.

Be to, reikšmingai padidėjo tokių perbrėžtų vienmandačių apygardų galia. Iki rinkimų reformos apygardose buvo renkami apie 46 proc. deputatų, vėliau ši dalis padidinta iki 53 proc. Panaikinta tradicinė dviejų turų sistema, pagal kurią geriausiai pasirodę, bet daugiau nei 50 proc. balsų nesurinkę kandidatai susigrumdavo dar kartą.

Galiausiai Vengrija suteikė teisę balsuoti paštu etniniams vengrams kaimyninėse šalyse – apie 250 tūkst. papildomų balsų V. Orbánui.

Visos šios manipuliacijos lėmė, kad V. Orbánas galėjo tikėtis parlamento daugumos, net jei jo partija jos nesurinkdavo rinkimų dieną. Pvz., 2014 m. „Fidesz“ gavo 45 proc. balsų, tačiau užsitikrino beveik 70 proc. deputatų mandatų. 2022 m. „Fidesz“ surinko 54 proc. balsų pagal partijų sąrašus, tačiau parlamente gavo net 135 iš 199 vietų, t. y. patogią dviejų trečdalių daugumą.

Analogiški pokyčiai tęsėsi ir vėlesniais metais. V. Orbáno nepalaikantis Budapeštas nuo 2024 m. parlamente vietoj aštuoniolikos beturi šešiolika mandatų, o greta sostinės esantis valdžiai palankesnis Pešto rajonas vietoj dvylikos šiandien turi keturiolika.

Kremliaus informatoriai

Šią savaitę V. Oráano stovyklos link mestelėta kaltinimų jau ne tik dėl savito demokratijos suvokimo. Tai, apie ką Briuselio diplomatai neoficialiai šnabždėjosi, dabar tapo viešų diskusijų tema. JAV žiniasklaida, remdamasi Europos žvalgybos tarnybų šaltiniais, pranešė, kad Vengrijos užsienio reikalų ministras Péteris Szijjártó tarp ES Tarybos posėdžių reguliariai skambindavo Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui ir realiu laiku teikdavo jam informaciją apie diskusijų eigą ir galimus sprendimus.

P, Szijjártó iš pradžių kaltinimus atmetė, tačiau vėliau pripažino bendravęs su S. Lavrovu, apibūdino tai kaip įprastinę diplomatinę veiklą: „Bendrauju ne tik su Rusijos, bet ir su JAV, Turkijos, Izraelio, Serbijos užsienio reikalų ministrais.“ Vengrijos valdžia savo atsakymą pavertė naratyvu: tai ne išdavystė, o suvereni diplomatija.

„The Washington Post“ pranešė ir apie Rusijos žvalgybos dokumentuose aptartą inscenizuoto pasikėsinimo į V. Orbáno gyvybę scenarijų – esą tai leistų sukurti simpatijų bangą ir herojaus aureolę. Pati Vengrija šiuos pranešimus atmetė kaip melagienas. Tačiau platesnio Maskvos palaikymo faktas yra neginčijamas: Vengrijos tyrėjai fiksavo Budapešte dirbant su Kremliumi siejamus rinkimų technologus. Buvęs Vengrijos žvalgybos viršininkas Andras Telkesas situaciją pavadino taip: „Rusijos didžiausia kampanija už jos sienų ribų.“

Jei Budapeštas peni Maskvą žiniomis iš ES lyderių susitikimų, kas galėtų paneigti tikimybę, kad ES nešnipinėta rusų naudai ir anksčiau? Prieš keletą metų „Der Spiegel“ ir platformos „Direkt36“ žurnalistai atskleidė, kad 2012–2018 m. Vengrijos atstovai ES sistemingai bandė verbuoti Europos Komisijos darbuotojus. Jie siūlė pinigų už vidinius dokumentus, protokolus, pareigybių sąrašus, diskusijų turinį. Kai 2017 m. vienas šnipas buvo demaskuotas, jis nebuvo išsiųstas iš Briuselio – tiesiog grįžo į Budapeštą be jokių teisinių padarinių.

Vengrijos nuolatiniu atstovu ES tuo laikotarpiu buvo Olivéris Várhelyi. 2024 m. jis tapo ES Komisijos nariu – atsakingas už sveikatos politiką. Žmogus, vadovavęs Vengrijos diplomatinei misijai ES tuo metu, kai šalis vykdė šnipinėjimą, vėliau buvo pakeltas į aukščiausią ES vykdomosios valdžios lygmenį.

Vakarų žiniasklaida rašo ES diplomatus seniai įtarus, kad visa, kas aptariama su Vengrija, anksčiau ar vėliau atsiduria Kremliuje. Todėl jautrūs su Ukraina susiję klausimai jau kurį laiką aptariami ne ES įprastu formatu, bet, pvz., vadinamojoje norinčiųjų koalicijoje, dvišaliuose susitikimuose.

Padėjo rengti karą?

Iš kaimyninės Ukrainos skrieja dar sunkesni kaltinimai. Dar 2024 m. rugsėjį Ukrainos saugumo tarnyba SBU Užkarpatės regione suardė, pačios teigimu, Vengrijos karinės žvalgybos tinklą.

Dviejų suimtų asmenų, turėjusių ryšių su Vengrijos žvalgyba, užduotys, pasak SBU, buvo labai konkrečios: surasti oro gynybos komplekso „S-300“ koordinates, suskaičiuoti sraigtasparnius ir karo lėktuvus, identifikuoti Ukrainos kariuomenės transporto priemones. Ir, svarbiausia, išsiaiškinti, kaip regiono gyventojai ir dislokuoti ukrainiečių kariai reaguotų, jei „taikdariškas vengrų karinis kontingentas“ įeitų į regioną.

Klausimas apie galimą Vengrijos karinį žingsnį Užkarpatėje, kur gyvena didelė vengrų mažuma, leidžia daryti aiškią išvadą, kad Budapeštas realiai vertino sąlygas galimam kariniam veiksmui Ukrainos teritorijoje. Vienas iš agentų – 40-metis buvęs Ukrainos kariuomenės narys – buvo užverbuotas dar 2021 m., Rusijai intensyviai planuojant invaziją.

Trapi persvara

Iššūkį V. Orbánui keliantis P. Magyaras ilgus metus buvo provyriausybinės partijos „Fidesz“ narys. V. Orbánui grįžus į premjero postą 2010 m., jis dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, Vengrijos nuolatinėje atstovybėje ES, premjero biure, valstybiniame Vengrijos plėtros banke.

Lūžis įvyko 2024 m., kai Vengriją sukrėtė pedofilijos skandalas. Tada paaiškėjo, kad artima V. Orbáno bendramintė, Vengrijos prezidentė Katalina Novak, suteikė malonę vienam iš vaikų namų, kuriuose buvo smurtaujama prieš nepilnamečius ir vykdomi seksualiniai nusikaltimai, vadovų. Istorija sukėlė tikrą sprogimą visuomenėje ir masinius protestus.

Kai P. Magyaras ėmė viešai kaltinti „Fidesz“ korupcija ir valdžios piktnaudžiavimu, opozicija sulaukė to, ko jai trūko: lyderio, kalbančio ne abstrakčiai, o faktais.

Jau daugiau nei metus „Tisza“ lenkia „Fidesz“ pagal sociologinių apklausų reitingus, nors ir jie Vengrijoje nėra pakankamai reikšmingas rodiklis faktiniam rinkimų rezultatui prognozuoti.

Tyrimų centro „21 Research Centre“ kovo pradžioje atlikta apklausa parodė, kad „Tisza“ palaiko 53 proc., o „Fidesz“ šiek tiek padidino savo reitingą – nuo 37 proc. sausį iki 39 proc. dabar. Anot „The Economist“, neutralių apklausų rodikliai ludija, kad „Tisza“ pajėgi įveikti „Fidesz“ daugiau nei 10 procentinių punktų skirtumu.

Siekdamas išlaikyti reitingą, P. Magyaras stengiasi atsiriboti nuo temų, kurias eskaluoja V. Orbánas, jis susitelkė į socialines problemas ir valdžios kritiką, kaltindamas premjerą nepotizmu, korupcija, Vengrijos ekonomikos silpninimu stiprinant oligarchus ir pan.

Valstybė kontroliuoja visas regionines radijo ir televizijos stotis, valdantiesiems artima žiniasklaida tapo pagrindiniu kaimų gyventojų informacijos šaltiniu.

V. Orbánas žino, kad pralaimėjimo atveju jam gresia baudžiamasis persekiojimas, apie kurį opozicija jau dabar užsimena. Anot „Tisza“, P. Szijjártó galėtų būti kaltinamas valstybe išdavyste, už kurią gali grėsti laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Tai reiškia, kad šie rinkimai V. Orbánui – ne tik politinė kova, bet ir asmeninės laisvės klausimas.

Tačiau net jei ir pralaimėtų rinkimus, jis nebūtinai pralaimėtų asmeniškai. Per šešiolika metų V. Orbánas sukūrė sistemą, leidžiančią jam išlaikyti įtaką net ir praradus valdžią. Kiekvienai valstybinei institucijai vadovauja jo žmonės – nuo Konstitucinio Teismo ir Generalinės prokuratūros iki Rinkimų komisijos ir Nacionalinio banko. Kad būtų galima nušalinti daugumą šių pareigūnų, reikia stiprios daugumos parlamente.

P. Magyaro pergalė nebūtinai reikštų ir Vengrijos konfliktų su Briuseliu pabaigą. „Tisza“ ir „Fidesz“ Europos Parlamente pagrindiniais klausimais balsuoja panašiai, tik skiriasi tonas ir metodas: P. Magyaras renkasi konstruktyvų dialogą, o ne šantažą.

Kai praėjusią savaitę V. Orbánas užblokavo paramos paketą Ukrainai, ES partneriai apstulbo, tačiau stengiasi nedaryti staigių judesių. Pasak „Politico“, ES lyderiai nusprendė palaukti rinkimų rezultatų. Iki tos datos jie vengs imtis kokių nors priemonių prieš Vengrijos Vyriausybę dėl galimų Europos vidinės informacijos nutekinimų Maskvai, bijodami, kad tai suteiktų naujų kozirių V. Orbánui.