Tebeslegia skausmas ir liūdesys dėl žuvusių draugų, o tai skatina dar aktyviau skleisti žinią, kad valdžia turi imtis veiksmų, siekdama užkirsti kelią ginkluotiems smurtiniams nusikaltimams. Jų metu kasmet nukenčia ar žūsta daugiau nei 100 tūkst. niekuo nekaltų JAV gyventojų.

Karta, kuri neketina taikstytis

Praėjusių metų vasario 14-oji į E.Gonzalez atmintį įsirašė visiems laikams. Floridoje, Parklando mieste esančioje Marjory Stoneman Douglas vidurinėje mokykloje, vyko pamokos, kai į ją įsiveržė ginkluotas buvęs moksleivis ir ėmė šaudyti. Nuo jo kulkų žuvo 17 žmonių. Kartu su kitais panikos apimtais bendramoksliais ir mokytojais Ema bandė išeiti iš pastato, tačiau nepavykus teko slėptis auditorijoje, iš kurios ištrūkti pavyko tik po kelių valandų, padedant saugumo operaciją vykdžiusiai policijai.

Mūsų karta užaugo aplinkui matydama ginkluotą smurtą, kuris nesulaukia tinkamo atsako.

Nuo tos dienos dalis tų, kurie liko gyvi, nebegalėjo gyventi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tarp jų – ir E.Gonzalez. Kartu su keliais bendraminčiais iš išgyvenusiųjų susišaudymą ji davė daugybę interviu televizijai ir kitoms masinės informacijos priemonėms, sakė kalbas renginiuose, organizavo piketus ir protesto akcijas, rengė susitikimus su įstatymų leidėjais, reikalaudami sugriežtinti ginklų kontrolę ir užtikrinti saugumą, o galiausiai pradėjo informacinę kampaniją "Metas pokyčiams". Į ją įsitraukė jauni žmonės iš visos šalies. Vėliau jie sukūrė judėjimą "Niekada daugiau".

Emos vardas tapo žinomas, kai ji, praėjus vos kelioms dienoms po įvykio protesto mitinge, pasakė įkvepiančią, drąsią kalbą. Ji buvo transliuojama nacionaliniu mastu. Vėliau tviteryje mergina susikūrė paskyrą, kurioje skleidžia informaciją apie šią veiklą. Šiuo metu ji turi net 1,6 mln. sekėjų.

"Mes nesakome, kad žmonės turi visai atsisakyti ginklų. Mes norime, kad tie, kurie juos turi, jaustų didesnę atsakomybę, kad turėtų pereiti daugiau saugumo barjerų prieš gaudami leidimą juos įsigyti", – dėsto savo požiūrį.

"Mūsų karta užaugo aplinkui matydama ginkluotą smurtą, kuris nesulaukia tinkamo atsako, o valdžios institucijoms nepavyksta įgyvendinti priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią tokiems atvejams. Realybė yra tokia, kad jauni žmonės Amerikoje nesijaučia saugūs net tose vietose, kur turėtų jaustis itin apsaugoti, tai yra mokyklose, bibliotekose, koncertų salėse, klubuose. Juos visą gyvenimą lydi baimė, su ginklų kontrole susiję mitai klesti, ir niekas nenori už tai prisiimti atsakomybės. Suaugusieji elgiasi kaip vaikai, todėl mes, jaunimas, turime veikti", – kalba E.Gonzalez.

Neslepia biseksualumo

Ema užaugo emigrantų iš Kubos šeimoje. Jos mama yra matematikos dėstytoja, o tėvas – kibernetinio saugumo srityje dirbantis advokatas. Ema turi du vyresnius brolius.

Scanpix nuotr.

Pasakodama apie save, mergina juokauja, kad kasdienybėje yra gana neryžtinga, net negali apsispręsti, kokia spalva jai labiausiai patinka. Turi meninių polinkių – piešia, siuva, siuvinėja, mėgsta kitus rankdarbius, kuriais būna užimtos jos rankos, kai žiūri mėgstamus filmus ar serialus. Bet dabar visi šie dalykai jai menkai rūpi, o tiksliau – visai nebedomina, nors nuo tos tragiškos dienos prabėgo pusantrų metų. Ją jaudina tik neteisybė, su kuria susiduria jos tautiečiai.

Viešumos aš nebijau, nesidangstau galvos apdangalais ir akiniais net po to, kai nusiskutau plaukus.

Pernai, baigusi vidurinę mokyklą, Ema pradėjo menų studijas Floridos New koledže. Gyvena viename bendrabučio kambaryje su savo geriausia drauge nuo mokyklos. Su ja sieja kraupūs išgyvenimai susišaudymo metu, kai susikibusios už rankų, drebėdamos iš baimės gulėjo ant auditorijos grindų tarp kėdžių. Jos viena kitą supranta be žodžių.

E.Gonzalez neslepia, kad yra biseksuali. Neseniai ji pakeitė įvaizdį – nusikirpo vešlias garbanas ir nusiskuto beveik plikai. Tikina, kad jaučiasi fantastiškai ir kad šukuoseną pakeitė ne protestuodama, o dėl patogumo: ilgi sunkūs plaukai gyvenant Floridoje, kur beveik visus metus karšta, labai vargina. Jau seniai norėjo tai padaryti, bet tėvai neleido. Galiausiai pavyko juos įtikinti. Ant dešiniojo riešo nešioja daug apyrankių, kurios skirtos žuvusiems draugams atminti.

Tėvai neprieštarauja, kad dukra įsitraukė į visuomeninę veiklą, tačiau apgailestauja, kad dėl to rečiau ją mato. Iškart po nelaimės ji daugiau laiko praleisdavo išgyvenusio po susišaudymo klasės draugo, kuris irgi tapo aktyvistu, namuose, nes reikėjo organizuoti protesto akcijas, nuolatos duoti interviu.

Dabar Ema gyvena koledžo bendrabutyje. Namus aplanko ne taip dažnai, kaip norėtų, tačiau santykius su tėvais išsaugojo šiltus, artimus, bendrauja ir su broliais. Visi artimieji ją labai palaiko, tai jai labai daug reiškia.

Tapo žinoma ir atpažįstama

Jaunajai aktyvistei truputį keista, kad ji tapo žinoma ir atpažįstama. Iš vienos pusės tai rodo, kad jos ir kitų bendraminčių siunčiama žinutė pasiekė žmones.

"Vadinasi, gerai atlikome savo darbą, ir tai yra svarbiausia. O šiaip viešumos aš nebijau, nesidangstau galvos apdangalais ir akiniais net po to, kai nusiskutau plaukus", – sako Ema.

Scanpix nuotr.

Kai praėjusiais metais žurnalas "Variety" ją paskelbė viena iš penkių įtakingiausių metų moterų, o E.Gonzalez nuotrauka papuošė viršelį, ji jautėsi nejaukiai, nes sulaukė daug dėmesio.

Mergina visada pabrėžia, kad tai ne jos vienos nuopelnas, kad organizacijoje yra ir daugiau aktyvistų, kurie lygiai tiek pat prisideda prie bendros veiklos. Tačiau nori to ar ne, būtent ji tapo judėjimo simboliu, veidu, jai dažniausiai tenka duoti interviu, bendrauti su žurnalistais.

Aktyvistės, judėjimo lyderės vaidmuo jai naujas. Mokykloje ji dalyvaudavo diskusijose, nebuvo abejinga tam, kas vyksta aplinkui, tačiau kažkuo ypatingu iš bendraamžių neišsiskyrė. Tik po tragiškai pasibaigusio susišaudymo tarsi atsiskleidė kita jos asmenybės pusė.

E.Gonzalez neseniai atrado ir feminizmą. Kai jos kas nors paklausia, ar laiko save feministe, atsako, kad taip, dėl to, kad tai supranta kaip įrankį, padedantį ginti moterų teises ir kovoti už lyčių lygybę.

"Tikiu, kad lyčių lygybė yra brandžios visuomenės pamatas, kad moterys gali daryti viską, ką daro vyrai, taip kaip juodaodžiai gali daryti viską, ką ir baltaodžiai ar ispanų kilmės žmonės, kaip ir gėjai ar transeksualai. Kiekvienas žmogus turi teisę būti savimi, tuo, kuo nori, ir neturi dėl to būti diskriminuojamas, jaustis nepatogiai, nevisavertis", – išdėsto savo poziciją.

Vienu vertingiausių patyrimų Ema laiko tai, kad įsitraukusi į visuomeninę veiklą sutiko daugybę nuostabių žmonių. Jie ją įkvepia būti linksmai, laimingai, kai kada nuteikia liūdnai ir melancholiškai, tačiau visuomet suteikia vilties, net juodžiausiomis akimirkomis.

Jaunus žmones vyresnieji dažnai laiko pernelyg emocionaliais, tačiau mes turime labai aiškią nuomonę ir nebijome ją pareikšti.

Užmiršti pusantrų metų senumo įvykių, jų metu prarastų draugų nepavyksta. Kaip ir to juodo siaubo, tos klaikumos, kurią išgyveno.

Tiki šviesesne ateitimi

Žinoma, pasitaiko ir nusivylimo. Pavyzdžiui, į judėjimo "Niekada daugiau" lyderius ne kartą kreipėsi dokumentinio kino kūrėjai, norėdami apie jų veiklą ir ją paskatinusius įvykius sukurti filmus. Keletas išvydo dienos šviesą, tačiau jų herojai nesidžiaugia tuo, kaip viskas buvo interpretuota. Vieni kūrėjai galbūt gerai nesuprato ar nenorėjo suprasti, kas iš tikrųjų svarbu ir ko siekia organizacija, kiti pasuko istoriją savaip, kad geriau derėtų prie jų sumanyto scenarijaus, neatsižvelgė į Emos ir jos bendražygių nuomonę.

Scanpix nuotr.

Jaunieji aktyvistai nesistengia visko vaizduoti rožinėmis spalvomis, jie sulaukia ir kritikos, ir kaltinimų. Pavyzdžiui, kad siekia asmeninės naudos, populiarumo, ar net tokių absurdiškų, kad yra komunistai, kuriamos ir įvairios konspiracinės teorijos. Nepaisant to, E.Gonzalez tiki, kad teigiamos permainos ateis. Ji sutiko daugybę jaunų žmonių, kurie nori įsitraukti į politinę veiklą, kad galėtų pakeisti politinę sistemą, užtikrinti visuomenės saugumą, koncentruoti dėmesį į žmonių teises.

Organizacijos nariai kalba ne tik apie ginklų kontrolės sugriežtinimą, bet į šią problemą žvelgia kompleksiškai. Jų nuomone, greta draudimų turi atsirasti ir efektyvi, prieinama pagalba žmonėms, kurie patiria pykčio, agresijos priepuolius, yra viskuo nusivylę, serga depresija ar kitais psichikos sutrikimais.

Ema nepritaria pasigirstantiems siūlymams suteikti teisę į ginklą mokytojams. Šiame žingsnyje slypi rizika, kad tais ginklais gali pasinaudoti nestabilios psichikos asmenys, kita vertus, užpuolimo metu seife laikomo ginklo mokytojas tiesiog nespėtų išsitraukti.

"Jaunus žmones vyresnieji dažnai laiko pernelyg emocionaliais, tačiau mes turime labai aiškią nuomonę ir nebijome ją pareikšti. Manome, kad nebegali tęstis situacija, kai gauti leidimą laikyti ginklą paprasčiau nei įgyti vairuotojo pažymėjimą. Kariškiams skirti ginklai negali patekti į civilių rankas, nes jie nėra skirti savigynai. Mes nebenorime piketuoti. Mes norime grįžti į mokyklas, universitetus ir toliau mokytis, tačiau be baimės, kad bet kurią akimirką gali tekti pažvelgti į šaunamojo ginklo vamzdį, nukreiptą į tave", – emocingai kalba Ema. Ja žavisi daugybė žmonių, už drąsą, ryžtą, nuoširdumą, tikrumą, kurį tiesiog spinduliuoja.

E. Gonzalez mintys

Apie pomėgius. Man patinka kūrybinis rašymas ir astronomija, tačiau nemėgstu matematikos.

Apie požiūrį. Suaugusiesiems patinka, kai paaugliai ir jaunimas gerai mokosi ir gauna aukštus įvertinimus, bet jiems nepatinka, kai jie turi apie ką nors tvirtą nuomonę. Ypač jei ta nuomonė nesutampa su jų.

Apie pokyčius. Niekada nemaniau, kad gyvenimas gali pasikeisti per šešias minutes. Užpuolikas per jas iššovė daugiau nei 100 kartų, nužudė 17 ir sužeidė kelias dešimtis žmonių. Dabar aš skaičiuoju laiką iki to įvykio ir po jo.

Apie politiką. Daugelis sako: mums nerūpi politika, mes nežaidžiame politinių žaidimų. Tačiau mes neturime pasirinkimo, kasdien 96 žmonės mūsų šalyje yra nušaunami ginkluotų smurtinių nusikaltimų metu, todėl kiekvienas turi ateiti balsuoti už žmones, kurie tai gali pakeisti.

Apie traumuojančią patirtį. Kiekvieną dieną aš prisimenu tą šaudymą, kurio liudininke buvau, man atrodo, kad tai buvo vakar ir kad tai vėl pasikartos rytoj.

Apie ašaras. Aš daug verkiu ir tai yra gerai, verkti sveika. Tai viena iš komunikacijos formų, todėl nereikia jos bijoti.

Apie tikslą. Turiu padaryti kažką svarbaus žmonijos labui. Jeigu nieko nedarysiu, žmonės toliau žus.

Mėgstama citata. Eleonoros Roosevelt, JAV aktyvistės, politikės, visuomenės veikėjos žodžiai: "Niekas negali tavęs priversti jaustis nevisaverčiu be tavo paties pritarimo."