1950-1953 metų Korėjos karas baigėsi tik paliaubomis, o ne formalia taikos sutartimi, todėl abi pusiasalio valstybės, skiriamos smarkiai įtvirtintos sienos, techniškai tebekariauja.

Daug metų Pietų Korėja ir JAV per didelio masto karinės pratybas treniruodavosi atremti potencialias Šiaurės Korėjos atakas. Tuo metu Pchenjanas anksčiau ne kartą yra grasinęs paversti Seulą „liepsnų jūra“.

Vis dėlto abiejų Korėjų santykiai pastaraisiais mėnesiais reikšmingai atšilo. Taikingo būdo Pietų Korėjos prezidentas Moon Jae-inas (Mun Džejinas) nuo savo atėjimo į valdžią 2017 metų gegužę jau triskart buvo susitikęs su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong Unu (Kim Čen Unu).

Kas dvejus metus skelbiamoje ataskaitoje, kurioje išdėstomi Pietų Korėjos gynybos ir saugumo uždaviniai, sakoma, kad „bet kokia išorinė jėga“, kelianti grėsmę šalies suverenumui arba teritorijai, būtų laikoma priešu.

Dokumente Pchenjano turimi masinio naikinimo ginklai įvardijami grėsme, bet šis terminas netaikomas aprašant Šiaurės Korėjos karines provokacijas arba kibernetines atakas.

Ankstesnėje gynybos ataskaitoje, paskelbtoje 2016 metais, Seulas rašė, kad Pchenjanas kelia „didelių grėsmių“ nacionaliniam saugumui“, ir pridūrė, kad „Šiaurės Korėjos režimas bei jo kariuomenė liks priešai“, kol egzistuoja šios grėsmės.

Moon Jae-inas siekė dialogo su Šiaurės Korėja, bet jo politika skiriasi nuo Vašingtono, reikalaujančio, kad Pchenjanui turi būti daromas spaudimas, kol šalis atsisakys savo branduolinio arsenalo.

2018 metų dokumente sakoma, kad trys abiejų Korėjų lyderių susitikimai ir Kim Jong Uno susitikimas Singapūre su JAV prezidentu Donaldu Trumpu (Donaldu Trampu) sukūrė „naują saugumo aplinką visiškai denuklearizacijai ir taikai Korėjos pusiasalyje“.