Žiniasklaidos pranešimai iš Rusijos Šiaurės Kaukazo respublikų vis labiau primena karo kroniką. Praktiškai nėra dienos, kad Ingušijoje, Dagestane, Kabardoje-Balkarijoje ir Čečėnijoje nevyktų susirėmimai.
Tai jau norma
"Smurtinė mirtis Ingušijoje nebešokiruoja žmonių, – savo interneto dienoraštyje rašo Ingušijos žurnalistė Fatima Plijeva. – Ji daugeliui jau tarsi normalus reiškinys. Prie jos nepriprato, bet ją visi pasiruošę sutikti ar per apšaudymą, ar per sprogimą."
Žurnalistė tikina, kad anksčiau, kai Ingušijoje mirdavo koks nors senolis, tai buvo įvykis visam kaimui ar net miestui. Dabar kasdien žūva jaunimas, tačiau tai nebetampa skandalinga naujiena. Žūva žmogaus teisių gynėjai, paprasti gyventojai, Rusijos kariškiai, vietos milicininkai ir kovotojai. Vyksta tikras karas. Bet ne visada aišku, kas kieno pusėje kariauja.
Lygiai tokia pati situacija praktiškai visose Šiaurės Kaukazo respublikose. Dagestano, Čečėnijos, Ingušijos, Kabardos-Balkarijos, Adygėjos, Karačiajų Čerkesijos gyventojų papročiai ir gyvenimo būdas mažai kuo skiriasi. Tad nenuostabu, kad nemažai žmonių palaiko sukilėlius. Iš konteksto iškrinta vienintelė Šiaurės Osetija. Nuolat ištikimybe Rusijai išsiskyrusioje respublikoje kovotojų nėra daug. Jeigu čia ir rengiami išpuoliai, dažniausiai dėl jų kaltinami kaimynai ingušai, su kuriais osetinai kariavo dar 1992 m., ir tarp tautų išlieka įtampa. Be to, išpuolių objektais, skirtingai nei kitur Šiaurės Kaukaze, Šiaurės Osetijoje dažnai tampa paprasti žmonės. Kraupiausias pavyzdys – prieš beveik lygiai penkerius metus įvykdytos skerdynės Beslano mokykloje.
Kiek ramiau Karačiajų Čerkesijoje ir Adygėjos respublikose, bet ir čia teisėsaugos organai kartais sulaiko ekstremistus, tarp kurių būta net sporto čempionų ar prestižinių mokyklų absolventų. Noras gyventi nepriklausomoms nuo Rusijos gajus ir čia.
"Liko apie 50 kovotojų"
Čečėnijoje, nuo kurios viskas prasidėjo, padėtis irgi toli gražu nestabili. Nors Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas šį pavasarį oficialiai užbaigė nuo 1999 m. trukusį antrąjį Čečėnijos karą, kovotojams, atrodo, tai nė motais. Nepaiso jie ir Čečėnijos prezidentu Kremliaus skirto Ramzano Kadyrovo nuomonės. Pastarasis jau keletą metų skelbia, kad kalnuose vis dar "bėgioja 50–60 sukilėlių, kuriuos greitai sugaudysime". Metai bėga, o kovotojų vis tie patys "50–60".
Noras pademonstruoti, kad jis daro viską respublikos labui, netgi paskatino R.Kadyrovą pradėti derybas su Ičkerijos (Čečėnijos pavadinimas patvirtintas 1992 m. respublikos konstitucijos) atstovais. Londone politinį prieglobstį gavęs Achmedas Zakajevas – anksčiau vadintas 1997 m. išrinkto prezidento Aslano Maschadovo emisaru, sulaukė kvietimo susitikti su R.Kadyrovo patikėtiniu Dukvacha Abdurachmanovu. Dabartinės Čečėnijos parlamento pirmininkas su Ičkerijos vyriausybės vadovu prisistatančiu A.Zakajevu susitarė dėl "karo nutraukimo".
Vakarų žiniasklaidai duotuose interviu A.Zakajevas išaiškino, kad tai daroma tam, jog čečėnai nežudytų vieni kitų. Tačiau nei sukilėliai, nei Čečėnijos milicininkai brolžudiškų veiksmų nutraukti nesiruošia. Iš karto, kai tik pasirodė šis derybininkų pranešimas, respublikoje buvo įvykdyti bent keli išpuoliai, tarp jų ir savižudžių. Taikiniai tradiciniai: Rusijos milicija ir kariuomenė, vietos milicija, vietos valdžios atstovai.
Už Šiaurės Kaukazo laisvę
Buvę Ičkerijos politikai, kurie prasidėjus antrajam Čečėnijos karui pabėgo į Vakarus, nebegali pasigirti tuo, kad kovotojai paklūsta jų įsakymams, jau nekalbant apie padėties kontrolę respublikoje. Po paskutiniojo dar pagal Ičkerijos (1991–1994 m. ir 1996–1999 m. Čečėnija faktiškai buvo nepriklausoma) įstatymus prezidentu tapusio Abdulo Chalimo Sadulajevo žūties 2006 m., pasipriešinimo lyderiu Čečėnijoje tapo Doka Umarovas.
Pakeitęs poste A.Ch.Sadulajevą jis pranešė apie reikšmingus kovotojų politikos, karo strategijos ir valstybės valdymo pokyčius. D.Umarovas pareiškė, kad Maskva iš jo nesulauks derybų siūlymo ir kad nuo šiol kova vyksta už tai, kad būtų išlaisvintas visas Šiaurės Kaukazas. Anot jo, modžahedų (džihado – šventojo karo – kariai) gretose kovoja įvairių Šiaurės Kaukazo tautų atstovų, tad kova vien už Čečėnijos nepriklausomybę yra nebeaktuali.
D.Umarovas taip pat panaikino visus iki tol buvusių Ičkerijos atstovų užsienyje įgaliojimus, paskyrė savus ir pranešė, kad steigiamas Kaukazo Emyratai (visų Šiaurės Kaukazo respublikų valstybinis darinys).
Nuo to laiko Čečėnijos nepriklausomybės šalininkai suskilo į dvi stovyklas. Vieni jų palaiko kovojančius sukilėlius, kiti – demokratiškai nusiteikusius A.Zakajevą ir jo bendražygius. Pastarieji irgi nėra vieningi.
Kaltos užsienio žvalgybos
Skilimas, tik šiek tiek kitokiu pjūviu, juntamas ir tarp Šiaurės Kaukazo gyventojų. Kaip rašo minėta žurnalistė F.Plijeva savo interneto dienoraštyje: "Nedidelę Ingušiją, kurioje gyvena vos 0,5 mln. žmonių, galima suskirstyti į kelias dažnai priešiškai nusiteikusias grupes. Tai visų pirma teisėsaugos organų atstovai, kovotojai ir tie, kurie palaiko pirmuosius arba antruosius. Penktoji grupė gausiausia – tai žmonės, vengiantys ir pirmųjų, ir antrųjų bei jų šalininkų. Be to, negalima pamiršti apie religinį bei politinį veiksnį."
Analogiškas pasiskirstyta ir kitose Šiaurės Kaukazo respublikose, kuriose apie Europoje gyvenančius politinius veikėjus žmonės seniai pamiršo. Šie, pabėgę, prarado savo įtaką.
F.Plijeva taip pat kritikuoja Rusijos valdžios nuomonę, kad Ingušijoje ir kitose respublikose daugiausia kovoja samdiniai iš užsienio.
"Iš to, ką man tenka matyti čia, Ingušijoje, manau, kad šie žmonės kovoja ne dėl pinigų. Galite juos vadinti kaip norite, fanatikais, islamistais, radikalais, bet jie tikrai nėra nupirkti už pinigus. Pavyzdžiui, mirtininkas, kuris įsirėžė į Junus-beko Jevkurovo (Ingušijos prezidento – red. past.) kortežą... Man atrodo absurdiška versija, jog jis galėjo būti tam pasamdytas už pinigus, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Taip pat neįtikimai skamba kalbos, kad jis buvo apsvaigintas narkotinėmis medžiagomis ar užhipnotizuotas."
Nepritaria F.Plijeva ir Ingušijos prezidento Junus-beko Jevkurovo nuomonei. Pastarasis tikina, kad dėl smurto Šiaurės Kaukaze kaltos JAV ir britų specialiosios tarnybos. Tokią versiją Ingušijos vadovas ne taip seniai išdėstė laikraščiui "Novaja gazeta". Jo teigimu, kariaujantys nebesudės ginklų. Susidoroti su jais galima tik jėga. Junus-beko Jevkurovo vertinimais, kovotojų Šiaurės Kaukaze yra ne vienas tūkstantis.
"Jiems tas pats, kas valdžioje. Jie turi kitokį tikslą. Jie nori, kad Rusija taip pat subyrėtų, kaip kadaise Sovietų Sąjunga", – aiškino jis.
Naujausi komentarai