Tačiau, pasak autoriaus, taip manyti būtų netikslu. Populizmo iškilimas tik atspindi politikų nesugebėjimą spręsti rinkėjų ekonominių problemų. Užuot be paliovos dejavę dėl to, kad politiniai lyderiai, negalintys įvykdyti pažadų nusivylusiems rinkėjams, žlugdo demokratiją, piliečiai turėtų rasti geresnę valdymo formą, kuri padėtų spręsti tokias problemas. Galimas variantas – tiesioginė technokratija, mano P. Khannas.

Tokia valdymo forma padėtų užtikrinti, kad atskaitingų ekspertų komitetų priimami sprendimai būtų grindžiami reguliariomis viešomis konsultacijomis. Taikant tokį požiūrį, derinama tiesioginė demokratija ir meritokratinė technokratija, kurioje ilgalaikiai utilitariniai sprendimai grindžiami patikimais duomenimis. Paprastai tariant, tiesioginė technokratija leidžia suderinti geras idėjas ir veiksmingą jų įgyvendinimą.

Ši sistema, anot P. Khanno, nėra visiškai hipotetiška. Tiek ypač demokratiška Šveicarija, tiek ultratechnokratiškas Singapūras veiksmingai taiko jos principus. Ir jų rezultatai yra įspūdingi – abiem šalims būdinga gera sveikatos priežiūra, mažas korupcijos ir aukštas užimtumo lygis, veiksminga karinė bei valstybės tarnyba ir didelės valstybės investicijos į inovacijas. Šių valstybių valdžia reikiamai reaguoja į piliečių poreikius, taiko tarptautinę patirtį nacionalinės politikos sprendimams ir naudojasi duomenimis bei alternatyviais scenarijais ilgalaikio planavimo reikmėms.

Pasak straipsnio autoriaus, derinant šių dviejų režimų geriausius elementus, būtų galima sukurti idealią sistemą – tokią sistemą, kuri išties padėtų tinkamai atsižvelgti į D. Trumpą išrinkusių nusivylusių JAV rinkėjų poreikius. Tačiau, norint diegti tokią sistemą, JAV politinė kultūra turėtų pasikeisti iš esmės.

Jungtinėse Valstijose politiką linkstama painioti su valdymu, demokratiją – su įgyvendinimu, o procesą – su rezultatais. Tačiau vykdyti žmonių valią – ne vėl ir vėl mėginti tenkinti jų pageidavimus nepasiekiant norimų rezultatų. Gera valdžia vienodai dėmesio skiria tiek sąnaudoms, tiek rezultatams. Jos teisėtumas remiasi atrankos procesu ir tuo, kad ji yra pasirengusi piliečiams užtikrinti tai, ko jiems labiausiai reikia: patikimą infrastruktūrą, švarų orą ir vandenį, palankias sąlygas verslui, geras mokyklas ir padorų būstą, žodžio laisvę ir užimtumo galimybes, teigia P. Khannas.

Be to, amerikiečiai meritokratiją ir technokratiją yra linkę vertinti kaip elito (visų pirma – liberaliojo elito) valdymą. Tačiau technokratija nėra liberalus reiškinys. Šveicarijos ir Singapūro valdžią sunku vertinti kaip liberalią, tačiau šiose šalyse imtasi panašių priemonių darbo užmokesčio ir subsidijų atžvilgiu.

Nepaisant to, kiek liberalus yra JAV elitas, kuriam D. Trumpo rinkėjai per JAV prezidento rinkimus sudavė skaudų smūgį, jis tikrai nėra technokratiškas. Priešingai, daugelis iš jo atstovų – tiek politinio spektro kairėje, tiek dešinėje – yra savanaudiški ir nuo tikrovės atitrūkę politikos subjektai.

Amerikos sistemoje valdžios paralyžius yra visiškai įmanomas, tačiau tokiomis pat sąlygomis tikroje technokratijoje valdžia ir toliau funkcionuotų. Be to, jai būtų būdingas didelis valstybės tarnautojų savarankiškumas, bešališka įdarbinimo ir karjeros sistema, o būtent šiose srityse padėtis JAV pastaraisiais metais nuolat prastėjo.

P. Khanno teigimu, tikroje technokratijoje veiktų patikima valstybės tarnyba, besivadovaujanti tinkamais valdymo metodais, kuriais remiantis duomenys būtų naudojami tam, kad būtų įvertinama ir užtikrinama piliečių gerovė. O JAV valstybės tarnyba nuolat silpnėja, ypač nuo tada, kai XX a. dešimtajame dešimtmetyje respublikonų kontroliuojamas Kongresas smarkiai sumažino jos finansavimą.

Akivaizdu, kad JAV problema ne ta, kad joje per daug technokratijos. Priešingai – technokratijos Jungtinėse Valstijose yra per mažai, pabrėžia straipsnio autorius.

Ir užuot pasikliovę įtikinėjimais, kad dabartinė politika yra pagrįsta meritokratija, piliečiai privalo reikalauti utilitarinio valdymo. Savanaudiško elito pašalinimas nieko neduos, jei juos pakeis nuovokos neturintys populistai, kurie vadovaujasi „alternatyviais faktais“. Geriausias sprendimas – labiau remtis faktais bei tikromis praktinėmis žiniomis ir klausyti kvalifikuotų ekspertų ir profesionalių technokratų.

Pavyzdžiui, JAV tikri technokratai imtųsi įgyvendinti darbuotojų perkvalifikavimo programas, kurios padėtų atsižvelgti į besikeičiančius ekonomikos poreikius. Tokios programos – ne atskiri susitarimai išsaugoti kelis šimtus darbo vietų gamybos sektoriuje dar keliems metams – padėtų Amerikos darbuotojams siekti ilgalaikės ekonominės gerovės.

Europoje pažangūs technokratai siektų tolesnės integracijos ir solidariai spręstų euro zonos skolos problemas. Jie atmestų dabartines skausmingas priemones, kurios nepadeda nei paskatinti augimo, nei užtikrinti, kad Europa liktų konkurencinga ir įtakinga pasaulyje.

Kaip nėra tobulos demokratijos, taip nėra ir tobulos technokratijos. Tačiau šiame sudėtingame pasaulyje meritokratija ir utilitarinė technokratija, anot P. Khanno, greičiausiai leistų pasiekti daug geresnių rezultatų nei šiandieniniai nesantaiką kurstantys ir faktų nepripažįstantys populistai.