Šeštą revoliucijos gyvavimo dešimtmetį Kuba kiek atleidžia vadeles, bet skeptikai tai vadina pseudoreformomis, o gyventojai nedrąsiai telkia viltis į užsienio keliones palengvinantį įstatymą.

Pradžia ir pabaiga

8 km nusidriekusi Malekono krantinė laikoma Havanos vizitine kortele. Anot vieno žinomiausių šiuolaikinių Kubos rašytojų Leonardo Paduros, ji atspindi šalies gyvenimą.

„Malekonas yra salos ir jos visuomenės sintezė, jaunų ir senų, emo ir keistuolių, kekšių ir močiučių. Vieniems tai yra salos pabaiga, kitiems – pradžia. Kai kam tai yra vilties pabaiga, kai kam – pradžia“, – Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“ sakė L.Padura.

Kubos revoliucionieriams Malekonas buvo pagrindinė scena. Sausio 8 d. sukako 54 metai pergalingam Fidelio Castro ir jo ginklo draugų maršui, pabėgus diktatoriui Fulgencio Batistai. Malekone nugalėtojus sveikino šimtai tūkstančių žmonių.

Nei senajam karo vilkui, tuomečiam JAV prezidentui Dwightui D.Eisenhoweriui, nei jo įpėdiniams nepavyko nuversti F.Castro režimo. Tik 2008-aisiais jis pasitraukė iš Kubos lyderio posto dėl sveikatos problemų. Šalies vairą perėmė penkeriais metais jaunesnis brolis Raúlis.

Socializmas – kaip greitpuodis

Broliai, kuriems – 86 ir 81 metai, dar kartą kandidatuos į Nacionalinę asamblėją per vasario 3 d. numatytus rinkimus. Jie ketina toliau vadovauti šaliai jau šeštą revoliucijos dešimtmetį ir tęsti lygių neturintį ilgalaikį socializmo eksperimentą, kartu ryždamiesi nedrąsioms reformoms.

Sausio 14 d. Kuboje įsigaliojo naujas įstatymas, leidžiantis šalies gyventojams išvykti į užsienį be oficialaus leidimo ir už gerokai mažesnę rinkliavą. Bet žmonės lieka skeptiški ir abejoja, kurios valstybės suteiks jiems vizą ir kokiomis sąlygomis. Be to, valdžia pasilieka teisę neleisti asmeniui išvykti, jeigu tai kelia pavojų nacionaliniam saugumui.

Opozicija tai vadina pseudoreforma. Ji teigia, kad socializmas Kuboje veikia kaip greitpuodis: broliai Castro tvirtai laiko vožtuvą ir šiek tiek atleidžia jį, kai spaudimas tampa per didelis.

Įstatymas nieko nepakeis

Marcelino gyvena Malekone, pirmu numeriu pažymėtame name. Jam buvo dveji, kai F.Castro atėjo į valdžią, ir jis visą gyvenimą mėgavosi revoliucijos vaisiais – nemokamu išsilavinimu, sveikatos apsauga ir apgyvendinimu.

Nepaisydamas to, vyras sako: „Jeigu galėtume keliauti, mūsų čia nebebūtų.“

Tik naujas įstatymas, leidžiantis keliauti, nedaug ką pakeis vyro gyvenime, nes už Kubos ribų jo niekam nereikia. Prieš daugelį metų jis prarado autobuso vairuotojo darbą, už kurį gaudavo maždaug 12 dolerių (30 litų) per mėnesį. Jo žmona pabėgo su keliautoju ispanu, kartu pasiėmė ir jųdviejų dukrą. Dabar ji gyvena Madride ir retsykiais siunčia turistus, kuriuos Marcelino vežioja po Kubą.

Jis dar gyvena prie pat pakrantės, bet neilgam. Netrukus vyras turės išsikraustyti į miesto pakraštį, nes pastatas brangiausiame Havanos rajone greitai virs nauju 14 aukštų viešbučiu su baseinu ir vaizdu į jūrą.

Vilioja kokteiliais ir šokiais

Malekonas yra vieta, kur Kuba bendrauja su išoriniu pasauliu. Garsioji Havanos krantinė vilioja turistus svaigiais kokteiliais ir kubietišką temperamentą, ispanišką karštį bei afrikietišką laisvės pojūtį sujungiančia salsa.

Į restoraną „1830“, turintį lauko šokių aikštelę, būriais plūsta turistai iš JAV ir Europos. Čia profesionalai moko šokių judesių už 10 dolerių (26 litus) per valandą. Neretai šokiai perauga į romantiškus santykius tarp Kubą pamilusių užsieniečių ir kubiečių, svajojančių apie tolimas šalis.

Ir nors Kuba dėl savo ekonominių problemų kaltina JAV taikomą prekybos embargą, būtent turistai, tarp jų ir amerikiečiai, yra nemenkas pajamų šaltinis. Statistiniai duomenys rodo, kad Kuba kasmet sulaukia 2,5 mln. lankytojų, kurie saloje palieka 2 mlrd. dolerių.

Bare „La Bodeguita del Medio“, kur pagrindinis patiekalas kainuoja 15 dolerių (40 litų), niekuomet netrūksta užsienio lankytojų. Bet gidai kartais nuveda svečius ir keliasdešimt metrų toliau – žvilgtelėti į parduotuvę, kur kubiečiai po brolių Castro ir Che Guevaros portretais perka pupeles pagal talonus.

„Valstybė turi atsiverti“

2012 m. spalį žymiausiame Havanos viešbutyje „Hotel Nacional de Cuba“ netikėtai pasirodė žmogus su šiaudine skrybėle, kurį kai kas netgi laikė mirusiu, – į šešėlį pasitraukęs F.Castro. Viešbučio direktoriui Antonio Martínezui tai buvo įrodymas, kad revoliucijos širdis vis dar plaka. Bet ar ilgam? Ir kas bus po Fidelio ir Raúlio?

Sovietų Sąjunga daugelį metų finansavo Kubą, dabar tai daro naftos turtinga Venesuela. Bet eilinių kubiečių pajamos šiandien yra žemesnės, nei 1989-aisiais. Spręsdama šią problemą, valdžia paaukojo kai kurias socialistines dogmas ir pradėjo dalyti licencijas smulkiesiems verslininkams.

Nors valstybė vis dar kontroliuoja keturis penktadalius ekonomikos, jau 395 tūkst. kubiečių šiandien dirba privačiajame sektoriuje. Vienas jų yra virėjas Tomásas Erasmo Hernándezas, turintis restoraną Havanos senamiestyje.

„Kai Che Guevara slapstėsi Siera Maestros kalnuose, aš viriau jam pupeles ir mokiausi iš jo“, – prisiminė vyras. Vėliau jis tapo asmeniniu F.Castro virėju, o šiandien turi savo verslą.

„Niekada nebuvau partijos narys, bet iki šiol esu F.Castro šalininkas“, – sakė T.Erasmo Hernándezas, bet pripažino, kad Kubos saviizoliacija gerokai apsunkina gyvenimą.

„Mano restoranas neturi interneto adreso, aš negaliu priimti mokėjimų kreditinėmis kortelėmis, bet man leidžiama mokėti mokesčius“, – pasakojo virėjas.

Žmogus, kažkada viręs pupeles Che Guevarai, pripažįsta, kad tai nėra tinkamas kelias į ateitį: „Valstybė turi atsiverti.“