Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimas kelia grėsmę Vakarams, ir jis agresyviai eis tol, kol nesulauks tinkamo atsako į savo veiksmus, teigia garsus Rusijos žmogaus teisių gynėjas, buvęs sovietmečio disidentas, pirmasis Laisvės premijos laureatas Sergejus Kovaliovas.

„Krymas, Rytų Ukraina, Artimieji Rytai... Tas pražūtingas maršrutas gali nusidriekti labai toli, jeigu mūsų aukščiausioji valdžia nematys, kad jai neleis to daryti“, – BNS sakė S.Kovaliovas, šią savaitę dalyvavęs Lietuvoje vykusiame forume apie Rusijos ateitį.

JAV ir Europos šalių lyderių pastangas kurti partnerystę su Rusija jis vadina idiotizmu. Anot S.Kovaliovo, Vakaruose ne vieną dešimtmetį gyvuoja mitai apie Rusiją, kuriuos palaiko tos šalies specialiosios tarnybos.

„Štai jums nesena Vakarų politika – Barackas Obama, tapęs JAV prezidentu, atvyko į Rusiją perkrauti santykių. Tai jam patarė protingieji patarėjai, Harvardo profesoriai. Kokiems reikėjo būti kvailiams, kad įtikintų naujai iškeptą prezidentą, jog reikia perkrauti santykius su Rusija, tapti partneriais. Tai paprasčiausias idiotizmas. Tie žmonės turbūt niekada nematė kriminalinių nusikaltėlių“, – svarstė Maskvoje gyvenantis 86 metų žmogaus teisių gynėjas.

– Rusijos opozicionieriai susitinka Vilniuje, kad aptartų savo šalies ateitį. Kodėl?

– Tai netiesa, jie kartais susitinka ir Rusijoje. Nors Vilniuje man lengviau kalbėti. Nesupraskite klaidingai, susitikę Rusijos opozicijos atstovai kalba visiškai atvirai, be jokios cenzūros. Ir ne tik tarpusavyje. Kartais kalba ir su korespondentais. Nedaugelio leidinių. Internete galima rasti daugiau informacijos.

Po Krymo aneksijos pats buvau parašęs žinutę laikraščiui „Novoja gazeta“, kur išdėsčiau praktiškai tą patį, ką kalbėjau čia, Vilniuje. Joje aš kreipiausi į Vakarus ir sakiau, jog gerai, kad pastaruoju metu Vakarai reiškia tam tikras pretenzijas Rusijos politikai ir savo pasirengimą sulaikyti Rusiją. Kita vertus, norėjau Vakarų politikams ir visuomenei pasakyti, kad pas juos gyvuoja tam tikri mitai apie Rusijos istoriją, o juos energingai palaiko Rusijos specialiosios tarnybos.

Vienas mitas – kad Sovietų Sąjunga išlaisvino pasaulį nuo fašizmo. Tai netiesa, nieko ji nevadavo, ji užkariavo. Kol karas vyko Rusijos teritorijoje, galbūt tai ir buvo išlaisvinimas, tačiau kai tarybinė kariuomenė priartėjo prie Europos sienų, kalbėti apie išlaisvinimo misiją yra juokinga ir net nepadoru. Sovietų Sąjunga neturėjo jokio tikslo išlaisvinti, ji turėjo tikslą užkariauti.

Kitas mitas – kad Šaltasis karas baigėsi, kai griuvo Berlyno siena. Nieko panašaus. Rusija tiesiog buvo padariusi pertrauką. Šaltasis karas nebuvo pasibaigęs, jis vyksta kaip vykęs.

Dar vienas paplitęs Vakaruose neteisingas požiūris – jog tas barbarizmas, kuris vyksta Rusijoje, yra jos vidaus reikalas, ir Vakarų tai neliečia. Jus tai liečia. Ir labai smarkiai. Tai maras, kuris per šimtą metų nusinešė apie milijonų žmonių gyvybę. Šalis, kurioje aš gyvenu, yra maro židinys.

Palikdami be dėmesio tai, kas vyksta Rusijoje, jūs, Vakarai, nesirūpinate savo saugumu, savo interesais.

Dažnai man tenka girdėti, kad nereikia pykdyti Rusijos valdžios, kitaip tariant, V.Putino, nes žiurkė, kurią įvarė į aklavietę, labai kandžiojasi. Tačiau juk ir įvaryta į kampą žiurkė, ir laisvai po šiukšlyną lakstanti žiurkė yra maro nešėjas. Ir tai daug pavojingiau nei keli įkandimai.

Beje, tos žinutės, apie kurią kalbu, nespausdino nei „New York Times“, nei „Washington Post“, net „New York Review of Books“, kur anksčiau daug spausdindavausi.

– Kaip manote, kodėl?

– Nes su Rusija reikia būti partneriais. Nes ji pernelyg aštri. Manau, kad Rusijos specialiosios tarnybos labai sėkmingai išnaudoja tas aplinkybes.

– Kai visa tai kalbate Rusijoje, jaučiatės saugus?

– Žinote, aš – senas žmogus, manau, kad nėra prasmės manęs žudyti. Aš juk ne Borisas Nemcovas. Žinoma, galima ir pasodinti. Bet gal geriau tiesiog nepublikuoti.

– Pavadinote Rusijos valdžią maro židiniu, sakėte, kad Vakarai nesirūpina savo saugumu. Kokia konkrečiai grėsmė kyla?

– Turbūt pastebėjote, kad Maskva užsiima tam tikru branduoliniu šantažu. Įsivaizduokime, kad Rusija, kurios strategijoje numatytas „prevencinis branduolinis smūgis“, numetė mažutę atominę bombą ant Ignalinos, Krokuvos ar dar kur nors. Turbūt natūrali reakcija būtų atsakomasis smūgis ir prasidėtų atominis karas.

Ką tada nuspręstų NATO politikai? Manote, jog neįmanoma, kad Vakarai pradėtų derybas, kad tik nebūtų branduolinio karo? Kaip elgsis Rusija tokiose derybos? Mes jums smogėme, o jūs puolėte taikytis. Kas padėties šeimininkas?

Kokia išeitis? Jeigu reikalą turite su nusikaltėliais, turite suprasti jų psichologiją. Nusikaltėlių autoritetas elgiasi įžūliai, kol supranta, kad bendrauja su „frajeriu“, kuris stengiasi konfliktą išspręsti taikiai. Nusikaltėlis tai suvokia ne kaip išmintį, o kaip silpnumą.

Manau, kad ponas V.Putinas niekada nesiryš tokiam žingsniui, jeigu nebus tikras, kad negaus atsakomojo smūgio.

Krymas, Rytų Ukraina, Artimieji Rytai... Tas pražūtingas maršrutas gali nusidriekti labai toli, jeigu mūsų aukščiausioji valdžia nematys, kad jai neleis to daryti.

Rusijos valdžia užsižaidė ir V.Putinas nebegali atsitraukti. Jeigu atsitrauktų iš Rytų Ukrainos, Artimųjų Rytų, kiltų sunkumų viduje. Kremlius yra patekęs į savotišką aklavietę.

Putino grupės vidaus politika remiasi primityvia užsienio priešų paieška. Teigiama, kad prezidentas B.Obama ir jo administracija – tai žmonės, dėl kurių kyla visos mūsų nelaimės, maidaną Kijeve organizavo Amerika, Ukrainos eurointegracijos siekis – užsienio priešų veikla, mūsų sunkumai – irgi jų darbas. Dėl to nevalia pasiduoti.

V.Putinas be išorės priešų greitai nusiristų žemyn.

– Visa tai, ką išvardijote – Krymo aneksija, karas Rytų Ukrainoje, Sirijoje, ekonominės sankcijos, rublio kritimas, – ar tai turės įtakos parlamento ir prezidento rinkimams Rusijoje?

– Kol kas ne. Rusijoje sukurta tokia rinkimų sistema, kad pokyčių sunku tikėtis.

Opozicija svarsto, ar esant tokiai situacijai verta jai dalyvauti rinkimuose. Aš manau, kad verta. Egzistuoja menka galimybė, kad į Dūmą patektų keletas susivienijusios opozicijos atstovų.

Reikia burti opozicijos koaliciją. Negalima slėpti, kad tarp demokratinės opozicijos atstovų esama rimtų nesutarimų, kad jų požiūriai skiriasi, tačiau šioje situacijoje būtina pasakyti, jog turime bendrą bėdą ir svarbesnį tikslą – kartu kovoti su režimu. Svarbiausia, kad rinkėjai patikėtų, jog tai daroma nuoširdžiai ir sąžiningai. To pasirinkimo reikia rinkėjams.

– Matote galimybę Rusijos opozicijai drauge dalyvauti jau šiemet vyksiančiuose Dūmos rinkimuose?

– Taip, yra silpna viltis, kad toks susivienijimas įvyks. Jeigu tai įvyks per parlamento rinkimus, jis taptų postūmiu ir prezidento rinkimams.