Šiek tiek kitoks sąrašas

Pandemijos, karo, artėjančios klimato kaitos katastrofos nuotaikų ir ekonominių neramumų metu sunkiau rasti asmenį – ypač po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasitraukimo iš politikos –, kuris atrodytų it ES krizių kontrolierius.

Praėjusiais metais Briuselio naujienas nušviečiantis „Politico“ leidinys kėlė klausimą, kas pakeis A. Merkel. Panašu, kad atsakymo vis dar nėra. 2021-ųjų pabaigoje leidinys tuometinį Italijos ministrą pirmininką Mario Draghi vadino lyderiu, kuris sulaužys Prancūzijos ir Vokietijos duopoliją, tačiau jam nepavyko išsilaikyti, o jį pakeitė Giorgia Meloni, tradicinių pažiūrų šalininkė, kuri nevengia kreipti savo žvilgsnio arčiau Rytų.

Kitoje Europos dalyje galios kraštovaizdis suaižėjęs. Šiemet kasmetiniame „Politico“ 28-ių įtakingiausių Europos politiką skatinančių vykdytojų, svajotojų ir griovėjų reitinge nėra nė vieno aukščiausio vadovo iš Berlyno, Londono, Paryžiaus ar Briuselio.

Pati Prancūzijos ir Vokietijos duopolija yra bemaž žemiausiame per pastaruosius metus sinergijos taške. Nors prancūzų prezidentas Emmanuelis Macronas ir užsitikrino antrąją kadenciją, tačiau prarado daugumą parlamente, jį kankina problemos namų arenoje. Tuo pat metu susidaro įspūdis, kad Vokietijos kancleris Olafas Scholzas kaip įmanydamas stengiasi netapti Europos lyderiu, verčiau sutelkdamas jėgas tam, kad išsaugotų nepakitusią koaliciją savo šalyje.

Atrodo, kad Briuselyje Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo sėkmę susiejo su Vašingtonu, netgi atmetusi kai kuriuos kolegas iš ES, o visoje Jungtinėje Karalystėje politinė suirutė paspartino jos įtakos mažėjimą, kuris prasidėjo dar pačiame „Brexit“ dramos įkarštyje.

Kaip visada, įtakingiausiųjų sąrašas buvo sudarytas remiantis „Politico“ žurnalistų ir jų kalbinamų galios žaidėjų patirtimi ir įžvalgomis. Reitingas suskirstytas į tris kategorijas: vykdytojus, turinčius formalią galią įvykdyti tam tikras užduotis; trikdytojus, pasirengusius pakeisti status quo; ir svajotojus, atstovaujančius idėjoms, varančioms Europos galią ir politiką pirmyn. O virš visų šių kategorijų stovi įtakingiausias žmogus Europoje.

Krizinių laikų vykdytojai

Vykdytojas numeris vienas – Robertas Habeckas. Arba, „Politico“ apžvalgininkų vertinimu, tikrasis kancleris. Kai Rusija vasarį įsiveržė į Ukrainą, iškart iškilo klausimas: ką darys Europa? Ieškodami atsakymo, žmonės, žinoma, žiūrėjo į Vokietiją, didžiausią ir galingiausią ES valstybę. Tačiau jie nežiūrėjo į Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą, vietoje to jie pažvelgė į Robertą Habecką. 53 metų Vokietijos ekonomikos ir klimato ministras buvo viena iš centrinių ES figūrų, kai buvo priimamas svarbiausias bloko sprendimas – kiek toli galima eiti sankcijų Rusijai keliu.

Jis taip pat ėmėsi nelengvos užduoties – išsiaiškinti, kaip Vokietija galėtų rasti pakankamai alternatyvių energijos šaltinių žiemai, ir toliau stengiantis sumažinti išmetamų teršalų kiekį iki nulinio lygio.

Žurnalistams kasdien ar kas valandą ieškant naujienų apie ES sankcijų paketų ar energetikos planų eigą, visi užduodavo tą patį klausimą: „o ką sako R. Habeckas“?

Jo charizma ir gebėjimas palaikyti tiesioginį ryšį su rinkėjais – kartais per emocingus vaizdo įrašus, paaiškinančius jo dilemas paprasta kalba, – padėjo sustiprinti jo, kaip populiariausio Vokietijos politiko, poziciją.

Greta jo vykdytojų sąraše stovi gaisrininke praminta Christine Legarde. Kadangi Europa susiduria su niūria recesijos ir dviženklės infliacijos perspektyva, Europos centrinio banko, kuriam ji vadovauja, priimti sprendimai lems, ar žemynas pajėgs išbristi iš ekonominių problemų liūno.

Buvusi Prancūzijos finansų ministrė, Tarptautinio valiutos fondo generalinė direktorė pratusi atsidurti atšiaurių akiračių šviesoje. Sukritikuota dėl patirties stokos jos užimamoje pozicijoje, ji tai atsvėrė stipriais politiniais instinktais ir pasirengimu bendrauti su platesne visuomene. 66-erių Ch. Legarde nepabūgo pasirodyti iš arčiau ir atviriau, nei daugumai įprasta ją matyti, moterims skirtame legendiniame prancūzų gyvenimo būdo žurnale „Madame Figaro“.

Vykdytojų sąraše be abejonės atsidūrė ir Christopheris Cavolis. Gali būti, kad už Ukrainos ribų nėra kito žmogaus, kuris būtų atsakingesnis už tai, kad Kyjivas laimėtų karą prieš Maskvą. Keturių žvaigždučių JAV generolui, kuris šiais metais paskirtas NATO pajėgų Europoje vadu, pavesta užtikrinti, kad Ukraina gautų visą karinę, finansinę ir logistinę paramą, kurios jai reikia žūtbūtinėje kovoje.

Jo artimiausias planas – Vysbadene, Vokietijoje, įkurti 300 žmonių operacijų būrį, kurio užduotis bus reaguoti į Ukrainos karinius poreikius ir prašymus, ir kuris būtų jam atskaitingas.

Europos lyderiaujančių vykdytojų gretas papildė ir Turkijos prezidentas Recepas Taypas Erdoganas, Estijos premjerė Kaja Kallas, už ES prekybos vykdymą atsakingas prancūzas Denis Redonnetas, veterane praminta Prancūzijos nacionalistė Marine Le Pen, Aija Kalnaja iš Latvijos, nuo šiol sukanti galvą kaip reformuoti nuolat kritikuojamą ES sienų saugumu besirūpinančią „Frontex“ agentūrą, ir EK pirmininkės U. von der Leyen kabineto vadovas Bjoernas Seibertas, kurį daug kas laiko tikruoju raktu į glaudžius Briuselio ir Vašingtono santykius.

Nuskambėjo ir Lietuva

Pereinant prie svajotojų, „Politico“ mano, kad didžiausia iš jų yra Sanna Marin. Jai teko užduotis sugriauti dešimtmečius trukusį užsienio politikos sąstatą: Suomijos premjerė galiausiai palaužė įprastą savo šalies balansą, siekdama išlaikyti strateginį atstumą tarp Rusijos ir NATO, ir nusprendė kartu su Švedija prisijungti prie šio Vakarų karinio aljanso.

Tačiau akivaizdu, kad daugiausia tarptautinio dėmesio susilaukė ne S. Marin vaidmuo keičiant savo šalies gynybos poziciją. „Būdama 36 metų moteris, S. Marin tebėra retenybė tarp politinės klasės, kurioje vis dar daugiausia gyvena dinozaurai“, – rėžė „Politico“ komanda.

Net ir šalyje, kurioje lyčių lygybės lygis yra itin aukštas, jos buvimas ministre pirmininke – ir daugelio reakcija į tai – liudija apie kovą, kuri vis dar egzistuoja.

S. Marin kartais buvo priversta gailėtis dėl savo elgesio, kuris, beje, yra gana normalus jos amžiaus žmonėms, tačiau jai adresuotą kritiką lydėjo ir žmonių palaikymas socialiniuose tinkluose.

Sunku įsivaizduoti svajotojus be metų metus apie nepriklausomą Škotiją svajojančios Nicolos Sturgeon. Ji nori antros galimybės. Pirmoji Škotijos ministrė pateikė peticiją, kad kitų metų spalį būtų kartojamas nepriklausomybės referendumas. Kaip sako pati N. Sturgeon, jis vyksta tik „kartą per kartą“. Referendumas, jei jis būtų surengtas, įvyktų praėjus devyneriems metams po paskutinio analogiško škotų balsavimo, kuris tąkart baigėsi didžiule persvara nulemto sprendimo likti Jungtinėje Karalystėje.

Dabar N. Sturgeon tvirtina, kad „Brexit“ visiškai pakeitė kontekstą, nes Škotija iš ES pasitraukė ne savo noru. Visa problema – Londono nepritarimas. Aukščiausiasis Teismas atmetė N. Sturgeon pasiūlymą surengti naują referendumą be Vestminsterio palaiminimo, vienas po kito besikeičiantys Didžiosios Britanijos ministrai pirmininkai taip pat atmetė tokius škotų užmojus.

Įdomus akcentas, kad ties vieno su ES ateitimi siejamo svajotojo pavarde suskamba ir Vilniaus pavadinimas. Juk Europos fronto linija titaniškame JAV ir Kinijos mūšyje eina per Vilnių, o į Pekiną iš čia įtariu žvilgsniu žiūri ne kas kitas, o 49-erių Taivano diplomatas Ericas Huangas – jis vadovauja taivaniečių atstovybei Lietuvos sostinėje. Kinijos prekybos embargu pasibaigusi drama iš tiesų nesibaigia: E. Huangui iš Taivano buvo išsiųstas 200 mln. dolerių čekis, skirtas kompensuoti prarastas Lietuvos pajamas.

„Politico“ neabejoja, kad pasaulio mikroschemų lyderis Taivanas investuos į Lietuvos puslaidininkių, lazerių ir biotechnologijų pramonę. Tuo tarpu E. Huangas dabar bando įtraukti ir kitas Europos šalis.

ES santykiuose su Pekinu įprastai elgdavosi atsargiau nei su Vašingtonu, tačiau su situacijos eskalavimu Lietuvoje E. Huangas tikisi, kad pasieks savo tikslų. „Noriu paskatinti visas Europos šalis įsitvirtinti Taivane“, – pabrėžia diplomatas.

Jam gali pasisekti. Europa jau rengia teisės aktus, skirtus atgrasyti Kiniją nuo savo ekonomiškai diskriminacinio požiūrio į kai kurias ES šalis, o atsižvelgiant į pačios Europos siekį kurti savo mikroschemas, Taivano pagalbos ranka labai reikalinga.

Paskutinysis svajotojų sąraše – Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas. „Nevykėlis“ arba „Pralaimėtojas“ (angl. loser), taip jį vertina leidinio komanda, mat V. Putino svajonė apie didesnę Rusiją vargu ar išsipildys, nes jo plataus masto puolimas Ukrainoje pradėjo byrėti beveik taip pat greitai, kaip ir prasidėjo.

Žavingieji trikdytojai

Kokia politika be trikdytojų? Šįkart jų lydere tituluota Giorgia Meloni. Naujoji Italijos ministrė pirmininkė deda visas pastangas, kad įtikintų pasaulį, jog ji nekelia jokios grėsmės. Aišku, kraštutinių dešiniųjų ugningieji kadaise pasisakė už Italijos pasitraukimą iš euro zonos ir priešinosi sankcijoms Maskvai po to, kai Rusija 2014 metais įsiveržė į Krymą.

Tačiau šiomis dienomis ji stengiasi savo kolegoms Europoje ir Vakaruose nusiųsti aiškią žinutę, kad yra didelė NATO gerbėja, griežtos požiūrio į Kremlių linijos šalininkė ir jokiu būdu nenori palikti ES (nors ji neprieštarautų dėl galimybės šiek tiek pakoreguoti jos veikimo būdą).

Vaizdo kreipdamasi į savo partijos fašistinių šaknų atstovus prieš rugsėjį vykusius rinkimus ji atsižadėjo šios ideologijos prancūziškai, angliškai ir ispaniškai – visomis trimis kalbomis G. Meloni kalba laisvai. Vietoje to, ji palygino savo politines pažiūras su Britų torių, JAV respublikonų ir Izraelio „Likud“.

Tačiau kai eurokratai nusisuka, G. Meloni prieštarauja imigracijai, kaip ji teigia, lyčių propagandai ir politiniam korektiškumui.

Greta jos rikiuojasi ir Vengrijos pemjeras Viktoras Orbanas. Europos pareigūnai dar nepriartėjo prie to, kad išsiaiškintų, kaip elgtis su šalimi, kuri sudaro vos 2 proc. ES gyventojų ir mažiau nei 1 proc. jos bendrojo vidaus produkto (BVP), tačiau sugeba nuolatos trikdyti viso bloko taiką.

„Lazdos, morkos, grasinimai, teisminiai procesai, papeikimai – atrodo, kad nė viena priemonė nepasiteisina, o dešiniojo sparno lyderis tik dar labiau įsidrąsina“, – pusiau juokais pusiau rimtai rašo „Politico“.

Skandalai myli ir Graikijos premjerą Kyriakos Mitsotakį. Žmogaus teisių pažeidimai, spaudos slopinimas, šnipinėjimo skandalai. Panašu, kad tai yra centro dešiniųjų pažiūrų, Harvardo universiteto išsilavinimą įgijusio buvusio premjero sūnaus, kuris, nepaisant savo kilmės, pasiskelbė nuosaikiu ir dar autsaideriu, palikimo dalis.

Tačiau Vašingtonui jis patinka. Graikija gynybai išleidžia daugiau BVP nei pačios JAV. 54-erių K. Mitsotakis kritikavo Maskvą ir siuntė karinę įrangą į Ukrainą. Jis tapo pirmuoju Graikijos ministru pirmininku, kuris pasakė kalbą jungtinėje JAV Kongreso sesijoje.

Vis dėlto kalbant apie įvairių teisių užtikrinimą, Briuselis neveiksmingai bandė sustabdyti, žmogaus teisių grupių teigimu, neteisėtą ir K. Mitsotakio palaimintą migrantų stūmimą atgal į tarptautinius vandenis. Galiausiai Komisijos pirmininkė U. von der Leyen pagyrė Graikiją už šios pastangas įtvirtinti savo sienas ir pavadino ją Europos skydu.

Tuo tarpu Rusijos skydu bei dar vienu ES trikdytoju pripažintas ir Maskvos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas. Jis meistriškai valdo propagandą, itin sėkmingai svarbiuose Jungtinių Tautų balsavimuose suburia bendraminčių grupeles ir vis dar bando įtikinti bado grėsmę jaučiančias šalis, kad tai ne Kremliaus karo mašina Ukrainoje, o Vakarų sankcijos kaltos. Ir kaip būtų galima įsivaizduoti šiandienos Rusiją be S. Lavrovo diplomatijos taisyklių?

Europos variklis

Permąstoma, ką reiškia būti europiečiu – ir tai daugiausia vyksta Ukrainos prezidento dėka.

Turbūt visi nesunkiai atspėjo, kas šiame sąraše įtakingiausias. Europietis – taip Volodymyrą Zelenskį karūnavo reitingo sudarytojai. Europa keičiasi. Žemynas iš naujo vertina savo strateginius santykius, rimtai žiūri į gynybą, permąsto prekybos, plėtros ir energetinio saugumo politiką. Apskritai kalbant, permąstoma, ką reiškia būti europiečiu – ir tai daugiausia vyksta Ukrainos prezidento dėka.

Tai ne pirmas kartas per pastaruosius metus, kai Ukrainą puola Rusija. Į šalį veržtasi per rinkimus, nutrauktas dujų tiekimas, pažeista jos teritorija. Tačiau iki paskutinio V. Putino puolimo likusi Europa mažai ką padarė.

Buvo klaidinančių vilčių 2004-aisiais, kai Oranžinė revoliucija pažadėjo proeuropietišką vyriausybę, o vėliau ir 2014 m. Euromaidano protestai, kurie dar kartą signalizavo apie glaudesnius Ukrainos ir Europos ryšius, nors jie anuomet ir neišsivystė taip, kaip tikėtasi.

Priežastis, kodėl šį kartą viskas yra kitaip, yra V.Zelenskis, neabejoja „Politico“. Jis tapo figūra, kuria Europa ne tik pasitikėjo, bet ir žavėjosi bei seka ja.

„Pažiūrėkite, kaip Europos lyderiai, norėdami pasižymėti prieš rinkimus savo šalyse, lekia į Kyjivą fotografuotis su iškilmingai atrodančiu 44-erių vyriškiu, vilkinčiu dabar jau ikoniškus alyvuogių žalumo marškinėlius. Stovėdami šalia jo politikai trokšta būti matomi”, – blaivaus žvilgsnio nepraranda leidinys.

V. Zelenskis įtikino likusią Europą, kad jos ateitis yra susieta su Ukrainos ateitimi – tuo tikėjo nedaugelis prieš Rusijos invaziją vasarį.

Jo bendravimo įgūdžiai – pagrindas. Jo retorika griežtai atskleidžia Rusijos režimo, su kuriuo jo šalis kovoja, piktavališkumą, išsklaidydama didžiąją dalį Europos tikėjimo, ypač Berlyne ir Paryžiuje, kad Maskva gali būti partnerė.

Visa tai suteikia jam teisę priversti Europą daryti tai, ko V. Zelenskis nori. Jei jis nori ginklų, jis juos gauna, net jei tai reiškia, kad reikia pakeisti ilgalaikę Vokietijos politiką jų neparduoti. Jei jis nori sankcijų, jis jas gauna, net jei tai reiškia, kad Europa išgyvena energijos krizę ir atšiaurią žiemą, kai dujų kainos yra aukštos.

Nesvarbu, ar tai būtų sėklos, sunkvežimiai ukrainietiškiems grūdams gabenti ar nuliniai tarifai – prašymai greitai pasirašomi. Jam netgi pavyko pramušti Ukrainos kaip kandidatės į ES statusą, kuris buvo įšaldytas nuo 2013 m.