„Organizuotas nusikalstamumas įsišaknijo dėl segregacijos, nedarbo, mokyklinio švietimo nesėkmių ir narkotikų paklausos didėjimo, – teigė premjeras. – Švedija patyrė pernelyg daug nesėkmių, jei turėsime omenyje integraciją“.

Anksčiau S. Löfvenas vengdavo užsiminti apie integraciją, kai atsakinėdavo į klausimus apie ryšį tarp nusikalstamumo ir didelio migrantų srauto pastaraisiais metais. Tiesa, jis ir šįsyk pabrėžė, kad teisės pažeidimai nėra susiję su etnine priklausomybe. „Būtent ekonominiai ir socialiniai veiksniai nulemia, kas tampa, o kas netampa nusikaltėliu“, – sakė jis.

Kodėl Švedija, o ne kitos Skandinavijos šalys taip smarkiai nukentėjo nuo susišaudymų ir sprogdinimų, premjeras aiškino tuo, kad policijos darbas yra nepakankamai rezultatyvus. „Taip pat teisinga tai, jog Švedija – ir tai bendra politinė nesėkmė – turėjo parengti policiją, teismų sistemą ir visą visuomenę tam, kad būtų išspręstos problemos, kurios ilgai kaupėsi, – pareiškė S. Löfvenas. – Pernelyg ilgai buvome nepasirengę tam, kad Švedijoje atsiras tokio pobūdžio smurto“.

2019 metais Švedijoje užfiksuota daugiau kaip 100 sprogdinimų – trigubai daugiau negu pernai, jau nekalbant apie ankstesnius metus. Dauguma sprogimų nugriaudėjo dideliuose miestuose – prie pastatų, automobiliuose. Apie trečdalį išpuolių surengta Malmės mieste šalies pietuose, keliasdešimt – sostinėje, kiek mažiau – Geteborge. Ekspertų nuomone, šitaip konfliktuojančios grupuotės mėgina įbauginti vienos kitas.

2015 metais į Švediją, turėjusią 9,8 milijono gyventojų, atvyko 163 tūkstančiai migrantų. Tai – aukščiausias rodiklis Europoje skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui. 2016, 2017 ir 2018 metais čia atvyko atitinkamai 29, 26 ir 21,5 tūkstančio žmonių. Centrinio statistikos biuro duomenimis, 2019 metų pradžioje apie 19 procentų Švedijos gyventojų (1 960 000 žmonių) buvo atvykėliai iš kitų šalių.

2019 metų birželį Švedijoje gyveno 10 281 189 žmonės.