Švedijos kalėjimai – socializmas su žmogišku veidu

Birželio pabaigoje Klaipėdos areštinės viršininkas komisaras Sigitas Bulovas kartu su viršila Artūru Tatarinovu keturias dienas viešėjo Švedijoje. Jį ir kitus pareigūnus iš Lietuvos pakvietė Švedijos teisėsaugininkai. Tai antra komisaro kelionė į Švediją - prieš dvejus metus jis jau turėjo progos pamatyti šios šalies įkalinimo įstaigas. Šįkart jis aplankė du miestus: Karlskroną ir Kristianstadą.

Be Švedijos, S.Bulovui teko lankytis JAV kalėjime, tad areštinės viršininkui buvo įdomu palyginti Lietuvos ir užsienio kolegų darbo sąlygas.

Areštinėje – kaip kurorte

Karlskronos policijos areštinė įsikūrusi policijos komisariato patalpose. Ji užima visą didelio modernaus pastato ketvirtąjį aukštą. Į areštinę galima patekti tik liftu, turint magnetines korteles su kodais – jokių raktų, jokių „tarnybinių praėjimų“.

Viduje lankytojus nustebino gausybė plačių langų, puikus vaizdas į jūrą, paplūdimius, gausybė gėlių oranžerijose. Kamerose, kurios ten vadinasi tiesiog kambariais, nėra jokių grotų. Pasivaikščiojimo kiemelis - vien iš permatomų stiklinių blokelių, kurių vienas kainuoja tūkstantį JAV dolerių. Pro langus matosi jachtų prieplauka, miestas, jūra.

Kiekvieno sulaikytojo kameroje-kambaryje yra televizorius, knygos, patogūs baldai. Areštinės gyventojai gali sportuoti, žaisti tenisą. Salėje daug treniruoklių, kurių galėtų pavydėti ne vienas Klaipėdos sporto klubas.

Kalėjime yra svetainė, kurioje kaliniai ir prižiūrėtojai ateina paskaityti laikraščių, pabendrauti, čia švenčia gimimo dienas, išsikepa pyragą. Čia pat stovi viryklė, šaldytuvas, kuriame kaliniai gali laikyti maisto atsargas. Patogūs baldai, gėlės, ant stalų apelsinai, knygos, kortos. Čia noriai užsuka išgerti kavos ne tik kaliniai, bet ir administracijos atstovai.

Sporto salėje S.Bulovas sutiko lietuvį vairuotoją iš Panevėžio, kuris įkliuvo veždamas atsarginiame rate narkotikų. Jam buvo skirti griežti apribojimai. Jie pasireiškia tuo, kad panevėžietis negali susirašinėti, skambinti telefonu be prokuroro žinios. Be šių, areštantui gali apriboti žiūrėti informacines laidas, klausytis radijo. Kaliniai gali mokytis dirbti kompiuteriu, tačiau neturi interneto. Areštinėje yra didelė biblioteka.

Prižiūrėtojams priklauso su kaliniais žaisti tenisą, gerti kavą. Jei kalinys to pageidauja, prižiūrėtojas negali atsisakyti. Tie, kurie nenori sportuoti, gali padirbėti savo materialinei padėčiai pagerinti. Jiems moka apie 1-3 dolerius per valandą.

Areštinės gyventojai ir kalėjimų kaliniai vilki savo rūbais. Kas neturi, tam duoda valdiškus. Bet tai ne kokie nors dryžuoti, kaip filmuose rodoma, bet normalūs civiliniai rūbai. Yra skalbimo mašinos, kur jie gali išsiskalbti drabužius.

Visa tai nereiškia, kad kaliniai gyvena „šiltnamio“ sąlygomis. Kalėjime ir areštinėje yra drausminimo kameros. Į jas uždaromi aršūs, triukšmaujantys, save ir kitus žalojantys kaliniai. Tokiame drausminimo kambaryje yra minkšta lova su diržais, kuriais pririšamos kalinio rankos bei kojos. Jei jis bando trankytis galva, nieko blogo, nes gultas aptemptas porolonu su dermatinu. Nors su kaliniais bendraujama labai geranoriškai, tačiau tas, kuris „perlenkia lazdą“, greitai sudrausminamas. Paprastai režimo pažeidėjas laikomas surištas, kol nusiramina.

Prižiūrėtojai neturi jokių ginklų, jokių antrankių ar lazdų. Karlskronos areštinė yra 23 vietų, joje vidutiniškai laikoma 16 asmenų, o darbuotojų yra net 35. Beje, labai jaunų darbuotojų nesimatė, dauguma buvo apie 40 metų amžiaus, pusė personalo – moterys.

Kai komisaras S.Bulovas lankėsi Karlskronos areštinėje 2001 m., klausė vietinių darbuotojų, kiek areštinėje buvo savižudybės atvejų. Tada atsakė, kad trys. Šiemet sužinojo, jog nuo tada savižudžių skaičius nepasikeitęs.

Visi trys, pasitraukę iš gyvenimo dėl „nepakeliamų sąlygų“, buvo švedai. Šiaip kaliniai žalojasi gana dažnai. Tai nenuostabu, kadangi areštinėje daugiau kaip pusė būna užsieniečiai: lietuviai, latviai, estai, lenkai, gruzinai, vengrai, ukrainiečiai. Mūsiškiams būnant Karlskronoje, vienas gruzinas buvo parvežtas susižalojęs ranką.

Karlskronos kalėjime

Tą pačią dieną S.Bulovui teko lankytis Karlskronos kalėjime. Vidutinio dydžio 50 vietų kalėjimas, jame dirba apie 50 darbuotojų. Mūsų pareigūnai vaikščiojo po tą kalėjimą laisvai, nesijautė jokios įtampos, visi, su kuo teko bendrauti, buvo žvalūs ir mandagūs. Kalėjimas aptvertas aukšta tvora, yra ir grotos. Švedijoje kalėjimai skirstomi pagal režimus. Tame, kur buvo klaipėdiečiai, visi nuteistieji kali iki ketverių metų. Nuo ketverių iki aštuonerių kali jau kitame kalėjime, o iki gyvos galvos - dar kitokiame.

Pagrindinė įkalinimo įstaigų problema – narkomanija. Būna, kad kamerose randa apsvaigusiųjų. Nors siuntinių kaliniams neleidžiama gauti, tačiau, kaip manoma, jie į vidų patenka po pasimatymų ir kai kalinys grįžta iš atostogų (yra ir tokia galimybė!). Už gerą elgesį švedus išleidžia savaitei namo, o kai tie grįžta, tai visas kalėjimas vaikšto apdujęs.

Karlskronos kalėjime birželio mėnesį kalėjo devyni lietuviai. Apžiūrint stalių dirbtuves, vienas jų pašaukė komisarą lietuviškai. Paaiškėjo, jog jis yra buvęs Klaipėdos areštinėje pagal prevencinį sulaikymą, tad ir atpažino komisarą. Dirbtuvėse kaliniai gamina stalus, suolus, spąstus žiurkėms. Kalėjime dirbti privalo visi, nebent kuris nors kategoriškai atsisakytų.

Ten taip pat yra sporto salė, treniruoklių kambarys. Neraštingi ar nebaigę mokyklos kaliniai gali mokytis, kalėjime jiems suteikiamas vidurinis išsilavinimas. Areštinėje ir kalėjime yra gydytojas, stomatologas, nesunkiai susižeidusių kalinių nereikia vežioti į ligoninę. Kalėjime pasimatymų kambariai gerai įrengti, pridėta įvairių vaikiškų žaislų, jei kalinį ateitų aplankyti žmona ir vaikai.

Kai prieš kelerius metus S.Bulovas buvo Karlskronos areštinėje, manė, kad jiems rodė parodomąją įstaigą, tačiau dabar pamatė, kad kituose miestuose dar geriau viskas sutvarkyta, daugiau gėlių, daugiau vietų.

Švedijoje policija gali sulaikyti įtariamąjį ir be teismo sankcijos uždaryti jį į nuovados kamerą keturioms pa-roms. Yra areštinės, kuriose suimti asmenys laikomi iki teismo. Kai paskelbiamas teismo nuosprendis ir teisiamasis su juo sutinka, iškart perkeliamas į kalėjimą. Jei nepareiškia jokio noro, tris savaites laikomas areštinėje, kol įsiteisėja nuosprendis. Kai teisiamasis apskundžia nuosprendį, jis laikomas areštinėje iki galutinio teismo sprendimo.

Kaip sakė švedai, areštinės administracijai finansinių problemų nebūna, jie dažnai suka galvą, kur išleisti pinigus. Kiek biudžetas paskiria pinigų, tiek ir gauna. Pavyzdžiui, Kristianstado areštinė turi 17 kompiuterių, tad šiemet nusprendė atnaujinti programas, nes esą pernykštės jau pasenusios.

Kalėjime dažnai lankosi Raudonojo Kryžiaus atstovai, kunigai, pastoriai, kurie bendrauja su kaliniais pasimatymų kambarėliuose. Kiekvienoje kameroje yra brošiūrėlių kalinio gimtąja kalba, kur surašytos jų teisės ir pareigos. Būna kalinių skundų dėl darbuotojų, kad neva per mažai dešros davė ar patalynė nepakankamai švari.

Į teismą kalinius konvojuoja areštinės darbuotojai. Vieną kalinį lydi keturi pareigūnai, kurie neturi jokių specialiųjų priemonių, išskyrus antrankius, kurie rakinami iš priekio. Vežami kaliniai paprastais lengvaisiais automobiliais. Tais atvejais, kai kaliniui gresia didesnė bausmė ar žino, jog pilietis neramus, tuomet iškviečia policiją, kuri nekonvojuoja, o tik palydi su motociklais iki teismo. Aišku, jei kyla pavojus, tuomet policija ateina į pagalbą.

Šiuo metu Švedijoje 106 asmenys įkalinti iki gyvos galvos (pas mus nuo 1996 m. iki gyvos galvos nuteista apie 80 kalinių). Būna taip, kad kartais nuteistieji iki gyvos galvos išeina į laisvę po 15-20 metų.

Švedijoje įstatymas yra griežtesnis užsieniečių atžvilgiu. Visi pagauti nusikaltėliai susilaukia bausmės jau už pirmąjį nusikaltimą. Švedijos visuomenė ir įkalinimo įstaigose dirbantys pareigūnai nemano, kad kalinių gyvenimo sąlygos yra pernelyg geros ir jas reikia dirbtinai bloginti. Valdžia skiria daug pinigų, nes mano, jog net didžiausias nusikaltėlis neturi prarasti žmogiškumo – visko, ko reikia jo gyvenimui, jis turi gauti, išskyrus laisvę. Švedijoje kai kurie žmonės gyvena blogiau už kalinius, skaičiuoja kronas, kad užtektų nuo algos iki algos, o kalėjimuose viską gauna už dyką. Stengiamasi, kad išėjęs kalinys nebūtų piktas – ant žmonių, ant viso pasaulio. Praktika rodo, kad Švedijoje yra mažiau smurtinių nusikaltimų. Kalėjimai čia skirti tam, kad kalinys atliktų jam skirtą bausmę, kad suprastų, jog žmonės nėra kerštingi, kad nusikaltėlis gailėtųsi, o ne kentėtų dėl padaryto nusikaltimo. „O pas mus kaip yra? – svarsto komisaras S.Bulovas. - Žmogus pateko pirmą kartą, jis dar ne visiškai sugadintas, bet po kelerių metų jis išeina piktas, pasiruošęs keršyti žmonėms už patirtas kalėjime skriaudas“.

Iki švedų lygio mums dar labai toli. Aišku, galima sukaupti lėšų ir padaryti vieną „parodomąją“ areštinę, tačiau tam nepritars nei visuomenė, nei valdžia. Galima bandyti keisti visuomenės, kalinių bei policijos darbuotojų požiūrį į nusikaltėlius ir bausmes, tačiau tai daug sunkiau padaryti, nei gauti pinigų moderniškai areštinei.