Idiliškas vaizdelis

Sienos saldumynų parduotuvėje "Pasticceria Nannini" galima įsigyti trijų naujų skonių ledų, pavadintų pagal migdolinius sausainius, kuriais garsėja ši firma: "Cavalluccio", "Panforte" ir "Ricciarello". Netrukus atsiras ir geltonžiedžių sedulų, gervuogių ir kaštonų skonio, tad bus galima kalbėti apie sisteminę asortimento plėtrą ir į konditerijos cechą grįžtančią XIII a. kepimo technologiją.

Atrodo, kad šios rinkodaros priemonės – dalis iniciatyvos, prasidėjusios dar pernai vasarą, kai oligarchas iš Kazachstano Igoris Bidilo per savo įmonę "Sielna" perėmė teises į prekės ženklą "Pasticceria" ir paskelbė norįs paversti kepyklėlę tarptautine restoranų įmone.

Du kartus per metus Sienoje vyksta vadinamoji "Il Palio" šventė –  lenktynės "Piazza del Campo", kur dešimt nebalnotų žirgų (kartais – net ir be raitelių, kurie posūkyje neišsilaiko ant žirgo) lenktyniauja, kuris greičiau triskart apibėgs miesto centrinę aikštę. Pasibaigus lenktynėms, prasideda miesto šventė, kuri trunka iki pat ryto. Kiekvienas žirgas atstovauja kontradoms – nedideliems savivaldos teises, savus herbą ir vėliavą turėjusiems, daugiausia vieno amato atstovų apgyvendintiems seniesiems miesto rajonams.

Dekoracijos visada tokios pačios. Pusapvalė kriauklės formos aikštė, išklota raudonomis plytomis, XIV a. istorinis administracinis pastatas "Palazzo Publico" su visoje Toskanoje aukščiausiu bokštu "Torre del Mangia" (102 m), gyvenamieji namai, aikštės centre – Džiaugsmo fontanas. Atrodo, kad viskas atrodo taip, kaip prieš daug šimtmečių. Ir vis dėlto miestas keičiasi sparčiai, ypač vaizdinguose, turistams skirtuose ir jų pamėgtuose kvartaluose.

Sumani režisūra

Iš dviejų dešimčių restoranų, žvelgiančių į "Piazza del Campo", penkiolikos savininkai pasikeitė per pastaruosius dvejus metus: jie visi priklauso įmonei "Sielna". Populiarieji "Osteria Bigelli" ir baras "Manganelli", "Caffè Fonte Gaia" ir "Ristorante al Mangia". Kaip, beje, ir buvusios batų bei fotoaparatų parduotuvės – pastarąsias norima paversti restoranu, kurio lankytojų akivaizdoje būtų gaminami makaronai.

I.Bidilo vietinė spauda spėjo pavadinti naujuoju miesto krikštatėviu. Tai, kuo jis bando paversti Sieną, su tikrosiomis toskaniečių gastronomijos tradicijomis turi tiek pat bendra kaip klasikiniu būdu solidžios italės pagaminti ravioliai ir masinės gamybos pusgaminis iš parduotuvės šaldiklio.

Viduramžių nesiekia nei garsiųjų Sienoje rengiamų žirgų lenktynių tradicija, nei Rotušės aikštė Florencijoje, San Džiminjano senamiestis ar "Piazza Grande" prieigos Arece. Visa tai – kultūros politikos fikcija, dar XIX a. pradėto kurti mito dalis.

Tačiau Sienoje – ir apskritai Toskanoje – yra ir daugiau dalykų, kurių tikroji istorija ir vaizdas, skiriasi labiau nei nutuokia čia plūstantys turistai. "Viduramžių nesiekia nei garsiųjų Sienoje rengiamų žirgų lenktynių tradicija, nei Rotušės aikštė Florencijoje, San Džiminjano senamiestis ar "Piazza Grande" prieigos Arece. Visa tai – kultūros politikos fikcija, dar XIX a. pradėto kurti mito dalis", – rašo šveicarų dienraštis "Der Tagesanzeiger".

Noras, kad 1861-aisiais suvienytos tautos idėja atsispindėtų ir specifiniame itališkame architektūros stiliuje, fašistų ideologija, akcentuojanti italų tautos karingąją kilmę, šių dienų paminklosaugininkų užmojis išsaugoti Toskanos autentiką, – visa tai pasirodė esą trys to paties mąstymo etapai: išsaugoti krašto, kaimo kraštovaizdžio ir senųjų miestų fiktyvųjį grynumą.

Šių pastangų rezultatą architektūros istorikas Giulio Giovannoni yra pavadinęs Toskanos "muziejizacija", kurio padarinys – regionas verčiamas tarptautinio turizmo preke.

"Viduramžiai" iš XIX a.

Sienos miesto katedra gotikiniu stiliumi labai kryptingai atkurta XIX a. pabaigoje – tai galima atpažinti iš fasado, šoninių navų langų. "Palazzo Salimbeni", kuriame yra seniausio pasaulyje banko "Banca Monte dei Paschi" būstinė, viduramžiams būdingą stilių įgavo po renovacijos 1871–1879 m. Už tai atsakingas architektas Giuseppe Pardini taip pat įtikino pašalinti nuo fasado XIX a. būdingą tinką ir atidengti raudonų plytų mūrą.

Entuziazmas dėl gotikos ir tariamos autentikos išsaugojimo virto panieka barokui, kuris buvo suvokiamas kaip Katalikų bažnyčios (dar visai neseniai besipriešinusiai politiniam Italijos suvienijimui) ir korumpuotų didikų stilius. Vyko "Caccia al barocco" – baroko medžioklė, kai šio stiliaus ojektai buvo tikslingai naikinami.

1922 m. valdžia atsidūrė fašistų, kuriems XX a. fašistams barokas asociavosi su dekadansu ir moraliniu nuosmukiu. Entuziazmas dėl tariamai originalios Italijos grįžo, ypač – rengiant festivalius ir eitynes. Tokias varžybas, kaip minėtosios "Il Palio" lenktynės, viduramžiais ir Renesanso laikais labai mėgta rengti visuose dideliuose ir mažuose miestuose. Tačiau daugelio jų tradicija nunyko, nes visas dėmesys sutelktas į šventę Sienoje. Nors žirgų lenktynių tradicija buvo iš naujo pradėta 1927 m., ji pateikiama kaip autentiška, tęsanti 1430–1480 m. atsiradusią viduramžių tradiciją.

Amerikiečių istorikė dr. Medina Lasansky teigia, kad fašistinei kultūros politikai "Il Palio" lenktynės turi būti dėkingos ne tik už kostiumus, bet ir už dalyvių skaičių. Atnaujinta "Il Palio" paversta viso miesto švente.

Seni akcentai pakeisti naujais ir kitose Toskanos vietovėse – stengtasi sunaikinti kuo daugiau baroko palikimo. "Ferdinando II statula buvo pašalinta iš miesto aikštės Arece, kaip ir barokinės detalės Šv.Pranciškaus vienuolyne Fiesolėje – sienos baltai tinkuojamos ar pakeičiamos pilko smiltainio apdaila, o San Džiminjane nusiaubiama XVII a. Šviesos Madonos bažnyčia", – konstatuoja dr. M.Lasansky.

"Jei norite tobulų viduramžių, turite jį susikurti patys", – "Der Bund" cituoja viduramžių laikotarpio specialistą istoriką dr. Valentiną Groebnerį.

Sotūs metai ir badas

Naujųjų viduramžių teritorija plečiasi iš miesto į kaimą. Anot G.Giovannoni, viena iš svarbiausių Toskanos muziejinimo prielaidų buvo po Antrojo pasaulinio karo ištuštėję kaimai. Be jų regiono tranformavimas į kaimišką utopiją su akmeniniu mūru, smailiomis arkomis ir vynuogėmis apaugusiomis pavėsinėmis nebūtų buvęs įmanomas. O iš kaimiškųjų vietovių pasitraukusių kilmingųjų vietą ilgainiui užėmė turistai.

Kita šios, atrodytų, natūralios estetikos pusė – priemiesčiai ir upių slėniai su pramoninėmis teritorijomis ir juo labiau "campagna urbanizzata". Tai, kaip galvoja kai kurie keliautojai, nėra Toskanos gėda ar net nuostabaus kraštovaizdžio išdavystė, o tik prielaida kurti istorinę miesto centro fikciją.

Dešimtmečiais "Banca Monte dei Paschi" fondas rėmė ne tik vietos ligoninę, Sienos universitetą, bet ir kai kuriuos muziejus bei kultūros renginius, įskaitant "Il Palio". Būta metų, kai fondas šiems tikslams išleido iki 200 mln. eurų – Italijos masteliais, milžinišką viešosioms reikmėms skirtą sumą.

Situacija pasikeitė dėl staigaus banko nuosmukio ir jo nacionalizacijos 2017-aisiais. Krizės metus lydėjo ne tik politinė agonija, demonstracijos su skanduotėmis apie laisvę Sienai ir "Il Palio" tradicine daina "Viva la nostra Siena", bet ir visiška desperacija, neviltis. Kai korupcijos skandalą išgyvenęs verslininkas Salvatore Caiata panūdo tapti Silvio Berlusconi fašistinės "Fratelli d'Italia" parlamento nariu, jis persikraustė į Kalabriją, o jo imperija galiausiai atsidūrė investuotojo iš Kazachstano rankose.

Kai Florencijos dienraštis "La Nazione" viename interviu paklausė I.Bidilo, kodėl jis, uždirbantis tiek pinigų iš naftos, dujų, plieno ir nekilnojamojo turto, investuoja į Sieną ir tikslingai – į gastronomiją, šis atsakė: "Nes tai rojus, vienas iš nedaugelio šiame pasaulyje dar nesugadintų."