Arkties ledynai tirpsta vis greičiau, o kartu didėja ir ginčai, kam priklauso po jais slypintys gamtiniai ištekliai. Bet Arkties regionas vilioja ne tik nafta ir dujomis.

Neatrasti ištekliai

Įprastuose žemėlapiuose sunku įvertinti tikrąją Arkties didybę ir mastą. Aliaska, vaizduojama atskirame stačiakampyje kažkur kampe, iš tikrųjų yra dvigubai didesnė už Teksaso valstiją, o jos kranto linija – ilgesnė nei 48 žemyninių valstijų kartu paėmus. Grenlandija didesnė už visą Vakarų Europą. Už poliaračio esantis plotas sudaro 8 proc. viso Žemės paviršiaus ir 15 proc. planetos sausumos.

Ten taip pat slypi milžiniški naftos ir dujų ištekliai, būtent todėl šis regionas atrodo labai perspektyvus ekonominiu požiūriu. Pagrindiniai naftos telkiniai yra Vakarų Sibire ir Aliaskos šiaurėje, Prudhou Bėjuje. Šiuose regionuose išgaunama 10,5 proc. viso pasaulio naftos ir 25,5 proc. dujų. Bet šie skaičiai greitai gali dar išaugti. JAV geologijos tarnybos skaičiavimais, Arktyje gali slypėti maždaug 22 proc. dar neatrastų pasaulio naftos ir dujų išteklių.

Šie ištekliai visai neseniai tapo prieinami traukiantis ledynams, ilgėjant gavybos sezonui vasaros mėnesiais ir tobulėjant žvalgybos technologijoms.

Turtai – ne tik dujos ir nafta

Privačios bendrovės jau įžengė į Arktį. Nors gavyba šiame regione kainuoja brangiai, "Shell" investavo 5 mlrd. dolerių į naftos žvalgybą Čiukčių jūroje prie Aliaskos, o Škotijos bendrovė "Cairn Energy" pradėjo 1 mlrd. dolerių vertės analogiškus darbus prie Grenlandijos pakrantės. "Gazprom" ir "Rosneft" planuoja investuoti milijardus į žvalgybą Rusijai priklausančioje Arkties dalyje, o tyrinėti atokius Sibiro telkinius į partnerius kviečiasi "ConocoPhillips", "ExxonMobil", "Eni" ir "Statoil".

Be naftos bei dujų, Arktis slepia ir kitų naudingų išteklių. Dabar, kai vasara tapo ilgesnė, atsirado daugiau laiko mineralinių žaliavų žvalgybai, o traukiantis ledynams atsiveria giliavandeniai uostai jų eksportui.

Arktyje, Šiaurės Aliaskoje, jau veikia našiausia pasaulyje cinko kasykla "Red Dog", o Rusijos Norilsko mieste – didžiausia nikelio gamykla. Arkties regione gaminama 40 proc. pasaulio paladžio, išgaunama 20 proc. deimantų, 15 proc. platinos, 11 proc. kobalto, 10 proc. nikelio, 9 proc. volframo ir 8 proc. cinko. Vien Aliaskoje yra daugiau nei 150 perspektyvių retųjų žemės elementų telkinių.

Šiaurės vakarų jūrų kelias

Bet prasidėjęs Arkties bumas susijęs ne tik su naudingųjų iškasenų ir energijos išteklių gavyba. Šio regiono miškai – eglių, pušų ir kėnių – sudaro 8 proc. viso pasaulio miškų, o jo vandenyse sugaunama 10 proc. pasaulio žuvų. Modifikuoti tanklaiviai ateityje galėtų gabenti gėlą vandenį iš Aliaskos ledynų į Azijos ir Afrikos pietus.

Arkties geografinė padėtis naudinga. Pažvelgus į gaublį iš Šiaurės ašigalio matyti, kad šis regionas yra šalių, kurių ekonomikos didžiausios pasaulyje, kryžkelėje. Islandijos oro linijų bendrovė "Icelandair" jau siūlo skrydžius palei ašigalį tarp Reikjaviko, Ankoridžo ir Sankt Peterburgo. O jūros dugnu planuojami nutiesti komunikacijos kabeliai gali sujungti Šiaurės Rytų Aziją, Jungtines Valstijas ir Europą.

Žema temperatūra palanki duomenų saugykloms. Vieną tokią saugyklą bendrovė "Facebook" stato Švedijos šiaurėje, o Špicbergene iškastame požemyje laikoma šimtai tūkstančių įvairiausių augalų sėklų.

Tirpstant ledynams trumpieji jūrų keliai, kadaise atrodę lyg pasaka, virsta realybe. Šiaurės vakarų jūrų kelias, kuris per Amerikos žemyno šiaurę jungia Atlanto ir Ramųjį vandenynus, vis dar padengtas ledu, bet 2010 m. pirmą kartą istorijoje keturi komerciniai laivai nuplaukė juo į Šiaurės Rytų Aziją. 2011 m. tokių laivų buvo jau 34, o pernai – 46.

Šiaurės vakarų jūrų kelias dar negali konkuruoti su Sueco bei Panamos kanalais ir atimti iš jų didesnės dalies pervežimų, bet šiandien jis jau nebėra tiesiog jūreivių fantazija ir gali būti labai perspektyvus Vakarams kaip tiltas į milžinišką Azijos rinką. Atstumas tarp Hamburgo ir Šanchajaus juo sudaro tik 14 tūkst. km – 4,5 tūkst. mažiau, nei per Sueco kanalą. Šiauriniu maršrutu kelionė sutrumpėja nuo 48 iki 35 valandų.

Raumenų demonstravimas

Į Arkties vandenyną remiasi penkių valstybių teritorijos: JAV, Kanados, Danijos, Norvegijos ir Rusijos. Jos kartu su Islandija, Švedija bei Suomija, kurių teritorija taip pat peržengia poliaratį, 1996 m. įsteigė Arkties tarybą, kuri turėjo tapti diskusijų forumu. Ir nors Arkties vandenynas dar nuo 1920-ųjų yra padalytas į sektorius, diskusijos ir ginčai netyla iki šiol.

Kai rusai 2007 m. jūros dugne įsmeigė savo vėliavą, kilo didžiulis kitų šalių pasipiktinimas. Rusija, Danija ir Kanada negali pasidalyti Lomonosovo kalnagūbrio. Ir viena, ir kita, ir trečia tvirtai įsitikinusi, kad tai jos teritorijos tąsa. Jungtinės Valstijos iki šiol nesutinka ratifikuoti Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos ir tvirtina, kad šis dokumentas pažeidžia jų nacionalinius interesus.

Verdant diskusijoms, Arkties regioną vis dažniau skrodžia karo laivai ir lėktuvai. Šį rudenį Rusijos jūrų pajėgų flotilė surengė ekspediciją į Laptevų, Karo ir Barenco jūras, o Norvegija, Švedija, Suomija, JAV ir Didžioji Britanija atliko pratybas "Arkties iššūkis 2013".