Ar demokratijos keliu prieš daugiau nei dvidešimt metų pasukęs vakarų Afrikoje esantis Malis nevirs dar vienu Afrikos pūliniu? Dienraštis kalbėjosi su atlikėju Viktoru Diawara, kurio šeima gyvena Malyje.
– Šiais metais Malyje įvyko daug reikšmingų pokyčių. Kokia padėtis dabar?
– Situacija – dramatiška. Šiuo metu man sunku pasakyti, bet tada, kai sukilėliai užėmė šalies šiaurę ir paskelbė savo atskirą valstybę, iš šiaurinių regionų į pietus pabėgo apie 30 tūkst. žmonių. Kiek žinau, bėga žmonės ir dabar.
Be to, Malis nėra prie vandenyno, neturi uostų, o svarbūs keliai driekiasi per dykumą. Todėl šalyje pakilo maisto kainos, trūksta kai kurių prekių. Tai, žinoma, nėra blokada, tačiau situacija – įtempta.
Šiuo metu daugiausia neramumų kyla šalies šiaurėje, kur veikia islamistai. Kalbant apie pietinius regionus, kuriuose yra ir sostinė, ten padėtis gerokai ramesnė. Mano tėvai gyvena sostinėje, tad galiu pasakyti, kad tikrai galima išeiti į gatves ir viskas gana normalu.
– Kas sukėlė krizę? Ar tai, kad Malis tapatybės požiūriu nevienalytis, ar yra kitų priežasčių?
– Na, pavyzdžiui, tuaregai skiriasi nuo Pietų Malio gyventojų – kitokia tiek jų išvaizda, tiek gyvenimo būdas, kalba, net maistas. Galiausiai pakanka pasižiūrėti į Malio žemėlapį. Atrodo, lyg kažkas būtų liniuote braukęs mūsų sienas. Tokių sienų realiai nebūna. Viskas paveldėta iš kolonizacijos laikų. Prancūzai ėmė ir nusprendė, kad Malis bus toks.
Apskritai šalyje yra apie 24 kalbos, beje, visiškai skirtingos. Skirtumas ryškus ne tik tarp šiaurės ir pietų. Jei paklausi Malio gyventojo „Kas tu toks?“ – jis vargu ar atsakys tau, kad yra malietis. Greičiausiai pasakys, kad jis tuaregas, ar įvardys kitą gentį, kuriai priklauso. Tai daug ką pasako apie šalį. Taigi, klausimas, kas teisus – tuaregai ar kiti, gana sudėtingas.
Be to, yra daug dalykų, kurie dažnai viešai neskelbiami. Pavyzdžiui, Malyje dykumoje neseniai buvo atrasta naftos ir urano rūdos. Niekas nešneka ir apie tai, kad per Sacharą į Europą patenka heroino tiek iš Afganistano, tiek iš Pietų Amerikos. Ten sukasi dideli pinigai. Manau, kad tai – esminė priežastis.
Žinoma, tuaregai visuomet piktinosi, kad neturi autonomijos Malyje. Tie konfliktai buvo. Tačiau pietiečiams tuaregų reikalavimai atrodo tokie patys, kaip, pavyzdžiui, lietuviams būtų keistas kokių žemaičių pareiškimas, jog jie nori atsiskirti.
– Daug kas bijo, kad Malis virs antruoju Somaliu. Ar įžvelgiate tokį pavojų?
– Tikrai bijau. Malis – mano tėvo šalis, aš ten užaugau. O būti gali visko. Šalis beveik du dešimtmečius buvo demokratiška. Tai buvo pavyzdys Vakarų Afrikai, kaip galima sėkmingai pereiti iš karinio režimo į demokratišką santvarką. O dabar kariškai parodė, kad viskas, ko buvo pasiekta, – nieko neverta. Gali būti ir etninių neramumų. Gali būti visko.
Manau, kad po perversmo Malis buvo nustumtas atgal mažiausiai 30 metų ir ilgai truks, kol šalis atsigaus. O tikimybė, kad ten taip ir nebus pasidalyta teritorija, pinigais ir kitais „žaislais“, – didelė.
Iš tiesų, labai gaila. Juk Malyje vystėsi ir turizmo sektorius. Nesakau, kad šalis klestėjo, tačiau tai buvo didelis žingsnis į priekį. Viskas per vieną naktį buvo užbraukta.
Demokratija Afrikoje – trapi. Vakarų Afrikoje esantis Malis – puikus įrodymas. Islamistai ir kariškių įvykdytas valdžios perversmas vos per akimirką paklupdė beveik du dešimtmečius demokratijos keliu žengusią šalį. Kas toliau?
Antrasis Somalis?
Malio armijos pulkininkas Moussa Maiga – vienas tų, kurie kovoja su islamistais, įsitvirtinusiais šalies šiaurėje esančioje dykumoje.
Nors kariškio vadovaujama armija, sudaryta iš 700 karių savanorių, veikiau primena iš gatvių surinktus jaunuolius nei profesionalus, tai – ne bėda.
„Mes fiziškai ir morališkai pasiruošę mūšiams“, – karius įkvėpti bandė pulkininkas.
„Lygiuot“, – surėkė jis, kepinant 40 laipsnių karščiui. Vyrai, pasak „Der Spiegel“ žurnalistų, klusniai išsirikiavo vienoje iš Mopti miesto, esančio Malio centrinėje dalyje, aikščių ir įdėmiai klausė nurodymų.
Staiga kažkam antroje kuopos eilėje suskambo mobilusis telefonas. Vyrui tučtuojau nurodyta išeiti į priekį ir jis čia pat gavo 20 kirčių bausmę.
„Mes esame tie, kurie atkovos šiaurę“, – po mažyčio incidento toliau ėmė skanduoti vyrai.
Visi jie priklauso sukarintai organizacijai, pavadintai Šiaurės išsivadavimo frontu (ŠIF).
Daugelis avi sandalus, o vietoj karinės uniformos – futbolininkų marškinėlius. Ant vienų puikuojasi buvusių brazilų futbolo žvaigždės Ronaldo, ant kitų – buvusio Vokietijos futbolininko Piotro Trochowskio pavardės.
ŠIF į savo gretas daugiausia verbuoja iš šalies šiaurės plūstančius pabėgėlius. Organizacijos užduotis – kovoti su islamistais.
Deja, ŠIF trūksta ne tik ginklų, tačiau ir maisto. Šios pajėgos – priklausomos nuo Malio vyriausybės. Tačiau parama kariams – skurdi. Algos siekia vos kelis dolerius per mėnesį.
M.Maiga vienintelis turi padorią karinę uniformą ir pistoletą. Ginklą, kaip pasakojo, parsivežė iš Liberijos, kai tarnavo Afrikos taikdarių dalinyje. Tada jo tėvynė buvo kaip laisvės žiburys kitoms Vakarų Afrikos valstybėms.
Pulkininkas Maiga prieš kelerius metus pasitraukė iš kariuomenės. Gao mieste, kuris šiuo metu kontroliuojamas sukilėlių, buvęs kariškis įsigijo bakalėjos krautuvę. Deja, verslas žlugo, nes regione pasirodė islamistai.
Dabar parduotuvę, kaip jis pats sako, „valdo vagys“. Nors Maiga – karštai tikintis musulmonas, net ir jam teko bėgti nuo islamistų.
„Paprasčiausiai negalėjau ten kvėpuoti“, – pasakojo vyras, turėdamas omenyje užimtoje teritorijoje islamistų įvestą griežtą religinį valdymą.
Dabar pulkininkui reikia kaip nors iš vyriausybės gauti paramą, kad galėtų vyrus apginkluoti ir žygiuoti į šalies šiaurę. Jis tikisi, kad ne tik valdžia, tačiau ir verslininkai iš Mopti miesto arba Malio sostinės Bamako atseikės pinigų.
Juk, kaip sako kariškis, ši krizė liečia visus.
Kol kas Mopti mieste gyvenimas teka įprasta vaga. Nors gyventojų daugumą čia sudaro musulmonai, moterys iki šiol vaikšto be veidą dengiančių šydų, veikia keli vakarietiški restoranai. Juose galima įsigyti alaus ir vyno. Skamba muzika.
Tačiau vos už 100 km į šiaurę nuo Mopti miesto gyvenimas jau kitoks.
Miestelėnai jau senokai gyvena apimti baimės. Jie nuogąstauja, kad netrukus į jų miestą įsiverš sukilėliai.
Užsieniečių, kurių anksčiau atvykdavo į miestą, vis rečiau čia užklysta. Daugelis bijo, kad bus pagrobti sukilėlių. Mopti paliko ir humanitarinės pagalbos darbuotojai. Čia likęs vyriausybei lojalių karių dalinys išlaiko nuolatinę parengtį.
Miestą palieka ir vietiniai. Nuo šių metų kovo iš viso apie 400 tūkst. Malio gyventojų paliko šiaurinę šalies dalį ir patraukė į gretimą Nigerį ir Mauritaniją. Kiti pasuko į šalies pietus.
Staigus šokas
O dar visai neseniai rinkimai Malyje buvo pripažinti laisvais. Žiniasklaida galėjo dirbti nepriklausomai. Dėl turizmo bumo ekonomika augo įspūdingus 5 proc. kasmet.
Viskas pasikeitė šiais metais, kai radikalūs musulmonai ir tuaregų separatistai užėmė šiaurinę šalies dalį, o centrinė šalies valdžia pasirodė esanti bejėgė prieš separatistus.
Būtent tai virto pretekstu kariškiui Amadou Sanogo suorganizuoti perversmą Malyje.
Šis kariuomenės pareigūnas argumentavo, jog „vyriausybė buvo per silpna, kad laimėtų karą su sukilėliais“. Tačiau ir armijai iki šiol nepavyko užgniaužti sukilimo, o tarptautinė bendruomenė vis labiau spaudžia A.Sanogo, kad jis ir jo daliniai grįžtų į barakus.
Deja, to jis neketina daryti...
A.Sanogo kritikai kaltina jį susidorojimu su oponentais. Kalbama, kad bet kam, kas neigiamai atsiliepia apie naująjį Malio režimą, gresia fizinės bausmės.
Ar Malis virsta antruoju Somaliu, kur islamistai kovoja su valdžios ištroškusiais kariškiais, o kenčia paprasti gyventojai?
Verslas sustojo
Vietiniai nori, kad Malis būtų toks, koks buvo iki perversmo ir sukilimo šiaurėje.
Sostinėje Bamake gyvenanti Monique Doray sako, kad padėtis diena iš dienos blogėja. Moteris 1936 m. gimė Kamerūne. Nors turi Prancūzijos pasą, niekuomet nelaikė savęs prancūze.
„Aš afrikietė“, – užtikrintai išrėžė moteris.
Vienintelis dalykas, kuris ją sieja su Prancūzija, kaip moteris pati sako, tai meilė geram maistui. Šio maisto galima įsigyti jos restorane.
Tačiau verslas merdi. Pasak Monique, politikai, diplomatai, pagalbos organizacijų darbuotojai, verslininkai ir turistai palieka šalį.
Šiandien moters viešbutis ir restoranas – beveik tuščias. Net per pietus.
„Nežinau, ar sugebėsiu išlaikyti savo verslą“, – apgailestavo Monique.
Turizmo verslas buvo vienas svarbiausių Malio pajamų šaltinių. Dabar jis žlugo. Daugelis viešbučių ir restoranų uždaryti, o virėjai, padavėjai ir patarnautojai sėdi be darbo.
Tiesa, Monique tebeturi apie 57 iš 95 savo darbuotojų. Tačiau moteris baiminasi, kad be atleidimų neišsivers.
Nainy Diabaté, populiari Malio dainininkė, sakė besitikinti, kad šalies gyventojai priešinsis sukilėliams.
„Mes neturtingi žmonės, tačiau esame taikūs“, – kalbėjo atlikėja.
Moteris koncertuoja vis mažiau, o jos gerbėjų Bamako mieste gretos tirpsta. N.Diabaté pripažįsta, kad jai kol kas tėvynėje baisu.
„Žmonės bijo konflikto. Prisipažinsiu, ir aš bijau“, – sakė N.Diabaté. Nors paskutinė jos daina „Taika“ ką tik tapo dar vienu atlikėjos hitu Malyje.
Politinė sumaištis
Politinė situacija Malio vyriausybėje – sudėtinga.
Pereinamojo laikotarpio šalies prezidentas Dioncoundas Traore neseniai paskelbė, jog sudarė naują ministrų kabinetą.
Iš 31 ministro – 5 karinio šalies lyderio A.Sanogo šalininkai, o nušalintojo šalies vadovo Amadou Toumani Touré atstovo nėra nė vieno.
Nenuostabu, kad šalies elitas – draskomas nesutarimų. Buvusio šalies prezidento šalininkai kritikuoja vyriausybę, o ši kaltina juos sąmokslu.
Neseniai dabartinis Malio ministras pirmininkas Cheickas Modibo Diarra paskelbė, kad A.T.Touré remėjai kėsinasi destabilizuoti šalį ir veikia talkinami užsienio jėgų.>>>>>
Tačiau Hamadounas Touré, žurnalistas, iki pučo dirbęs vyriausybės komunikacijos ministru, pabrėžė, kad šioje istorijoje nėra kaltų ir teisuolių. Pasak jo, Malio elitas žaidžia su ugnimi.
„Islamistai sugebėjo užvaldyti trečdalį šalies vos per tris savaites. Tai nesuvokiama, tai turėjo kaip reikiant šokiruoti mūsų politikus“, – pabrėžė žurnalistas.
Jis pridūrė, kad Malyje ir iki pučo nebuvo tikros demokratijos.
„Demokratija – tik fasadas. Nors partijos ir vyriausybė stengėsi parodyti, kad laikosi žmogaus teisių ir gerbia žmonių laisves, demokratija – tai šis tas daugiau. Tai ir galimybė išsilavinti, ir gauti tinkamą sveikatos apsaugą“, – kalbėjo H.Touré.
Tikisi, kad sugrįš taika
Tuaregų etninės mažumos, kurie Malyje sudaro apie 10 proc. gyventojų, atstovas Zeidane'as Ag Sidalamine‘as pažymėjo, kad kovas būtina užbaigti.
„Vos maža dalis tuaregų, kurie prisidėjo prie islamistų, nori Malyje atskiros valstybės. Manau, kad žmonių diskriminacija – tai praeitis. Mes (tuaregai) Malyje nesame diskriminuojami jau ilgus metus“, – sakė Z.Ag Sidalamine'as.
Vyras kelis kartus talkino derybose tarp tuaregų separatistų ir Malio vyriausybės. 1991 ir 2006 m. jo pastangomis buvo rasti taikos susitarimai.
„Mes siekiame tik mūsų kultūros pripažinimo, tačiau mums tikrai nereikia teritorijos“, – pabrėžė Z.Ag Sidalamine'as.
Visgi, jis kalba optimistiškai: „Islamistai neturi reikiamo placdarmo veikti Malyje. Pinigai – vienintelis stimulas, nes vietiniai neremia islamistų.“
Kaip ir daugelio konfliktų Afrikoje atveju, Malyje sukasi dideli pinigai. Kai kas mano, kad būtent čia slypi separatizmo priežastis.
Neseniai Jungtinių Tautų atstovai paskelbė ataskaitą, kurioje pažymėta, jog kasmet per Sacharos dykumą Vakarų Europą pasiekia didžiuliai kiekiai kokaino, kurio vertė gali siekti apie 10 mlrd. dolerių.
Manoma, kad narkotikų kontrabanda per Afriką – vienas didžiausių islamistų pajamų šaltinių. Kvaišalai iš Pietų Amerikos iš pradžių pasiekia Vakarų Afrikos šalių (dažniausiai Nigerijos ar Gvinėjos) uostus, o tada keliauja į Europą.
Užsieniečių grobimai – kitas pelningas užsiėmimas. Neseniai sukilėliai buvo paėmę įkaitais kelis vakariečius ir 7 alžyriečius. Neoficialiai kalbama, kad už įkaitus sukilėliai susišlavė apie 100 mln. dolerių.
Dabar 30 mln. dolerių sukilėliai reikalauja už du įkaitus iš Ispanijos ir Italijos.
Sacharos dykuma – puiki vieta grobti užsieniečius, kurių nemažai čia dirba naftos verslovėse, ir juos paslėpti.
Jei reikia, įkaitai gali būti gabenami iš vienos vietos į kitą tūkstančius kilometrų, kadangi teritorija – beveik nekontroliuojama, o ir sunkiai prieinama.
Spėjama, kad daugelis įkaitų paprastai laikomi šiaurinėje Malio dalyje, netoli šalies sienos su Alžyru ir Mauritanija.
Afrikos šalių vyriausybių atstovai suvokia, kad siųsti taikdarius didžiausią planetos dykumą - tai karių žudynės.
Savo ruožtu, tuaregai ir kiti sukilėliai puikiai pažįsta dykumas, žino kaip jose kovoti.
Kas kovoja Malyje?
- Dalis tuaregų tarnavo nuverstojo Libijos diktatoriaus Muamaro al Gaddafi pajėgose. Libijoje įvykus perversmui, jie grįžo į Malį.
- Tuaregai susibūrė į sukarintą organizaciją, pavadintą „Nacionaliniu Azawado Išsivadavimo Judėjimu“ (NAIJ). Ši šių metų pradžioje jie paskelbė apie nepriklausomos Azawado valstybės įkūrimą šiaurinėje Malio dalyje.
- NAIJ palaiko glaudžius ryšius su islamistinėmis jėgomis regione: grupuote „Ansar Dine“ („Tikėjimo gynėjai“) ir „Džihado Judėjimu Vakarų Afrikoje“ (DJVA). Turima duomenų, kad abi islamistinės organizacijos palaiko glaudžius ryšius su Vakarų Afrikoje veikiančia Al Qaeda. Manoma, kad „Ansar Dine“ į savo gretas įtraukė ir kovotojus iš Jemeno, Kataro ir Alžyro.
- „Ansar Dine“ lyderis Iyadas Ag Ghalis – tuaregas. Jam apie 60 metų. Jis tarnavo M.al Gaddafi pajėgose. „Ansar Dine“ kovotojai Sacharos dykumos regione grobia užsieniečius ir pagalbos darbuotojus.
Naujausi komentarai