Net ir XXI amžiuje, kai žmonija jau daug matė ir išmoko, vis dar lieka neatksleistų paslapčių. Viena jų – Envaiteneto sala Afrikos žemyne. Nepaisant šios salos grožio, nei vietiniai, nei kas nors kitas neskuba joje įsikurti. Taip yra todėl, kad žmonės ten dingsta be pėdsakų.

Envaitenetas – sala „kanibalė“

Jei kalbame apie planetos salas, į kurias lankytojai negali patekti, viena jų – Envaiteneto sala, esanti Kenijoje ir Etiopijoje, Afrikoje. Jos gražus pavadinimas Envaitenetas El Molo tarme reiškia „negrįžtamas“. Pati sala, manoma, yra prakeikta: kiekvienas, kuris ją aplanko, dingsta be pėdsakų.

Pirmosios istorijos apie paslaptingąją salą siekia maždaug 1630-uosius metus. Tuo metu ten esą apsigyveno kelios El Molo šeimos. Viskas atrodė gerai, tačiau laikui bėgant jie pastebėjo, kad, nepaisant nuostabaus salos gamtos grožio, nėra jokių paukščių ar gyvūnų. Tuo tarpu nupoliruoti akmenys ir nuostabi augmenija kažkaip stebuklingai patys judėjo po salą.

Naktimis per jaunatį girdėjosi šiurpūs riksmai, o gyventojai stebėjo keistus šešėlius. Po šių „vizijų“ žmonėms pradėjo nutikti įvairių nelaimingų atsitikimų, dingdavo vaikai. Netrukus kaimas ištuštėjo – aplankyti El Molo atvykę giminaičiai rado nepažeistas valtis ir daiktus, tačiau saloje – jokių žmonių.

Taip pat sklando kelios legendos apie paslaptingą gaisrą, kilusį iš požeminės duobės, ir salos gelmėse gyvenantį milžiną. Galbūt visa tai būtų likusi legenda, jei 1935 m. Envaiteneto saloje nebūtų dingę du britų ekspedicijos etnografai. Jie, kaip pranešama, trumpam signalizavo iš salos, teigdami, kad viskas gerai, bet paskui tiesiog „išgaravo“. Paieškos buvo bergždžios – atrodė, lyg mokslininkai ten niekada nebūtų buvę.

Dar kelis kartus, nusėdus aistroms, stebuklingoje saloje bandė įsikurti vietinių genčių žmonės, tačiau, kaip ir patys pirmieji gyventojai, jie dingo nežinia kur. Iš Europos tyrinėtojų, kurie vėliau išdrįso aplankyti šį žemės lopinėlį, nė vienas nebegrįžo.

Kur žemėlapyje yra Envaiteneto sala?

Ši vaizdinga sala yra Rudolfo ežero (dar žinomo kaip Turkana) centre. Šis ežeras – didžiausias pasaulyje dykumos ežeras Kenijoje ir Etiopijoje. Jis yra maždaug 250 km ilgio ir apie 20 km pločio. Ežerą maitina kelios upės, tačiau vanduo iš jo niekur neteka, o užsistovi ir tampa pernelyg sūrus.

Rudolfo ežero pakrantėse daugiausia gyvena krokodilai, tačiau stebėtina, kad jie yra taikūs, minta tik žuvimis ir nepuola žmonių. Dėl didelio natrio kiekio vandenyje ant roplių odos susidaro šiurkštūs dariniai, todėl ji netinka rankinėms ir kitiems daiktams gaminti. Tai iš tikrųjų gelbsti krokodilus. Aplink ežerą taip pat gyvena kelios mažos Afrikos gentys.

Rudolfo ežero viduryje – Envaitenetas su tankia smaragdo spalvos augmenija – tai ir yra tas „rojus“, kurio visi vengia.

Kas iš tikrųjų vyksta Envaitenete?

Yra dvi teorijos apie tai, kodėl žmonės dingsta paslaptingoje saloje, tačiau abi, reikia pasakyti, yra šiek tiek neįtikimos.

Meteorologinė teorija teigia, kad žmonės dingsta dėl stipraus vėjo ežere. Teigiama, kad audra galėjo apversti naujakurių valtis. Tačiau lieka klausimas: kodėl visi dingo? Ar visi kaimo gyventojai tikrai lipdavo į valtis kiekvieną kartą, kai pakildavo vėjas, ir žūdavo audroje? Ši teorija vargu ar paaiškins visus incidentus.

Geologinė teorija teigia, kad Rudolfo ežeras yra vulkaninės kilmės, o tai reiškia, kad jis gali išskirti toksiškas dujas. Šios dujos gali sukelti paniką, dezorientaciją ar haliucinacijas, o jų veikiami naujakuriai netgi galėjo mestis į vandenį. Tačiau faktas yra tas, kad niekada nebuvo rastas nė vienas kūnas ar palaikai – net jei manytume, kad žmones suėdė krokodilai.

„Prakeiktos“ Envaiteneto salos paslaptis lieka neišaiškinta. Ir iki šiol neaišku, kas iš tikrųjų yra tiesa – dvasių ir mitinių būtybių legendos ar šiuolaikiniai nuodingų dujų ir stipraus vėjo paaiškinimai.