Pirmiausia, per anksti pasiduoti euforijai, kad Viktoro Orbano era užtikrintai baigėsi ir jo autoritarinė piramidė tuoj bus nugriauta. Kaip „Kauno dienai“ rinkimų išvakarėse teigė vengrų visuomenininkas Tiboras Tompa, V. Orbano pralaimėjimas rinkimuose automatiškai nereiškia jo galios praradimo. V. Orbano žmonės faktiškai kontroliuoja teisėsaugą ir apskritai išdėstyti kertiniuose postuose įvairiose valstybės žinybose, jo pusėje lieka svarbiausi šalies oligarchai ir apie 80 proc. žiniasklaidos priemonių.
Taigi jėgų nuodyti gyvenimą būsimai vyriausybei V. Orbanas turi daugiau nei pakankamai. Galima sakyti, kad jam nereikės labai aktyviai reikštis kaip opozicionieriui – pakaks tyliai kaišioti pagalius oponentams į ratus ir laukti, kol jie turės pripažinti rinkėjams, kad nėra pajėgūs įgyvendinti rinkimų pažadų. Žinoma, galbūt P. Magyarui pavyks sugriauti V. Orbano įtakos sistemą, bet tai bus labai sunku. Kaip pažymėjo T. Tompa, tokia galimybė yra, tačiau ji visiškai neužtikrinta ir tiksliau apibūdinama žodžiais „nėra neįmanoma“.
D. Trumpo pralaimėjimas?
Saro universiteto dėstytojas, politikos ir karybos apžvalgininkas Aleksandras Friedmanas ragina neskubėti su pareiškimais, kad vakar Vengrijoje pralaimėjo ir JAV prezidentas. Taip, D. Trumpas aiškiai palaikė V. Orbaną (tuo greičiausiai net jam labiau pakenkdamas, nei padėdamas), bet perspektyvoje santykiai su nauja Vengrijos valdžia nė kiek nenukentės. Prieš rinkimus vengrų opoziciją nerodė visiškai jokių antiamerikietiškų sentimentų ir visiškai jokio priešiškumo D. Trumpui asmeniškai.
„V. Orbano pralaimėjimas D. Trumpui galbūt nemalonus, bet ne daugiau. Nėra jokio pagrindo manyti, kad naujasis premjeras atsisakys glaudaus bendradarbiavimo su JAV administracija, nes taip daryti šalyje, kur trečdaliui gyventojų patinka D. Trumpas, nėra jokios prasmės“, – teigė apžvalgininkas.
V. Orbano pralaimėjimas D. Trumpui galbūt nemalonus, bet ne daugiau. Nėra jokio pagrindo manyti, kad naujasis premjeras atsisakys glaudaus bendradarbiavimo su JAV administracija.
A. Friedmano nuomone, P. Magyaras taip nestos ir į radikaliai antiizraelietiškų Europos politikų gretą, kuo galėtų aptemdyti būsimus santykius su JAV prezidentu. „Antisemitiniais stereotipais lošė V. Orbanas. P. Magyaras gali nepalaikyti Izraelio, bet „vengrišku Sanchezu“ jis netaps. Galų gale, Vengrijos, kaip ir praktiškai visos Europos, pozicija šiuo klausimu Izraeliui ne tokia jau ir svarbi“, – pažymėjo ekspertas.
Anot jo, dėl V. Orbano pralaimėjimo pernelyg nesielvartaus ir Kinija. Pekinui norėjosi ir toliau matyti jį premjero poste, tačiau pragmatiški kinai puikiai supranta ir tai, kad P. Magyaras iš ekonominių sumetimų neis į konfrontaciją su Kinija.
„Tikrai pralaimėjo Rusija, kuriai V. Orbanas buvo ne tik energijos išteklių pirkėju, bet „Trojos arkliu“ ES. Dabar šis „arklys“ paliko lenktynių takelį, o daug atsargesni ir mažiau ambicingi slovakų ir čekų „ristūnai“ nei pajėgs, nei norės užimti V. Orbano vietą“, – sakė A. Friedmanas.
Ukrainos klausimas
V. Orbanas aiškiai buvo priešiškas Ukrainai ir žaidė Rusijos pusėje ir jo pralaimėjimas savaime yra gera naujiena Kyjivui, tačiau ukrainiečių apžvalgininkas Aleksejus Kopytka siūlo neskubėti švęsti, kol nebus visiškai aiški naujosios vyriausybės politika ir jos įgyvendinimo galimybės.
„Vengrai iš naujos valdžios reikalaus atsakymų ir ne visi tie atsakymai patiks mums. Kai kas nepatiks ir Briuseliui. Niekur nedingo Vengrijos įsipareigojimai Kinijai, o ir Maskvos įtakos svertai liko savo vietoje“, – rašė jis.
Pirmuoju nauju išbandymu dvišaliuose santykiuose taps ne „Družbos“ naftotiekio klausimas, o senas skaudulys – kaltinimai, kad Ukraina pažeidinėja vengrų mažumos teises.
Pirmuoju nauju išbandymu dvišaliuose santykiuose, A. Kopytkos nuomone, taps ne „Družbos“ naftotiekio klausimas, o senas skaudulys – kaltinimai, kad Ukraina pažeidinėja vengrų mažumos teises: „Jei ši tema bus pamiršta – atsiras daug daugiau manevro laisvės spręsti darbinius klausimus. Jei ši išgalvota (ir todėl neišsprendžiama) problema ir toliau bus kirbinama – neišvengiamai kils nauja konfrontacija, lydima priešiškos retorikos. Išardyti šešioliką metų regztus tinklus – netriviali užduotis.“
Iš dalies su tokia pozicija sutiko ir anksčiau kalbėjęs T. Tompa: V. Orbanas buvo atvirai antiukrainietiškas ne todėl ar ne vien todėl, kad to norėjo Maskva. Įsisenėjusią antipatiją Ukrainai jaučia iki penktadalio Vengrijos gyventojų ir su tuo teks gyventi bet kuriai vyriausybei. O tai reiškia, kad P. Magyaras, nors veikiausiai nebus Ukrainos priešu, kaip jo pirmtakas, bet į draugystės glėbį taip pat vargu ar puls. A. Kopytkos nuomone, šiandien Ukraina gali beveik be abejonių kalbėti apie vieną svarbų laimėjimą santykiuose su Budapeštu – nebereikės pergyventi dėl nuolatinių ES paramos blokavimų.
Naujausi komentarai