Vokietija ketvirtadienį mini lemtingą 1961-ųjų vasaros dieną, kai iš miego pakirdę berlyniečiai išvydo, jog jų miestas padalytas į dvi dalis. Ši data vis dar kursto skaudžius prisiminimus abiejose jau nugriautos sienos pusėse.

Tie dramatiški vaizdai vis dažniau prisimenami Vokietijai rengiantis minėti 20-ąsias Berlyno sienos nugriovimo per taikią revoliuciją 1989 m. lapkričio 9 d. metines. Daugiau nei 1 000 žmonių neteko gyvybės mėgindami pabėgti nuo komunistų režimo Rytų Vokietijoje į Vakarus, kur tikėjosi įkvėpti laisvės oro, teigia kai kurios organizacijos. Oficialiais duomenimis, žuvo mažiausiai 270 žmonių.

Tarp aukų buvo įvairių žmonių, pradedant vienerių metų Holgeriu H., kurį netyčia uždusino jo motina, mėginusi nutildyti vaiko verksmą, kad jo neišgirstų sargybiniai, ir baigiant 80-mete Olga Segler, kuri mirė nuo sužeidimų, patirtų jai mėginant pabėgti į Vakarų Berlyną, teigia Berlyno sienos fondas.

Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio iki sienos iškilimo maždaug 2,5 mln. žmonių pabėgo iš komunistinės Rytų Vokietijos, kurioje iš viso gyveno apie 19 mln. žmonių. Tai paskatino režimą visiškai uždaryti sieną, o tai padaryta per slaptą operaciją "Rožė".

Naktį iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją dešimtys tūkstančių sargybinių, kareivių ir policininkų paskubomis įrengė kontrolės postus ir pastatė užtvaras, virš kurių buvo nutiesta spygliuota viela, tokiu būdu iš esmės įkalinę savo žmones ir įtvirtinę Šaltojo karo laikų Europos padalijimą į Rytų ir Vakarų blokus.

Po tos nakties, kuri vėliau pavadinta "Spygliuotos vielos sekmadieniu", žmonės liko įkalinti sovietiniuose sektoriuose, atskirti nuo savo artimųjų, draugų ir mylimųjų, likusių anapus sienos.

Pasaulį šokiravo vaizdai, kuriuose matyti, kaip panikos apimti rytų berlyniečiai, gyvenę Bernauerio gatvėje, kuri ėjo palei sieną, pro savo butų langus šoka į vakarų berlyniečių ugniagesių laikomus tinklus.

Itin įstrigo dramatiškas vaizdas, kuriame buvo matyti po savo langu pakibusi 77 metų Frieda Schulze: jos rankas buvo pastvėrę bute buvę Rytų Berlyno pareigūnai, o už kojų laikė gatvėje apačioje stovėję Vakarų Berlyno ugniagesiai.

Sukrečia ir kitas to meto vaizdas, kuriame užfiksuota aplink Bernauerio gatvėje buvusią Susitaikymo bažnyčią iškilusi siena – ji buvo pastatyta tam, kad į šventovę nepakliūtų vakarinėje miesto dalyje gyvenantys tikintieji.

67 metų Frieda Naumann, kuri tuo metu studijavo Vakarų Berlyne, sakė, kad žmonės nė nenutuokė, ką ketinama padaryti.

"Rugpjūčio 12-ąją dienos metu kalbėjau su bažnyčios kunigu. Jis, kaip ir mes visi, nieko apie tai nežinojo", - sakė ji.

55 metų Karola Habedank, kuri tuo metu dar buvo vaikas ir gyveno Rytų Berlyne, pasakojo, kad jos tėvas taip pat nieko nežinojo, tačiau ją ir jos artimuosius išgelbėjo vakarinėje miesto dalyje gyvenę draugai, kurie išgirdo gandus, jog ketinama uždaryti sieną.

Rugpjūčio 13-osios rytą K.Habedank šeima pabėgo iš Rytų Berlyno pasinaudoję asmens tapatybės dokumentais, kuriuos jiems buvo parūpinę Vakarų Berlyne gyvenę draugai.

"Jei ne jie, būčiau visiems laikams įstrigusi Rytuose, – sakė moteris AFP. – Tačiau turėjau kelis draugus, gyvenusius tame pačiame name, kurių daugiau niekuomet nebemačiau".

Ne vieną šeimą, įstrigusią rytinėje dalyje, išgelbėjo draugai ar artimieji iš vakarų, sakė K.Habedank. "Tai vyko gana dažnai. Mūsų istorija jokiu būdu nebuvo pavienis atvejis", – sakė ji.

Ilgainiui spygliuotos vielos tvoras pakeitė įtvirtinta betoninė siena, padalijusi Berlyną į dvi dalis, o dar viena siena atskyrė Vakarų Berlyną nuo Rytų Vokietijos.

Sieną saugojo tūkstančiai ginkluotų sargybinių, kuriems buvo įsakyta "sustabdyti ar likviduoti" visus asmenis, įskaitant vaikus, kurie mėgintų kirsti sieną, oficialiai vadintą "antifašistine apsaugine užtvara".

Vis dėlto maždaug 5 tūkst. žmonių iki istorinės 1989 metų lapkričio dienos, kai prie žlugimo slenksčio atsidūręs Rytų Vokietijos režimas atidarė sieną, pavyko pabėgti, skelbia "Rugpjūčio 13-osios darbo grupė", kuri renka duomenis apie Berlyno sieną.

Dabar mieste likę tik nedideli šios sienos fragmentai.

Tačiau nors siena buvo nugriauta, nemažai daliai berlyniečių ji vis dar yra vokiečių visuomenės padalijimo simbolis ir priminimas apie Šaltąjį karą, kai viso pasaulio dėmesys buvo sutelktas į šį miestą, kuriame akis į akį susirungė dvi branduolinės supervalstybės.

Nors sienos nebėra, kai kuriems žmonėms ji paliko gilias emocines žaizdas, kurių neužgydė laikas.

"Nemanau, kad dar kada esu taip verkusi, kaip verkiau griuvus sienai. Buvo nuostabu, – sakė K.Habedank. – Tačiau manau, kad dabar mūsų turima vienybė dar nėra visų įsisąmoninta."