Žmonių praradimai

1979 m. gruodžio 25 d. SSRS pradėjo invaziją į Afganistaną. Planuota, kad karinė operacija truks kelis mėnesius, tačiau sovietai ten įklimpo dešimtmečiui.

Mudžahedų partizaninės grupės buvo remiamos JAV, Pakistano, Irano, Saudo Arabijos, Kinijos ir Jungtinės Karalystės.

Žiaurus ir negailestingas karas nusinešė per 13 tūkst. sovietų karių gyvybių. Per šį karą sovietų pusėje kovojo beveik 5 tūkst. jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai – suluošinti.

Įvairiais skaičiavimais, žuvo nuo 562 tūkst. iki 2 mln. civilių gyventojų, o milijonai afganų tapo pabėgėliais, prieglobstį susiradusiais daugiausia Pakistane ir Irane.

G.Labanauskas sovietų kariuomenės gretas Afganistane papildė 1987–1988 m. Buvo sraigtasparnio MI-6 antrasis pilotas. Afganistano karo veteranas dažnai pasisako sveikatą šiame kare praradusių lietuvių vardu, pavardėmis mini savo noru iš gyvenimo pasitraukusius lietuvius, kurie nepakėlė karo Afganistane prisiminimų ir patirčių.

"Kare nepasirinksi – arba tave nušaus, arba tu turi tai padaryti. Iš karo šviesių prisiminimų nėra", – kalbėti apie tai, kas dėjosi Afganistane per Sovietų Sąjungos karą, nelengva ir po daugiau nei 30 metų. – Man teko kariauti Afganistane. Žiauru pasakoti, bet ten kariavo vaikai. Ką dabar veikia 12 metų vaikai? Žaidžia karinius kompiuteriniu žaidimus, o ten tokio amžiaus vaikai, pasiėmę automatą, šaudė taikliau nei rusų kariai."

Neišmoktos pamokos

Afganistano karo veteranai ne kartą pasakojo, kad įvedant Sovietų Sąjungos karius į šią šalį nuotaikos buvo gana naivios: esą priešininkas – nerimtas, susitvarkysime ir išeisime. Vėliau viskas ėmė keistis. 1982 m. kai kurie karininkai prisipažino supratę, kad įsivelta į pilietinį karą. Oficialiai sovietų kariuomenei buvo kelta užduoti, padėti afganų tautai sukurti Afganistano demokratinę respubliką.

Prieš keletą metų, tebevykstant taikdariškai NATO misijai, G.Labanauskas sakė: "Tų, kurie šiuo metu yra Afganistane, tarnybą vadinu pasivaikščiojimu po parką. Tikras pragaras ten virė gerokai anksčiau."

Mes visi nešiodavomės kišenėse granatas. Ir ne todėl, kad buvome didvyriai, pasiryžę iš meilės Sovietų Sąjungai susisprogdinti, kaip rašydavo tuometė spauda. Tiesiog žinojome, kokios kančios laukia, kol numirsime, jei papulsime į nelaisvę mudžahedams.

Šių žodžių jis neatsisako ir šiandien. "Situacija po NATO skėčiu, kai mūsų kariai skraidydavo į taikdariškas misijas Afganistane, jie buvo gerokai labiau saugomi nei sovietų kariuomenėje. Tai, kas vyko tuo metu, kai aš tarnavau, buvo konkretus karas. Sovietų Sąjunga buvo įsivėlusi į pilietinį karą. Taip, kaip į pilietinį karą buvo įsivėlusi JAV Vietname. Tame pačiame Afganistane prieš 100 metų tvarką bandė padaryti anglai", – istorines detales mini G.Labanauskas.

Mirties slėniu vadinama vieta Afganistane anglams buvo rimta pamoka. G.Labanauskas priminė, kad anglai, tikėdami, jog jau neva laimėjo pilietinį karą, žygiavo, kol priėjo dabar vadinamą Mirties slėnį. "Neliko nė vieno, kai atsigėrė vandens iš slėnyje rastų šulinių. Pilietinio karo neįmanoma laimėti. Anglai pasimokė. Nei amerikiečiai, nei sovietai iš šio anglų patyrimo nepasimokė", – įsitikinęs G.Labanauskas.

"Nesuprantu, kaip galima rengti taikos misiją, demokratizuoti šalį, neleisti talibams sugrįžti į viduramžius ir staiga vienašališkai palikti šalį. Nejaugi amerikiečiai galvojo, kad Afganistanas jau susitvarkys be pagalbos. Man tokie dalykai absoliučiai nesuprantami. Pirmiausia nereikia lysti, nes jei žmonių kalendoriuje XV a., nereikia jiems aiškinti, koks turi būti šviesus rytojus. Viskam reikia laiko. Pasaulis vystosi evoliucijos keliu, o ne revoliucijos", – įsitikinęs Afganistano karo veteranas.

Patirtis: Afganistane sovietmečiu tarnavęs G.Labanauskas įsitikinęs, kad niekam nereikia kištis į tą šalį, kurios kalendoriuje dar XV a. Vilmanto Raupelio nuotr.

Kišenėje granata

Sovietų spauda apie dalyvavimą Afganistano kare rašė, kad afganams teikiama duona, miltai, kruopos, tačiau tikrovė buvo kita. Įvairios karinės amunicijos, ginkluotės prikrauti lėktuvai iš Sovietų Sąjungos nepaliaujamai skraidė į Afganistaną.

"Atgal teko ir ypatingus krovinius vežti – 200-uosius ir 300-uosius. 200-ieji buvo sužeisti, o 300-ųjų buvo jau tik atskiros dalys. Viską teko daryti. Kartą mūsų lėktuvas buvo pamuštas. Buvo ir užminuotas sraigtasparnis. Teko ir pėstininku pabūti Afganistane, kai reikėjo pilvu šliaužioti per teritoriją, kurioje už bet kurio krūmo galėjo būti pasislėpęs mudžahedas. Galėjai užlipti ant minos", – prisiminiamis dalijosi G.Labanauskas.

Remdamiesi tikimybių teorija, sovietai apskaičiavo, kad tarnybos oro pajėgose Afganistano kare pakanka metų, ilgiau pilotai neištarnauja – būna numušti. G.Labanauskui pavyko pilotu atitarnauti metus ir grįžti namo.

Sakyti, kad mudžahedai buvo žiaurūs, o sovietų kariai švelnučiai – nė velnio, pjovė visi vieni kitus, kiek galėjo.

"Viena, kai esi susprogdinamas ore, ir kita, kai būdamas pėstininku papuoli mudžahedams į nelaisvę ir žinai, kad jie pritaikys savo kankinimo metodus – ant kuolo sodinti, gyvam odą nudirti. Mes visi nešiodavomės kišenėse granatas. Ir ne todėl, kad buvome didvyriai, pasiryžę iš meilės Sovietų Sąjungai susisprogdinti, kaip rašydavo tuometė spauda. Tiesiog žinojome, kokios kančios laukia, kol numirsime, jei papulsime į nelaisvę mudžahedams", – apie buvusius pasirinkimus dėstė G.Labanauskas.

Pasak karo veterano, Afganistanas yra labai nevienalytis. Yra vietinių vadukų, kurie ir dabar neketina nusileisti talibams. Ten yra nuolatinis karas. "Ir talibams nebus ten saldu. Jei jie norės įvesti savo tvarką, reikės karti, šaudyti, žudyti. Jie tą ir daro. Jei žmonės kabinasi už lėktuvų ir paskui krenta iš dangaus, ne iš gero gyvenimo tai daro", – tęsė G.Labanauskas.

Talibai nedovanos

Patyrusieji karo žiaurumų kartoja, kad visus klausimus reikėtų spręsti taikiai ir niekada niekam nelinkėti to išgyventi. Karas yra skausmas, ašaros kančios. Anot G.Labanausko, geriau blogai prekiauti, nei gerai kariauti.

"Būtų netiesa sakyti, kad žiaurumų buvo tik iš mudžahedų pusės. Žiaurumų buvo iš abiejų pusių. Pasakysiu taip: mudžahedai atmeta į priešakines linijas mėsos gabalą, nes nelabai tai gali vadinti žmogaus kūnu – be rankų, nosies, ausų, nupjautu liežuviu, išdurtomis akimis, nupjautais lyties organais. Prie to mėsos gabalo paliktas karinis bilietas su pavarde. Kaip jūs galvojate, tie kariai, kurie su juo kartu kariavo, valgė, kartu degtinę gėrė, atsirinks, kur vaikai, seneliai, moterys ir vyrai? Jie šaudys visus iš eilės. Žiaurumas gimdo žiaurumą. Sakyti, kad mudžahedai buvo žiaurūs, o sovietų kariai švelnučiai – nė velnio, pjovė visi vieni kitus, kiek galėjo", – tokia buvo tuometė Afganistano karo realybė.

Sovietai dešimt metų, amerikiečiai 20 metų mėgino pakeisti Afganistaną, bet, panašu, kad nė iš vietos. "Nieko šviesaus Afganistane nėra. Man labai gaila tų žmonių, kurių dalis gal tikėjo, kita dalis gal norėjo uždirbti ir padėjo misiją vykdantiems kariams – NATO taikdariams. Ką pakars, ką nušaus, geriausiu atveju pasodins į kalėjimą. Niekas jiems nedovanos. Talibai jiems nedovanos", – įsitikinęs G.Labanauskas.