Amerikos jūrų muziejus

Dabar 176 m. sulaukęs „Charles W. Morgan“, vis dar galintis pakelti bures, stovi Konektikuto valstijos Mystiko kaimelio jūrų uoste. Čia veikia didžiausias JAV jūrų muziejus. Per metus čia apsilanko tūkstančiai turistų.

Mystiko upės žiotyse Atlanto vandenyno pakrantėje indėnų įkurta gyvenvietė beveik keturis šimtmečius niekuo ypatingu negarsėjo - gyveno paprasti žemdirbiai ir žvejai. Viskas pradėjo keistis kai 1929 m. „Jūrų istorijos asociacija“ pradėjo kurti ypatingą Amerikos jūros muziejų (The Museum of America and the Sea).

Maždaug 15 ha plote Mystiko upės pakrantėje buvo sukurtas XIX a. amerikietiškas kaimo uostelis. Jį sudarė iš įvairių JAV kampelių suvežti ir restauruoti istoriniai pastatai. Tai – laivų dirbtuvės, burių siuvyklos, tinklų mezgyklos, kalvės, žuvų apdorojimo gamyklėlės. Jų kolekcija padeda išskirtinio muziejaus lankytojams geriau suprasti ir įsivaizduoti, kaip anksčiau gyveno pajūrio kaimelių žmonės.

Šiandien Mystiko uostelio krantinėse glaudžiasi dešimtys įvairaus tipo ir dydžio laivų. Keturi iš jų įtraukti į JAV nacionalinių istorinių paminklų sąrašą. Tai 1866 m. pastatytas 12 m ilgio žvejybinis šliupas „Emma C. Berry“, vienas iš paskutiniųjų burinių žvejybos laivų „La Dunton“, nedidelis, tik 17 m ilgio, anglimi kūrenamas garlaivis „Sobino“, kurio korpusas medinis. Pradžią šiai nuostabių laivų kolekcijai padarė 1941 m. įsigytas banginių medžioklės laivas „Charles W. Morgan“. Tai vienintelis visame pasaulyje iki šių dienų išlikęs medinis banginių medžiotojų laivas.

Nedidelis, bet tvirtas

JAV geležinkelių ir laivybos magnato Čarlzo Morgano (1795-1878) užsakymu jo vardu pavadintas laivas buvo statomas Niu Bedforde. Tuo metu šis Atlanto pakrantės miestas buvo svarbiausias banginių medžioklės laivų statybos centras ir pagrindinis jų uostas. Ne veltui jis turėjo plačiai paplitusią pravardę „Whaling City“ (Banginių miestas).

Banginių medžiotojų laivai ilgus mėnesius klaidžiojo jūrose vaikydamiesi milžiniško dydžio jūrų žinduolius. Todėl jie turėjo būti ypatingai tvirti.

„Charles W. Morgan“ statybai buvo naudojama pati tvirčiausia mediena: ąžuolas, guoba, Kanados kedrai, kalnų pušys. Povandeninę korpuso dalį dengė vario plokštės. Laivo priekis turėjo ypatingą sustiprinimą, nes banginių medžioklė neretai vykdavo atšiauriose platumose, kur klaidžioja ledo lytys.

1841 m. liepos 21 d. naujasis laivas paliko laivų statyklą. Registravimo dokumentuose buvo nurodyti tokie jo techniniai duomenys: ilgis – 34 m, plotis – 8,38 m, grimzlė – 5,33 m, bendras burių plotas trijuose stiebuose – 1200 kv. m. Pakėlęs visas bures, laivas pasiekdavo ne didesnį kaip 8-9 mazgų greitį. Bet banginių medžioklės laivai ir buvo kuriami ne greičiui, o ilgaamžiškumui.

Tokių laivų deniuose rikiuodavosi 4-5 medžiotojų valtys. Daugiausia vietos užimdavo milžiniški katilai, kuriuose virdavo banginių taukus. Dėl to įgulai tekdavo gyventi labai susispaudus. Tik kapitonas turėjo atskirą kajutę. Įdomu, kad penki „Charles W. Morgan“ kapitonai į sunkius ir pavojingus banginių medžioklės reisus buvo pasiėmę ir žmonas. Apie tai primena išlikusi kapitono šeimyninė kajutė su plačia dvigule lova.

Laimingas laivas

Rugsėjo 6 d. „Charles W. Morgan“, vadovaujama kapitono Tomo Nortono, išplaukė į pirmąjį reisą medžioti banginių Ramiajame vandenyne. Į Niu Bedfordo uostą, iš kurio išplaukė, jis grįžo tik po trijų metų, trijų mėnesių ir 27 dienų. Per tą laiką buvo sumedžioti 59 banginiai. Iš jų pagaminta 2400 barelių banginio taukų ir surinkta ne viena tona kaulų, tarp jų labai vertinamų banginio ūsų. Bendra krovinio vertė siekė 56068 dolerių ir padengė visas laivo statybos bei samdomos įgulos išlaidas.

Per 80 tarnybos metų „Charles W. Morgan“, kuriam pakaitomis vadovavo 21 kapitonas, padarė 37 reisus iš savo gimtojo Niu Bedfordo uosto. Tarp banginių medžiotojų jis užsitarnavo laimingo laivo reputaciją. Jo įgula, kurią paprastai sudarydavo 30-33 jūreiviai ir žeberklininkai, iš kiekvieno reiso, kurie trukdavo nuo 9 mėnesių iki penkerių metų, visada grįždavo atnešdama šeimininkams nemažą pelną.

Per visus tuos metus laive dirbo daugiau kaip 1000 įvairių rasių ir tautybių žmonių iš Žaliojo kyšulio, Naujosios Zelandijos, Seišelų, Gvadelupos  ir Norfolko salų. Kai kurie jų vėliau tapo JAV piliečiais.

Medžiodamas banginius laivas aplankė beveik visas įmanomas vietas Ramiajame, Atlanto ir Indijos vandenynuose, nuo Čilės uostų iki Vladivostoko. Jo jūreiviams teko išgyventi nesuskaičiuojamus pavojus: žiaurias audras, sniego pūgas ir ledų atakas, susidūrimą su priešiškai nusiteikusias vietiniais gyventojais.

Prikeltas naujam gyvenimui

Intensyvi banginių medžioklė smarkiai sumažino jų atsargas. Mažėjo ir banginių taukų poreikis pramonei. „Chales W. Morgan“ iš paskutinio reiso sugrįžo 1921 m. gegužės 28 d. Po trumpos karjeros filmuojantis nuotykių kine, jį nusipirko amerikiečių verslininkas Edvardas Grenas. Laivas buvo eksponuojamas pakrantėje netoli jo dvaro.

1924 m. paskutinysis medinis banginių medžioklės laivas vos nesudegė. Gaisrininkams pavyko jį išgelbėti. Šis įvykis paskatino įtakingus Niu Bedfordo piliečius atkurti ir išsaugoti unikalų laivą. Jų pastangas parėmė Jūrų istorijos asociacija, kurios rūpesčiu 1941 m. lapkričio 8 d. banginių medžioklės laivas pagaliau buvo prišvartuotas Mystic Seaport muziejaus krantinėje.

1966 m. laivas buvo paskelbtas nacionaliniu istoriniu paminklu. 1971 m. JAV pašto tarnyba jo atminimui išleido pašto ženklą.

2008 m. prasidėjo „Charles W. Morgan“ atkūrimo darbai. Dvidešimt dvi JAV valstijos prisidėjo prie jo restauravimo savo medžiagomis ir žiniomis. Buvo atnaujintos visos laivo zonos nuo denio iki kylio, nuo nosies iki laivagalio.

2014 m. gegužės 17 d. restauruotas „Charles W. Morgan“ paliko „Mystic Seaport“ krantinę ir pradėjo reisą per istorinius Naujosios Anglijos uostus. Beveik tris mėnesius trukusi kelionė priminė visuomenei Amerikos jūrinio paveldo svarbą ir atkreipė dėmesį į vandenynų tvarumo ir išsaugojimo klausimus. Laivas grįžo iš neturinčio precedento reiso rugpjūčio 6 d. ir vėl užėmė vietą kaip „Mystic Seaport“ eksponatas bei šio muziejaus flagmanas.