Itin atviras O. Zelenskos interviu: nežinau, ar dar kada nors pamatysiu tuos, kuriuos myliu

Kaip žurnalistams pasakojo pirmoji Ukrainos ponia, pirmąją Rusijos invazijos į Ukrainą dieną ji pabudo ankstų rytą nuo triukšmo. „Ne iš karto supratau, kad tai buvo sprogimas. Vyro lovoje neberadau. Atsikėlusi iš karto pamačiau jį apsirengusį kostiumu. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau jį su kostiumu ir baltais marškiniais. Jis pasakė: tai prasidėjo. Nepasakyčiau, kad buvo panika. Galbūt sumaištis“, – prisiminė O. Zelenska.

Labiausiai jai tuomet rūpėjo, ką daryti su vaikais – septyniolikmete dukra ir devynerių sūnumi, kad jie būtų saugūs.

Keturiasdešimt septintoji karo Ukrainoje diena

Paklausta, ką tuomet ji sakė vaikams, pirmoji Ukrainos ponia teigė pasakiusi tiesą, nes tai – geriausias sprendimas tokiais atvejais. „Iš pradžių mano pačios emocijoms nebuvo laiko. Reikėjo rūpintis vaikais, jų emocinėmis būsenomis. Todėl stengiausi būti savimi – pasitikinti, besišypsanti, energinga. Aiškinau jiems, kad reikia nusileisti į rūsį ir kad negalima įjungti šviesos. Bandžiau optimistiškai atsakyti į jų klausimą: kada susitiksime su tėčiu? Netrukus. Pirmomis dienomis tikėjausi, kad mums pavyks su juo pasilikti. Tačiau prezidento biuras tapo kariniu objektu, o man ir mano vaikams buvo uždrausta ten likti. Mums liepė persikelti į saugią vietą – jei Ukrainoje dabar pavyks rasti saugią vietą... Nuo tada su Volodymyru bendraujame tik telefonu“, – atviravo O. Zelenska.

Feisbuko nuotr.

Nuo karo pradžios visi ukrainiečiai, teigė ji, nustojo jaustis saugūs, nes turėjo slėptis, kai Rusijos kariai taikėsi į civilių gyventojų rajonus. Moterims teko gimdyti slėptuvėse, nes bombarduotos ir ligoninės. Sunkiomis ligomis sergantys vaikai taip pat turėjo būti evakuoti į užsienį.

„Moterys turėjo palikti okupuotus miestus – tokius kaip Buča ir Hostomelis. Jos rizikavo savo gyvybėmis, nes vyko apšaudymai. Su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėmis – dažnai pėsčiomis, be vyrų, nes vyrų neišleido. Dabar, kai šie miestai yra išlaisvinti, mes žinome, su kuo susidūrė Ukrainos moterys – nesaugumas, smurto grėsmė. Sugriautame Mariupolyje vis dar yra dešimtys tūkstančių moterų su vaikais. Ir galima tik įsivaizduoti, kokį košmarą jie išgyvena, jau mėnesį ieškodami maisto, nes humanitarinė pagalba neįleidžiama. Maždaug 4 mln. moterų ir vaikų migravo ir dabar yra kitose šalyse. O būti migrantu sunku tiek psichologiškai, tiek fiziškai, nes šeimos turi pradėti viską iš naujo. Kaip gyventi, kai negalite dėvėti savo drabužių? Kaip paaiškinti vaikui, kodėl jis nemiega savo lovoje? Tai – išbandymas, kurio niekam nelinkėtumėte“, – apie jos tautai tenkančius iššūkius kalbėjo Volodymyro Zelenskio žmona.

Kaip gyventi, kai negalite dėvėti savo drabužių? Kaip paaiškinti vaikui, kodėl jis nemiega savo lovoje? Tai – išbandymas, kurio niekam nelinkėtumėte.

Pasak jos, Rusija jau pirmąją karo dieną peržengė visas ribas, nes taikėsi ne į karinius objektus, o į civilius – suaugusiuosius ir vaikus. Iki šiol savo gimtuosiuose miestuose jau mirė per 200 vaikų.

Nusiaubtas Mariupolis, Kyjivas, Buča, apie kurią išgirdo visas pasaulis bei matė kruvinų skerdynių vaizdus. „Tikiuosi, kad ne mes vieninteliai matome Rusijos siunčiamą žinią. Ši žinutė skirta ne tik mums. Tai jų žinia pasauliui! Taip gali nutikti bet kuriai Rusijos nemėgstamai šaliai“, – sakė O. Zelenska.

Pirmoji Ukrainos ponia pabrėžė, kad iki šiol prašoma, jog JAV Ukrainos padangę paskelbtų neskraidymo zona. Tačiau tai neįvykdoma. O. Zelenskos teigimu, Rusija, žinodama, kad ne tik JAV, bet ir Vakarai nesiryš tokiam žingsniui, toliau vykdo žiaurumus. Demokratinis pasaulis, sakė ji, turi būti vieningas ir duoti griežtą atsaką, taip parodydamas, kad XXI amžiuje nėra vietos civilių žūtims ir kišimuisi į svetimą teritoriją.

„Svarbiausia – nepriprasti prie karo. Nepaverskite jo statistika – toliau eikite į protestus, reikalaukite, kad jūsų vyriausybės imtųsi veiksmų. Ukrainiečiai yra tokie patys kaip ir jūs, bet prieš kiek daugiau nei mėnesį mūsų gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Ukrainiečiai nenorėjo palikti savo namų. Tačiau kai kurių iš jų namų tiesiog neliko. Jie neplanavo būti pabėgėliais. Pagrindinis dalykas, apie kurį mamos ir vaikai svajoja, yra grįžti namo, suvienyti šeimas. Taigi, prašau, padėkite jiems prisitaikyti, kol jie galės sugrįžti“, – vildamasi kalbėjo O. Zelenska.

Ką sugeba trapios ir elegantiškos moterys, kai aplink vyksta karas! Jų istorijos mane įkvepia.

Taip pat ji pabrėžė, kad pasaulis turėtų kritiškai vertinti iš Rusijos gaunamą informaciją, nes šiuo metu vykdomas informacinis karas. „Pastarosiomis dienomis matėme karą remiančius prorusiškus veiksmus Vokietijoje, Graikijoje ir kitose šalyse. Tai daro rusai. Normalus rusas turėtų jausti tik gėdą dėl savo šalies veiksmų, dėl žiaurumų, kuriuos vykdo Rusijos kariuomenė. Negalima pasitikėti tais, kurie palaiko karą“, – sakė O. Zelenska.

Pirmoji ponia neslėpė – nuolat nerimauja dėl savo vyro ir vaikų saugumo. Vienintelis dalykas, kurio ji, kaip ir visi ukrainiečiai, trokšta yra ramybė. Vilties, kad taip bus, O. Zelenskai teikia ne tik šeima, bet ir tautiečiai, kurie visomis išgalėmis vienas kitam padeda kariuomenėje ir kuo tik gali. Štai, pavyzdžiui, kai kuriuos močiutės kepa duoną ir perduoda ją Ukrainos kariams.

Scanpix nuotr.

„Praėjus maždaug savaitei nuo karo pradžios, aš skambinau ir bandžiau sužinoti, kur yra mano artimieji, ar jie gyvi. Ir vieną akimirką supratau, kad nežinau, ar dar kada nors pamatysiu tuos, kuriuos myliu! Turbūt tai buvo pirmas kartas, kai verkiau. Visada prisiminsiu savo pažįstamus ir draugus, visus vyrus ir vaikinus su karinėmis uniformomis. Visada prisiminsiu, kokie jie drąsūs! Ką sugeba trapios ir elegantiškos moterys, kai aplink vyksta karas! Jų istorijos mane įkvepia. Aš taip didžiuojuosi ir svajoju vėl visus pamatyti“, – jautriai kalbėjo O. Zelenska.

Šiame straipsnyje:

karas Ukrainoje