Tuo metu devyniolikmetis A. M. Schmidas buvo vienas iš šešiolikos, išgyvenusių 1972 m. tragediją Andų kalnuose. Gelbėtojams prireikė 72 dienų, kad surastų lėktuvo katastrofą išgyvenusius žmones, kurie ėmėsi kanibalizmo, kad išgyventų, rašo „Daily Star“.

A. M. Schmidas, retai viešai kalbėjęs apie niūrią patirtį, mirė kovo 29 d. dėl plaučių uždegimo sukeltų kvėpavimo problemų.

„Sniego draugija“

1972-ųjų spalį lėktuvu skrido Urugvajaus regbio klubo „Old Christians“ nariai. Lėktuvui teko avariniu būdu leistis atokiuose Andų kalnuose. Oficialiame tyrime padaryta išvada, kad avariją sukėlė skrydis į reljefą dėl piloto klaidos.

Lėktuve iš viso skrido 45 keleiviai ir įgula, įskaitant devyniolika regbio komandos narių, kartu su jų šeimomis ir draugais. Trys įgulos nariai ir devyni keleiviai mirė iš karto, o dar keli mirė netrukus dėl šaltos temperatūros ir sužalojimų sunkumo.

Per 72 dienas išgyvenusieji patyrė didelių sunkumų, įskaitant minusinę temperatūrą, badą ir sniego laviną, dėl ko žuvo dar trylika keleivių.

Knygoje „Sniego draugija“ A. M. Schmidas prabilo apie tragiškus Urugvajaus katastrofos įvykius.

„Sunkiausias sprendimas, kurį priėmiau savo gyvenime“, – apie sprendimą valgyti žmonių kūnus rašė vyras.

Knyga „Sniego draugija“ tapo įkvėpimu didelio populiraumo sulaukusiam to pačio pavadinimo filmui, išleistam 2023 m.

Sunkiausias sprendimas, kurį priėmiau savo gyvenime.

Filmo režisierius J. A. Bayona kovo 29 d. socialiniame tinkle „Instagram“ rašė apie A. M. Schmidą: „Per avariją jis susilaužė koją ir 72 dienas šliaužė per sniegą. Tačiau, nepaisant negalios, jis bus prisimenamas dėl to, kad jis nuolat padėjo kalnuose – tirpdė sniegą ir tiekė vandenį kolegoms.“

Žeminantis pasirinkimas

Roberto Canessa, irgi išgyvenęs katastrofą, apie šią patirtį buvo daug atviresnis.

Išgyvenusieji, įstrigę kalnuose, lėktuve rado nedidelį radijo imtuvą, taip grupė išgirdo žinią, kad jų paieška nutraukta. Buvo manyta, kad jie visi mirė.

„Jaučiau, kad pasaulis eina savo keliu ir kad mes išėjome iš šio pasaulio. Labai keistas jausmas būti gyvam, kol esi laikomas mirusiu. Tačiau tai taip pat privertė suvokti, kad laukimas, kol kažkas mus išgelbės, baigėsi. Jei patys neišsigelbėsime – mirsime“, – teigė jis.

Išgyvenusieji turėjo labai mažai maisto. Jie rado aštuonias šokolado plyteles, tris mažus stiklainius uogienės, skardinę midijų, skardinę migdolų, kelias datules, keletą saldainių, džiovintų slyvų ir kelis butelius vyno. Jie racionavo menką maisto atsargą, bet tai truko tik savaitę.

R. Canessa atskleidė, kad mintis valgyti lavonus buvo jo. Tokį pasirinkimą jis pavadino žeminančiu. Jis prisiminė, kad mintis, kad vėl susitiks su mama, paskatino jį tai daryti.

„Valgai mirusį žmogų, o tas žmogus – tavo draugas ir galvoji: „Ar turėčiau tai daryti?“ – kilusiomis mintimis dalijosi vyras.

Išgyvenusieji susitinka kasmet gruodžio 22 d., kad prisimintų dieną, kai buvo išgelbėti.