Tarptautinė operacija

"Šiandien įvykdytas F.Kabugos areštas yra priminimas, kad už genocidą atsakingi asmenys gali būti patraukti atsakomybėn net praėjus 26 metams po jų nusikaltimų", – taip Tarptautinių baudžiamųjų tribunolų mechanizmo (MICT) vyriausiasis prokuroras Serge'as Brammertzas pasveikino reido Anjere prie Senos baigtį.

Buvęs turtingiausias Ruandos žmogus nuo teisingumo slapstėsi prisidengęs svetima tapatybe. Devintą dešimtį einantis vyras ankstų gegužės 16-osios rytą buvo suimtas viename Paryžiaus priemiesčių esančiame name, kur gyveno apsuptas šeimos narių. Prancūzijos policija F.Kabugą sulaikė per sudėtingą, koordinuotą operaciją, kurios metu keliose vietose tuo pačiu metu įvykdytos kratos.

Jungtinių Tautų (JT) įsteigtas MICT baigia nagrinėti Tanzanijos mieste Arušoje veikusio, bet 2015 m. uždaryto Tarptautinio Ruandos baudžiamojo tribunolo ir Hagoje įsikūrusio, 2017 m. darbą baigusio JT buvusios Jugoslavijos tribunolo bylas.

Buvęs turtingiausias Ruandos žmogus nuo teisingumo slapstėsi prisidengęs svetima tapatybe.

"Tikimasi, kad, užbaigus reikalingas procedūras pagal Prancūzijos įstatymus, F.Kabuga bus perduotas MICT, kur jis stos prieš teismą", – sakoma institucijos pranešime. Manoma, kad F.Kabuga bus teisiamas Kenijoje, kur veikia MICT Arušos skyrius.

Pasak tribunolo šaltinių, įtariamojo perdavimo JT priežiūrai procesas tikriausia užtruks dėl COVID-19 pandemijos.

Prokuroras S.Brammertzas pagyrė Prancūzijos valdžios institucijas, be kurių "išskirtinio bendradarbiavimo ir įgūdžių šis areštas nebūtų galėjęs įvykti". Jis taip pat padėkojo tarptautinėms organizacijoms, tarp jų ir Interpolui bei Europolui, bei Ruandos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Nyderlandų, Austrijos, Liuksemburgo, Šveicarijos valstybėms už pagalbą.

Amžina dvikova

Genocidas Ruandoje vykdytas 1994-aisiais. Nors vėlesnės aktualijos Europos atmintyje gerokai prislopino žinias apie šį žiaurių nusikaltimų pliūpsnį, jis buvo vienas žiauriausių XX a. Per palyginti trumpą laiką (per kiek daugiau nei tris mėnesius) buvo nužudyta nuo 0,5 iki 1 mln. žmonių. Dauguma jų – tutsiai ir nuosaikieji hutai – užkapoti mačetėmis.

Šių centrinės Afrikos tautų nesantaika siekia XV a., kai tutsiai buvo užkariavę hutus. Tutsiai dominavo iki pat 1962 m. Tuomet baigėsi Tautų Lygos paskirto Belgijos mandato galiojimo metas: nuo XIX a. Ruanda buvo Vokietijos kolonija, o šiai pralaimėjus, jos likimą sprendė Tautų Lyga.

Belgų mandato laikotarpis skirtingais etapais buvo palankesnis tai tutsiams, tai hutams. Iki Antrojo pasaulinio karo tutsiams buvo palankesnė katalikų misionierių švietimo sistema, o išsilavinimas atvėrė galimybę dirbti intelektualų darbą ar daryti karjerą valstybės tarnyboje. Pokariu situacija pasikeitė, daugiau dėmesio pradėta skirti žemesniuose socialiniuose sluoksniuose atsidūrusiems hutams.

Abiejų tautų nesantaika paaštrėdavo sulig kiekvienu belgų valdžios sprendimu, palankesniu vienai ar kitai stovyklai. Susipriešinimas nuolat pratrūkdavo smurtu, kurį suvaldyti sunkiai sekėsi ir Belgijos statytiniams.

Dar prieš Ruandos nepriklausomybės paskelbimą, tutsių ir hutų įtakos santykis pasikeitė pastarųjų naudai. Absoliuti dauguma vietos merų tutsių buvo pakeisti hutais. Iš baimės tapti smurto aukomis, tutsiai masiškai bėgo į kaimynines valstybes. Tutsiai buvo praktiškai eliminuoti iš Ruandos valdžios organų, o paprasti žmonės nuolat tapdavo valstybės inicijuojamų baudžiamųjų akcijų aukomis.

Abiejų tautų nesantaikos aplinkybės dramatiškos dar ir dėl to, kad paskutinį XX a. dešimtmetį gyventojų skirstymas į hutus ir tutsius buvo labiau socialinio nei etninio pobūdžio: abiejų tautų nebeskyrė nei kalbiniai, nei kultūriniai skirtumai, o dėl mišrių santuokų buvo beveik išnykę ir fiziologiniai skirtumai.

Iki asimiliacijos Nigerio-Kongo tautoms priklausantys hutai buvo žemesnio ūgio, tamsesnės odos spalvos nei Nilo-Sacharos tautoms priklausantys tutsiai, o pastarųjų nosis smailumu labiau panėšėjo į Šiaurės Afrikos ar arabų kraštų gyventojų nei į plačią hutų nosį.

Katastrofa – tik pretekstas

Tutsių ir hutų nesantaika XX a. antroje pusėje diktavo gyvenimą ir kaimyniniame Burundyje, kur nuo hutų persekiojimo prisiglaudė šimtai tūkstančių hutų. Šioje šalyje jėgų persvarą periodiškai įgydavo tai viena, tai kita tauta. 1972 m. tutsiai surengė hutų žudynes, kurių aukomis, neoficialiais duomenimis, tapo šimtai tūkstančių žmonių.

1990 m. spalį iš Ruandos pabėgę tutsiai, ilgus metus tarnavę Ugandos armijoje, įsiveržė į Ruandą. Trejus metus hutų vyriausybė kariavo su Ruandos patriotinio fronto (RPF) tutsiais. 1993-iaisiais Burundyje pirmą kartą vyriausybę suformavo hutai. Tais pačiais metais tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms ir Afrikos vienybės organizacijai, šalys pasirašė susitarimą dėl paliaubų. Tačiau joms pasibaigus, 1994 m. balandžio 6-ąją, buvo pašautas lėktuvas, kuriuo iš taikos darybų Tanzanijoje į Ruandos sostinę Kigalį skrido Burundžio ir Ruandos prezidentai.

Dėl hutams atstovavusio Ruandos prezidento žūties hutai apkaltino tutsius. Vis dėlto esama ir versijos, kad politikus sunaikino radikaliųjų hutų stovykla, kuri kruopščiai rengėsi pradėti masinę tutsių naikinimo akciją. Mat praėjus vos kelioms valandoms po katastrofos, dar naktį iš balandžio 6-osios į 7-ąją, Ruandos keliuose išdygo užtvaros, o šalyje prasidėjo masinės tutsių žudynės.

Tai F.Kabuga parūpino hutų smogikams mačetes: nuo 1993 m. sausio iki 1994 m. kovo į Ruandą buvo atgabenta 500 tūkst. šio šaltojo ginklo vienetų. Jie vėliau ir tapo pagrindiniu genocido įrankiu.

Pusė milijono mačečių

F.Kabuga laikomas tutsių genocido finansininku. Pagrindinis jo turtų šaltinis – arbatos plantacijos šiaurės Ruandoje, grūdų perdirbimo gamyklos. Jis pirmasis Ruandoje pastatė prekybos centrą su viešbučiu ir biurų patalpomis, tačiau rūpinosi ne tik verslo sėkme, bet ir kitataučių naikinimu.

JAV valstybės departamento, siūliusio 5 mln. dolerių atlygį už informaciją apie F.Kabugą, duomenimis, jis finansavo pereinamąją Ruandos vyriausybę ir rėmė jos genocido planus. Su hutų elitu jį siejo ir asmeniniai ryšiai: dvi jo dukros yra ištekėjusios už 1994 m. katastrofoje žuvusio Ruandos prezidento sūnų.

Tačiau F.Kabuga nebuvo nuosaikiosios stovyklos atstovas, priešingai: manoma, kad jis buvo pagrindinis sukarintos grupuotės "Interachamve" įkūrimo iniciatorius. Šios hutų organizacijos tikslas buvo vienintelis – žudyti tutsius.

Tai F.Kabuga parūpino hutų smogikams mačetes: nuo 1993 m. sausio iki 1994 m. kovo į Ruandą buvo atgabenta 500 tūkst. šio šaltojo ginklo vienetų. Jie vėliau ir tapo pagrindiniu genocido įrankiu.

F.Kabuga taip pat padėjo įkurti "Radio-Télévision Libre des Mille Collines" – radijo ir televizijos stotį, kurios laidose auditorija buvo kurstoma dalyvauti tutsių žudynėse.

Beje, prieš pat genocido pradžią F.Kabuga pasirūpino, kad jo šeima būtų saugiai evakuota: paties hutų ekstremistų rėmėjo žmona buvo tutsių kilmės.

Poveikis visam regionui

Iš pradžių tarptautinės bendruomenės ir JT taikos palaikymo misijos pastangos sustabdyti žudynes buvo bevaisės. Tačiau vėliau, JT ir Prancūzijos pastangomis, nesantaika Ruandoje buvo nutraukta, o 1994 m. iš abiejų tautų atstovų sudaryta laikinoji vyriausybė.

Šis karas turėjo didelį poveikį ne tik Ruandai, bet ir kaimyninėms valstybėms. Dėl masinių žaginimų regione kilo AIDS epidemija, o sunaikinus infrastruktūrą ir šimtus tūkstančių gyventojų, kilus pabėgėlių bangai, skaudžius padarinius pajuto šalies ekonomika.

Be to, apie 2 mln. hutų, bijodami keršto, pasitraukė į Burundį, Ugandą, Zairą. Bijant, kad tuomečio Zairo rytinėje dalyje įrengtos hutų pabėgėlių stovyklos bus naudojamos išpuoliams Ruandoje rengti, RPF kariuomenė kovojo Zaire per pirmąjį ir antrąjį Kongo karus. Daugelis tutsių ir hutų regione ir toliau gyvena kaip pabėgėliai.

2003 m. Ruandoje patvirtinta nauja konstitucija, šalyje vyksta parlamento ir prezidento rinkimai.

Slėpėsi daugybėje šalių

Jugntinių Tautų Saugumo Tarybos nutarimu 1994-ųjų lapkritį įsteigtas Tarptautinis tribunolas asmenims, atsakingiems už genocidą ir kitus sunkius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus Ruandos teritorijoje, teisti. Tribunole nuteista dešimtys hutų už jų vaidmenį nužudymuose, o šimtai tūkstančių žmonių dar buvo teisiami Ruandos bendruomenės teismuose.

F.Kabuga yra vienas paskutinių dėl genocido ieškomų asmenų: dar du vis dar slapstosi. Neatmetama tikimybė, kad ir jie yra prisiglaudę Prancūzijoje, kuri jau seniai laikoma Ruandos nusikaltėlių užuovėja.

Pabėgęs iš Ruandos F.Kabuga su savo devynių asmenų šeima trumpam buvo prisiglaudęs Šveicarijoje. Vėliau ilgus metus gyveno Kenijoje, kur mėgavosi vietos politikų malone, o visos slaptos operacijos, siekiant sučiuptį bėglį, baigdavosi nesėkme: arba F.Kabuga pabėgdavo, arba paskutinę akimirką žūdavo jį iš slėptuvės turėjęs išvilioti slaptųjų tarnybų informatorius.

Nuo 2001 m. F.Kabugos pradėjo ieškoti Interpolas. Tikėtina, kad kurį laiką Ruandos genocido finansuotojas gyveno ir Belgijoje, kur 2017 m. mirė jo žmona. Būta žinių, kad jis slapstėsi ir Osle.

1997 m. Tarptautinis teismas Ruandai F.Kabugą buvo pripažinęs kaltu pagal septynis jam pateiktus kaltinimus, tarp kurių – ir genocidas.