Seirijai – mažas miestelis Lietuvos pietuose, gyvenantis paprastą gyvenimą. Tačiau jų kapinėse slypi paslaptis. Įėjus pro jų vartus šiek tiek tolėliau nuo pagrindinio tako, kairėje pusėje, dėmesį patraukia neįprastas antkapinis paminklas: stilizuotas nulaužtas ąžuolas su nugenėtomis šakomis, bet vis dar besiremiantis šaknimis į žemę.

Priėjęs prie to paminklo gali išvirsti iš koto perskaitęs įrašą. O jis byloja tai, kad čia palaidotas Ignacas, paskutinis iš Kęstučio Gedimino giminės. Gimė 1821 m., o mirė – 1899 m. Užrašas parašytas lenkiškai.

Gal čia guli apsišaukėlis?

Kas čia dabar? Paskutinis Gediminaičių palikuonis ilsisi Seirijuose? Ir ką reiškia toks keistas paminklas? Pamatęs, kuriais metais numirė, iš pradžių pamaniau, kad tai kokio nors nepataisomo romantiko kapas, kuris prisiskaitęs Narbuto, Syrokomlės ir Mickevičiaus nusprendė, jog jo protėviai buvo Kęstutis ir Gediminas. Juk ir dabar yra keistuolių, kurie save kildina iš Cezario, Skomanto ar Palemono. Todėl savo vaikams prisakė, kad jie privalo ant jo kapo iškalti užrašą, kad tai jis paskutinis Kęstučio – Gedimino giminės atstovas, o realybėje, aišku, jo pavardė buvo visai kita. Kokia? Atsakymas slypi Seirijų bažnyčios metrikose: ten tikra jo pavardė turi būti nurodyta.

Kadangi žinau tikslią mirties datą, nebus sunku surasti įrašą. Kaip tariau, taip ir padariau. Nuėjau į Centrinį archyvą. Malonios archyvarės padėjo susirasti reikalingus dokumentus. Ir čia manęs laukė pats didžiausias nustebimas. Ignaco pavardė Kejstut Gedimin. Josifas Davialga pranešė prie Ignaco Kiejstuto – Giedymino mirtį. Jo tėvas buvo Juzefas Kęstutis – Gediminas.

Tad jis nebuvo joks apgavikas. Tai jo tikra pavardė, jis nieko neišsigalvojo. Tačiau čia iškyla dar didesnis klausimas: kaip tai yra, kad Lietuvoje gyveno bajorų giminė, kuri vadinosi Kęstučiais –Gediminais, o apie ją niekas nieko nežino. Kada ji prasidėjo? Kodėl kažkada jos protėviai nusprendė save tapatinti su Kęstučiais ir Gediminu? Beje, čia atkreipkime dėmesį į tai, kad pirma įvardijama Kęstučiu, o ne Gediminu. O juk iš istorijos žinome, kad Gediminas buvo Kęstučio tėvas. Pagaliau Gediminaičių mitologija yra žinoma visoje Europoje, ji buvo stipri Lenkijoje, tačiau su Kęstučiu kažkaip niekas tapatintis nenorėjo. Šis vardas buvo užmarštyje. Ir iškyla klausimas: kaip ir kada nutiko, kad atsirado tokia giminė. O gal ji iš tiesų susijusi giminystės ryšiais su Kęstučiu?

Šios mįslės verčia ieškoti atsakymų. Tad tyrinėju toliau. Gal ką nors man pasakys neįprastas antkapis?

Ką reiškia keistas paminklas?

Atlikus namų darbus paaiškėja, kad jis tik man yra neįprastas. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje tai buvo tokių paminklų mada. Panašių galima surasti Antakalnio kapinėse. Juos mielai statė tiek katalikai lenkai ar lietuviai, tiek pravoslavai rusai. Beje, tokio tipo paminklas nėra vienintelis Seirijuose. Lygiai toks pats dar stovi žydų kapinėse.

Taigi šis paminklas, nors ir būdamas išskirtiniu, tačiau atspindėjo ano meto aukštuomenės skonį. Akivaizdu, kad norėta išsiskirti, bet ne tiek, kad būtų visiškai originalu. Vadinasi, šis paminklas negali man duoti papildomos informacijos. Ką gi, ieškome šios giminės šaknų.

Informaciją pateikia A. Boniecki savo fundamentaliame darbe „Lenkijos bajorai“. Taip, ten mini Kęstutį – Gediminą. Rašoma taip: Abrahamas ir Kazimieras iš Žemaitijos kunigaikštystės, Kazimieras ir Vladislovas iš Naugardo vaivadijos ir Fabianas iš Haličo žemės pasirašė Augusto II išrinkimo dokumentą.

Augustas II buvo išrinktas karaliumi 1697 metais. Tad reiškia, kad XVII amžiuje buvo giminė, kuri save laikė Kęstučiais arba Gediminaičiais. Geografija yra pakankamai plati: nuo Žemaitijos iki Naugardo ir Haličo.

Jerzy Antoni Kejstut gimė maždaug apie 1730 metus. Ji turėjo tris sūnus Jokūbą, Tomą ir Kazimierą,kurie Žemaitijoje Pojuszc ir Gloryszki buvo valdytojai, savo bajorystę įrodė 1803 metais Vilniuje. Jo sūnus Jokūbas Gedyminas, Vejliškių valdytojas, gimė apie 1750 metus. Jis vedė Francišką Kuszelewską ir susilaukė dviejų sūnų: Juzefo bei Bernardo. Jokūbas Alovėje pastatė bažnyčią 1802 metais. Caro valdžia leido restauruoti buvusią koplyčią, tačiau kai pamatė, kad iškilo bažnyčia, kilo skandalas. Gausūs Jokūbo kyšiai nuramino caro valdininkus. Ir dabar stovi ši bažnytėlė.

Jų sūnus Juzefas patvirtino savo bajorystę Lenkijoje 1844 metais. Jis turėjo du sūnus: Oskarą Raimundą ir jau mūsų žinomą Ingnacijų. Apie Oskarą žinoma tiek kad jis savo bajorystę legitimavo 1848 metais. Matyt vaikų neturėjo, bent jau berniukų. Juk kitaip ant Ignaco kapo nebūtų parašyta, kad jis yra paskutinis iš šios giminės. Ignacy vedė Aurelia Dombrovską. Ji mirė 1914 metais, ir yra palaidota Alovėje. Matyt, po savo vyro mirties iš Seirijų persikėlė į Alovę, kur ir nugyveno paskutines savo dienas.

Šios giminės simboliniai atitikimai nesiliauja stebinę. Jis turėjo dukterį Jadvygą, kuri ištekėjo ne už ko kito, bet už Vytauto. Jo tėvai buvo Ferdinandas Skarzynski, o motina Tekla Szabuniewicz. Jadwiga mirė 1944 metais Alovėje. Jos duktė Janina Barbara, gimusi 1891 mirė 1983 m. Lodzėje.

Daugiau žinių yra apie Ignaco dėdę Bernardą, gimusį 1804 metais. Jis buvo ne kieno nors kito, bet paties Adomo Mickevičiaus mokinys Kaune. Savo sąsiuvinyje „Romos istorijos užrašai“ jis pažymėjo: „Amen. Ties tuo ketvirta klasė ir baigė mokytis“.

Mickevičius turėjo atkreipti dėmesį į savo mokinį, tokia neįprasta pavarde. Tikriausiai jis buvo vienas iš jo mylimiausių mokinių. Ne vieną kartą Bernardas buvo pažymėtas kaip tas, kuris nusipelno pagyrimo. Yra gavęs knygų dovanų. Taip pat yra išlikęs Bernardo pratybų sąsiuvinys, kurį taisė garsusis poetas. Ir jis buvo vienas iš tų, kurie padėjo ištverti poetui Kauno tremtį. Adomas taip rašė: „Visad sėdžiu vienas, pažįstamų neturiu ir nepageidauju susipažinti. Pasivaikščioti, nors ir labai mėgstu, neinu, nes trūksta laiko. Mirčiau iš nuobodulio, jeigu ne darbo griūtis ir jūsų laiškai. Vienintelis atpildas – darbas mokykloje, mokinių meilė ir darbo nauda“.

Ir gal Mickevičiaus įtaka pasireiškė, bet Bernardas atsidūrė Vilniuje. Jis studijavo žemės ūkio mokslus bei architektūrą. 1827 metais gavo architekto mokslinį laipsnį. Buvo Vilniaus universitete mechanikos profesoriaus F. Pożerski ir architektūros profesoriaus S. Sawicki padėjėjas. Čia 1833 metais šv. Jono bažnyčioje vedė Marija Swierzynska. Po metų jiems gimė sūnus. Spėkite, kaip jį pavadino? Ogi davė ne bet kokį vardą, o Vytauto – „Witold“. O šalia - šventą Apolinaro vardą.

Taip, Vytautu. XIX amžiuje lenkiškai kalbanti bajorija pakankamai dažnai duodavo savo vaikams Witoldo vardus, dar tuo metu, kai valstiečiai net negalvojo taip vadinti savo sūnus.

Nuvažiavau į Alovės miestelį, užlipęs prie bažnyčios radau visai neseniai padarytą antkapį bažnyčios fundatoriams. Radau, kad jų giminėje yra buvęs ne vienas Vytautas. Ten palaidotas Vytautas Gediminas, kuris gimė 1922 metais, o mirė 1928. Ten yra naujas paminklas, kairėje pusėje Vytis, o dešinėje – Lenkijos herbas. Lenkija padeda mums išsaugoti mūsų istoriją.

Tiek apie Ignaco dėdę Bernardą. O dabar apie apie patį Ignacą. Kaip jis atsidūrė Seirijuose? Iš istorinių dokumentų aiškėja, kad Kęstučiai buvo Vejliškių valdytojai. Vėliau tai perėjo ne kam kitam, o Osipowskiams, kurie gyveno Seirijuose. Gal tai ir buvo atsakymas, kodėl Ignacijus, paskutinis Kęstučio – Gedimino palikuonis, atsidūrė Seirijuose.

Ar ši giminė susijusi su Gediminaičiais?

Be jokios abejonės, visiems kribžda klausimas, ar šie Kęstučiai – Gediminai kaip nors susiję su Gediminu? Tikrai sunku patikėti, kad buvo Gediminaičių linija, apie kurią mes nieko nežinome. Kol kas atkasėme, kad tokią pavardę turėjo bajorai jau XVII amžiaus pabaigoje.

Galima spėti, kad kaip garsiosios giminės savo protėvių ieškojo tarp romėnų, tai smulkesni bajorai savo šaknis bandė susieti su Lietuvos valdovais. Labai įdomu, kodėl buvo pasirinktas Kęstutis, o ne, tarkime, Mindaugas, Traidenis, Vytenis. Tai liudija, kad bent jau iki šiol egzistuojančioje istoriografijoje nėra išryškinta bajorų savimonė, kurioje lietuviškas dėmuo buvo labai svarbus.

Bet gali būti ir kitas variantas – kaip man teigė puikus istorikas Alvydas Nikžentaitis, tai galėjo būti tiesiog Gediminui ir Kęstučiui priklausantys žmonės. Tačiau ir tai yra labai įdomu: kaip jie išlaikė savo tarnystės didžiajam kunigaikščiui savimonę. O jie tikrai išlaikė. Juk kodėl tuomet Bernardas būtų savo pirmą sūnų pavadinęs Vytautu?

Nepaminėjau dar vieno fakto – Ignaco Kiejstuto Giedymino giminės herbas buvo Vytis. Tad jie vienaip ar kitaip tikrai tapatinosi su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Ir klausimas: jei mes tapatinamės su didžiaisiais kunigaikščiais, tai kodėl atmetame tuos, kurių šeimos istorija per šimtmečius susijusi – vienaip ar kitaip – su mūsų valdovais?