„Visų pirma, ką pastebėjau, tai trūko agresyvumo. Žaidėme namuose, o jau nuo pirmų minučių atrodė, jog esame kažkur kitur. Reikėjo parodyti, kas yra šeimininkai ir stipriau paspausti varžovus. Futbolas yra toks žaidimas, kuomet reikia rizikuoti. Pabandysi įmušti – varžovai bus nustebinti. „Astana“ juk nesitikėjo, jog mes galime juos užspausti. Reikėjo tai išnaudoti – eiti į priekį ir bandyti mušti. 1:0 būtų daug geresnis rezultatas. Žinoma, antrajame kėlinyje turėjome kelias progas ir vieną šimtaprocentinę, tada privalėjome mušti. Epizodas, kuomet Elivelto įmušė irgi buvo proga, tik gaila, jog užfiksuota nuošalė. Bendrai – geros rungtynės, tik asmeniškai trūko spaudimo, agresyvumo ir parodymo, jog mes žaidžiame namuose.

Antras dalykas, kurį pastebėjau, tai kad labai trūko koncentracijos tam tikruose aikštės plotuose. Atrodė, jog kartais žaidėjai buvo išsilakstę po visą aikštę, o norėjosi, pavyzdžiui, kai vartininkas išmuša kamuolį, kad visi ties ta vieta ir išsidėstytų. Juk kai stebite rungtynes per televizorių, matote – vartininkas išmušinėja kamuolį ir visi 20 žaidėjų koncentruotai laukia jo aikštės viduryje. To man asmeniškai trūko, buvome kažkiek išsilakstę. Taip pat puolime trūko žaidėjų skaičiaus. Per daug be reikalo atidavėme kamuolio kontrolę ir aikštę.

Iš mūsų pusės dar trūko presingo. Per lengvai atidavėm aikštės vidurį. Juk jei paspaudi gynėjus, tada išprovokuoji ilgus jų kamuolius į priekį, o po to jau žymiai lengviau tuos kamuolius pasiimti, negu kad prie savų vartų. Atrodo, tokia rizika, bet jos reikia, norint žengti tolyn.

Galbūt taktiškai „Žalgiris“ suklydo, jog taip atsargiai žaidė. Antrajame kėlinyje atlikti keli keitimai ir žaidimas atsigavo. Visai kitaip atrodėme antroje rungtynių dalyje – šviežesni, aštresni ir labiau norėjome laimėti. Gaila, kad tų progų nepavyko išnaudoti, bet gal gausis svečiuose.

Patys „Astanos“ futbolininkai kažkuo nenustebino. Lyg ir bandė spausti, bet ne pilnai. Jų žaidime man pritrūko operatyvaus spaudimo. Kai „Žalgiris“ kontroliuoja kamuolį, jie spausti bando pribėgdami po vieną – nebuvo, jog paspaudi mygtuką ir kokie 4-5 futbolininkai vienu metu pradeda spausti reikiamas zonas. Ir fizinės kondicijos nebuvo kažkokios įspūdingos. Bėgiojo, tarsi spaudė, bet atrodė ganėtinai vangiai. Tą reikėjo išnaudoti

Svečiuose bus sunkiau. Kazachstane visada būna sunku, ten komandos pasikeičia ir atrodo, kad sužverėja. Tampa agresyviais, spaudžia. Gali būti labai sunku. Jei „Žalgiris“ visiškai atiduos kontrolę, gali ir pralaimėti. Nereikia bijoti ir svečiuose atakuoti. Juk jei varžovų vartams pagrasinsi vieną, antrą kartą, tuomet jie pradės bijoti. Prasileidus vieną įvartį, jiems reikėtų mušti jau du. Svečiuose tai ir bandyčiau išnaudoti – įkąsti, grasinti vartams ir neparodyti, jog bijome. Jei į aikštę „žalgiriečiai“ išeis bent kiek išsigandę, „Astana“ tai pamatys ir iš karto nubaus. Tik būdami agresyvūs galime kažką parodyti. „Žalgiris“ privalo rizikuoti.

Jei viską atliksime teisingai, spėju, jog rezultatas gali būti 1:1 ir tai tikrai mane nudžiugintų. Pajėgus varžovas, bet žaidžia žmonės, tad reikia drąsiai kautis ir nebijoti jų didesnio biudžeto ar garsesnių pavardžių.

Siūlyčiau dar kartą peržiūrėti Lietuvos – Lenkijos draugišką susitikimą. Atrodo, kad lenkai žymiai stipresni, turi žvaigždžių, kurios yra garsios visame pasaulyje, o pas mus tarsi nieko įspūdingo ir nežaidė. Bet kai nuo pat pradžių pradedi spausti varžovus ir parodai, jog nebijai, oponentai atsitraukia ir daugiau ginasi. Kai išsigąsti, jog gali prasileisti įvartį, automatiškai nebegalvoji, kaip pačiam įmušti. Tada visos mintys būna tik apie tai, kaip nepralaimėti. Lietuva turėjo puikių progų mušti ir atrodė, jog žaidė prieš silpnesnį varžovą.

Tokią taktiką siūlau ir „Žalgiriui“, bei tikiuosi, kad pavyks svečiuose parodyti, jog į kitą etapą patekti norime labiau.“