Paskutinį kartą Lietuvos moterų futbolo rinktinė pergale džiaugėsi 2017 m. kovo mėnesį, kai draugiškose rungtynėse 2:0 nugalėjo Bahreino rinktinę. Po to per 13 rungtynių lietuvaitės patyrė 6 nesėkmes ir 7 kartus sužaidė lygiosiomis.

"Turėjome laimėti prieš Farerų salų futbolininkes – tiek pirmas, tiek ir antras rungtynes. Ir labai norėjome laimėti, nes jau pamiršome pergalės skonį. Atrodo, kad ne vienerius metus arba pralaimime, arba žaidžiame lygiosiomis. O tai mums labai nusibodo. Pergalė buvo labai reikalinga, visų pirma moraline prasme. Deja, nepavyko", – po rungtynių nusivylimo neslėpė perspektyviausia Lietuvos futbolininke tituluojama Liucija Vaitukaitytė.

Ispanijos "Sevilla FC" klubo moterų komandoje rungtyniaujanti 18-metė L.Vaitukaitytė draugiškose rungtynėse buvo bene ryškiausia Lietuvos rinktinės žaidėja, tačiau pokalbyje su "Vilniaus diena" kritiškai įvertino ne tik komandos, bet ir savo pačios žaidimą.

"Man atrodo, mes paprasčiausiai nepadarėme visko, ką galėjome padaryti, kad laimėtume. Kalbu ir apie save. Tikrai galiu ir noriu duoti komandai daugiau, bet ne visada viskas išeina. Kaip komanda, žaidėme gan neblogai, bet neišnaudojome savo potencialo. Tikrai galėtume žaisti daug geriau. Mes neblogai kontroliavome kamuolį, rengėme perspektyvias atakas, bet mums niekaip nepavyko jų užbaigti tiksliais, akcentuotais smūgiais arba perdavimais. Man atrodo, kad su panašiomis problemomis susiduria ir mūsų vyrų rinktinė. Iki varžovų baudos aikštelės viskas gerai, bet priėjusios prie vartų sutrinkame, nemokame įmušti. O neįmušus niekada nelaimėsi. Todėl ir turime lygiųjų seriją", – konstatavo 2017 ir 2018 m. geriausia jaunąja Lietuvos futbolininke išrinkta L.Vaitukaitytė.

– Farerų salų merginos propagavo kietą futbolą, tad gal tai jums nelabai paranku?

– Jos nėra labai aukšto meistriškumo, žaidžia, kaip gali. Bet tai tikrai neturėtų būti pasiteisinimas. Aišku, kad nebuvo lengva, bet ir tempas nebuvo toks didelis kaip Ispanijoje. Visgi, pasikartosiu, man atrodo, kad mes irgi nepadarėme visko, kad įrodytume savo pranašumą prieš varžoves.

– Nuo 2018 m. pradžios žaidžiate Ispanijoje. Koks yra ispaniškas futbolas, ar galima palyginti su lietuvišku?

– Manau, kad čia nėra ką lyginti. Moterų futbolas Lietuvoje yra gan žemo lygio ir smarkiai atsilieka nuo Europos geriausių futbolo lygų. Nekalbu apie žaidėjų techniką, individualų meistriškumą, bet skiriasi pats futbolo supratimas. Ispanijoje aikštės viduryje gavusi kamuolį pakėlusi galvą matau, kaip mano komandos draugės atsidengia, siūlo įvairius atakos pratęsimo variantus, prašo kamuolio. Tada ir sprendimą priimti lengviau. Lietuvos rinktinėje žaidimas primityvesnis, trūksta žaidimo be kamuolio, aktyvesnio judėjimo. Aš neturiu reikiamų greičio savybių ir negaliu viena apvesti trijų varžovių, pabėgti nuo aikštės vidurio ir įmušti, bet galiu atlikti tikslų perdavimą į laisvą aikštės plotą. Visgi, jei niekas į tas laisvas erdves nebėga, neprašo kamuolio, aš esu priversta stabdyti ataką ir grąžinti kamuolį gynėjoms. O tai tikrai niekaip nepadės mums pelnyti įvarčio. Bet tam, kad galėtume rengti logiškas atakas, mums visų pirma reikia išmokti judėti be kamuolio, o tai jau yra trenerių darbas parengti žaidėjas tokiam žaidimui. Kita vertus, treneriai parenka ir taktiką, nustato žaidimo prioritetus. Manau, kad viena iš mūsų futbolo problemų, kad mes apskritai neturime nuoseklaus taktinio braižo, nėra taip, kad ir moterų nacionalinė, ir jaunimo rinktinės žaistų pagal vieną taktinę schemą. Tad galiausiai visos žaidžiame, kaip mokam ir galim. Taip ir išeina. Jei futbolininkės žinotų, ką jos turi daryti puldamos, ir žaidimas būtų kitoks. Bet tai jau trenerių darbo sritis.

– Kokie pagrindiniai treniruočių akcentai Ispanijoje, kam daugiausia skiriama dėmesio?

– Treniruotėse daug laiko praleidžiame tobulindamos būtent taktikos aspektus. Treneriai žino, kad profesionali futbolininkė turi pati rūpintis savo individualiais žaidimo įgūdžiais, technika ir pan. Tad jie koncentruojasi į komandos žaidimą, susižaidimą, taktiką. Dažnai tenka treniruotėse lakstyti po aikštę su visa komanda, judėti grandimis, kad būtų visiškai aišku, kas ir kada įbėga į laisvą erdvę, kuri komandos draugė atsidengs, priims kamuolį, o kuri tiesiog imituos šį veiksmą ir klaidins varžoves. Tuos dalykus šlifuojame iki tobulumo. Ir tai yra labai svarbu. O Lietuvos rinktinėje žaidimas labai statiškas.

Lietuvoje treneriai daugiausia akcentuoja kovingumą. Jie reikalauja bėgti, stumti, kovoti, grumtis. Mažiau galvoti, daugiau bėgti.

Apskritai Lietuvoje treneriai daugiausia akcentuoja kovingumą. Jie reikalauja bėgti, stumti, kovoti, grumtis. Mažiau galvoti, daugiau bėgti. O man patinka techniškas futbolas. Nuo mažų dienų savo gimtose Dusetose žaidžiau futbolą su berniukais, be to, daug laiko praleisdavau mokyklos stadione viena gainiodama kamuolį. Žinojau, kad man neužtenka to, ką gaunu treniruotėse, tad stengiausi dirbti individualiai. Kadangi berniukai buvo keleriais metais vyresni, tikrai nebuvo lengva, bet man futbolas buvo pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Labai norėjau žaisti futbolą ir niekas manęs negalėjo sulaikyti ar atbaidyti nuo šio pomėgio.

– Nuo šių metų pradžios rungtyniaujate "Sevilla FC" komandoje. Kaip ten sekasi?

– Šį sezoną Ispanijos čempionate sužaidžiau dvejas rungtynes, dar du kartus žaidžiau taurės turnyre. Likus 4 turams komanda čempionate užima 11 vietą, manau, kad viskas bus gerai ir "Sevilla" išliks aukščiausioje lygoje. Gegužės 5 d. baigsis klubinis sezonas, tada dar šiek tiek pasitreniruosime ir prasidės atostogos. Tiesa, man jos nebus tokios malonios, nes laukia matematikos, biologijos, anglų ir lietuvių kalbos egzaminai. Baigusi vidurinę mokyklą noriu studijuoti universitete, bet ne Lietuvoje. Mane traukia tikslieji mokslai, labiausiai patinka matematika, biologija, taip pat patinka ir anglų kalba. Bet labiausiai norėčiau specialybės, susijusios su sportu, nes nematau savęs gyvenančios kuo nors kitu. Tikiuosi, kad liksiu Ispanijoje ir ten galėsiu derinti mokslus ir futbolą.

– Ar planuojate likti Sevilijoje?

– Mano sutartis su "Sevilla FC" klubu buvo sudaryta pusmečiui, paliekant galimybę ją pratęsti. Bet kol kas dar negaliu pasakyti, koks bus tolesnis sprendimas. Šiuo metu mano agentas bendrauja su kitais klubais, renka pasiūlymus, bet man kol kas nieko nesakė, nes sezonas dar nesibaigė. Man Sevilijoje patinka, bet nežinau, ar naujas treneris norės mane pasilikti, nežinau, koks bus klubo vadovų požiūris. Į Lietuvą grįžti nenorėčiau. Kviečia "Gintra-Universitetas", bet Ispanijoje turiu daug geresnes galimybes tobulėti. Nors žaidžiu mažokai, bet treniruotės su aukšto lygio futbolininkėmis yra labai vertingos. Norėčiau pasilikti šioje šalyje ir kovoti dėl vietos kurioje nors aukščiausios lygos komandoje.

– Būdama 12-os debiutavote Lietuvos futbolo A lygoje, dabar žaidžiate Ispanijoje. Kaip jums atrodo, kokios yra esminės moterų futbolo problemos mūsų šalyje?

– Manau, kad Lietuvoje labiausiai trūksta normalių mergaičių futbolo akademijų. Ir ne vienos, o kiekviename didesniame mieste. Tada ir moterų futbolas populiarėtų, būtų daugiau komandų, atsirastų konkurencija. Dabar dominuoja "Gintra" ir niekas negali jai pasipriešinti, nes Šiauliai surenka visas geriausias Lietuvos futbolininkes, taip pat pasipildo ir labai pajėgiomis legionierėmis. Viena vertus, šiaulietėms dėl to gerai, bet visam Lietuvos futbolui – nieko gero. Idealu būtų, jei Šiaulių komanda turėtų konkurencingą aplinką ne tik Čempionų lygoje, bet ir Lietuvos A lygoje. Bet iki to dar teks nueiti labai ilgą kelią.