4 tūkstančiai kilometrų nuo namų šalyje, kuri futbolo pasaulyje iki šiol niekuo neišsiskyrė. Rungtyniauti Kazachstane - toli gražu ne Lietuvos futbolininkų svajonė

Tačiau prieš beveik ketverius metus atliktas sprendimas atstovauti Karagandos „Šachtior" ekipai Gediminui Vičiui atnešė sėkmę. Centrinės Azijos šalyje, kuri futbolo žemėlapyje jau dešimtmetį priskiriama prie Europos, saugas iš Kauno iškovojo ne vieną titulą ir sugebėjo patraukti Lietuvos rinktinės trenerių dėmėsį.

Pastarieji metai G.Vičiaus komandai buvo ypač įsimintini - „Šachtior" iškovojo šalies taurę ir Supertaurę, o UEFA Čempionų lygoje tik per žingsnį buvo nuo sensacijos - kelialapio į grupių etapo turnyrą. Paskutiniame atrankos etape Karagandos klubas tik po atkaklios ir dramatiškos kovos nusileido Škotijos grandui Glazgo „Celtic".

Interviu G.Vičius papasakojo apie savo ketverius metus Kazachstane, žygį Europoje, Kazachstano futbolo progresą ir gyvenimą šioje šalyje.

- Kaip atsitiko, kad 2010 metais iškeliavote iš Kauno FBK ir atsidurėte Kazachstane?, - LFF.lt paklausė G.Vičiaus.

- Tuo metu agentas pasiūlė važiuoti į Rusiją, pirmajame divizione žaidusį Astrachanės „Volgar" klubą. Ten buvau tris mėnesius, tačiau dėl kažkokių problemų neišėjo susitarti. Man pasiūlė važiuoti į peržiūrą Kazachstano klube. Sąlygos buvo neblogos ir komanda pasirodė stipri. Pažinojau Lauryną Rimavičių, kuris metais anksčiau žaidė Pavlodaro „Irtyš", paklausiau jo nuomonės.

Pagalvojau - kodėl nepabandyti. Pasirašiau sutartį metams. Neatsitiktinai, nes taip jau įprasta, kad Kazachstano klubai sudaro kontraktus su žaidėjais tik vienam sezonui. Jei yra abipusis noras - kasmet gali atnaujinti sutartį.

- Lietuvos futbolininkai Kazachstane retai užsibūna ilgiau nei sezoną. Turbūt ir pats nesitikėjote ilgiau likti?

- Tokių minčių nekilo. Tiesiog galvojau, kad svarbiausia gerai pasirodyti pirmais metais. Pradėjau neblogai, bet metų pabaigoje gavau traumą, reikėjo daryti kelio operaciją.  Pasveikau, grįžau, sužaidžiau kelias rungtynes. Pasiūlė pasilikti ir sutikau.

Kitąmet pirmą kartą laimėjome čempionų vardus, dar po metų juos apgynėme. Šiemet pavyko laimėti Kazachstano taurę ir supertaurę, toli nužygiavome Europoje. Iššūkių visada buvo. Laikas čia greitai prabėgo. Net keista, kai pagalvoju, jog prabėgo jau ketveri metai.

- Lietuviams Kazachstano futbolas mažai pažįstamas. Kaip palygintumėte šios šalies futbolą su Lietuvos. Ar ten daug investuojama į futbolo plėtrą?

- Čia visai kitokie klubų biudžetai, požiūris į futbolą. Ir žiūrovų renkasi daugiau nei Lietuvoje. Klubai gerai organizuoti, problemų kyla retai -  nebent kartais sušlubuoja finansai. Kiek girdėjau iš atsiliepimų, manau, kad Lietuvoje pagal galimybes galėtų lygiuotis nebent Vilniaus „Žalgiris".

Visi turi didelių tikslų, yra nemažos investicijos, pritraukiama pajėgių žaidėjų.  Didelis palaikymas iš miesto ir šalies valdžios - viskas statoma, tvarkomi stadionai. Vis po truputį kažkas daroma futbolo labui. Tai didelis pliusas.

- „Šachtior" pirmą čempionatą laimėjo 2011 metais, pernai titulą apgynė. Taip pat su klubu laimėjote šalies taurę ir Supertaurę. Tai sėkmingiausias periodas klubo istorijoje?

- Be abejo, periodas tikrai geras, turbūt vienas geriausių. Savotiškas klubo žydėjimas. Kiekvienais metais pavyksta laimėti po titulą. Visgi manau, kad tai dar tik pradžia. Viskas dar priekyje. Klubas žiūrį į ateitį ir nori pasiekti daugiau Europoje.

- Šiemet su „Šachtior" nugalėjote Albanijos, Baltarusijos čempionus ir žaidėte trečiajame Čempionų lygos atrankos etape. Šalyje buvo kilusi nemaža euforija?

- Tikrai nedaug kas tikėjosi, kad tiek toli nukeliausime. Visi - komanda, treneriai ir valdžia - labai troško parodyti, kad Kazachstano futbolas taip pat neblogo lygio. Kai pradėjome laimėti, visi pradėjo sirgti už „Šachtiorą". Žaidėme ne tik už klubą, bet ir už visą Kazachstaną. Buvo smagu, kai žiūrovai susirinkdavo. Net kai žaisdavome išvykose, mieste buvo didelis ekranas, kuriame žmonės stebėdavo rungtynes.

- Čempionų lygos ketvirto atrankos etapo rungtynės su „Celtic" - įsimintiniausios Jūsų karjeroje?

- Ko gero - taip. Tai viena stipriausių komandų, su kuria teko žaisti. Žinoma, apmaudu, nes namuose sužaidėme gerai ir laimėjome. Komandai pritrūko patirties tarptautinėse rungtynėse. Dėl to Glazge po kvailų klaidų praleidome įvarčius ir iškritome. Buvo labai gaila. Bet greitai teko su tuo susitaikyti.

Tuo labiau, kad po to žaidėme Europos lygos grupių etape, kur sutikome skirtingas komandas. Buvo naudinga apsižvalgyti, įgauti geros patirties. Buvo ilgas, įdomus sezonas. Manau, kad kitiems metams tikslai bus dar didesni.

- Didžiosios Britanijos spauda Jūsų išmetimus iš užribio palygino su bene garsiausiu šio elemento meistru Rory Delapu. Tam specialiai treniruojatės?

- Specialiai nesitreniruoju. Tiksliai nepamenu, bet kažkurioje stovykloje treneris nutarė pabandyti įvesti kamuolį į žaidimą iš užribio. Turėjome aukštų žaidėjų. Pabandėme ir viskas pavyko neblogai. Jei yra galimybė - tai yra neblogas ginklas. Tačiau iš užribio galiu išmesti ne tik aš, yra ir kitų žaidėjų.

- Kaip pavyko prisitaikyti prie gyvenimo Kazachstane? Ar ši šalis kultūriškai labai skiriasi nuo Europos?

- Nebuvusiems Kazachstane galbūt atrodo, kad ten tik stepės ir laukinis kraštas. Tačiau tai normali valstybė, kuri vystosi, turi išteklių. Be abejo, jie turi savotiškas tradicijas, papročius, kuriuos reikia gerbti. Nepasakyčiau, kad buvo sunku. Ten taip pat gyvena europiečių, nemažai rusų, daug kitų tautų.

- „Šachtior" komandoje žaidžia legionieriai iš Baltarusijos, Armėnijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Serbijos, Argentinos, Kolumbijos. Kaip pavyksta susikalbėti?

- Legionieriai yra rungtyniavę Rusijoje, todėl daugiau ar mažiau kalba rusiškai. Visi treneriai taip pat.

- Galbūt pavyko pramokti ir kazachų kalbos?

- Kazachų kalbą tenka išgirsti retokai, ja kartais kalbasi tik tikri kazachai. Visur galima susikalbėti rusiškai. Kazachų kalba labai sunki, pirmą kartą išgirdęs nieko negali suprasti. Tris žodžius moku, bet net ištarti labai sunku (juokiasi - aut. past.).

- Pagal plotą Kazachstanas - viena didžiausių valstybių pasaulyje. Ar daug tekdavo nukeliauti per tipinę savaitę Kazachstano čempionate?

- Jei vienerios rungtynės į savaitę - nėra sunku. Keliaujame lėktuvais, išskrendame viena ar dvi dienomis anksčiau. Pasitreniruoji, sužaidi ir parskrendi atgal. Jei dvejos rungtynės per savaitę - pavyzdžiui lyga ir taurė, būna sudėtingiau. Tačiau kartais tiesiog išskrendam ilgesniam laikui. Skraidyti jau kiek įgriso. Ypač kai žaidėme Europoje, buvo ilgos, varginančios kelionės. Prisiskraidžiau.

- Sename anekdote būdavo sakoma, kad Karaganda yra viduryje niekur. Kaip Jums gyvenimas šiame mieste?

- Esu gimęs ir užaugęs Kaune, todėl galiu pasakyti, kad Karaganda panaši į Kauną. Net žmona atvykusi tą patį pastebėjo. Pagyvenęs ten visai pripranti - šalis kaip šalis, miestas kaip miestas. Karagandoje gali sutikti net ir lietuvių. Tiesa, miestas yra pačiame Kazachstano viduryje, o aplink - tik stepės. Nėra taip, kaip Lietuvoje, kad išvažiavęs už miesto rastum miškų, ežerų.

- Nors apie Kazachstano čempionatą mažai kas žino, 2011 metais buvai pakviestas į Lietuvos rinktinę. Koks jausmas buvo tada? Ką Jums reiškia žaisti rinktinėje?

- Tikrai nesitikėjau, kad būsiu pakviestas, net negalvojau apie tai. Turėjau tikslą kažką pasiekti Kazachstane, parodyti, kad galiu žaisti aukštesniame lygyje. Atvykti į rinktinę ir sužaisti pirmąsias rungtynes buvo smagu. Žaisti už Lietuvą visada garbės reikalas.

- Ar jau turite sutartį su „Šachtior" kitam sezonui?

- Kol kas ne. Šiuo metu esu laisvasis agentas. Viena vertus, būtų gerai likti - čia turiu draugų, visus pažįstu, esu pripratęs. Norėtųsi dar kažką laimėti. Kita vertus, futbolininko karjera ne tokia ilga, o man jau ne devyniolika metų. Kaip bus toliau - nežinau. Priklausys nuo to, kokie bus variantai.